Dalinuosi, kuo paprotingėjom II d.: skiepai; kūrybiškumas

Apie pirmus du seminarus – ankstesniame įraše.

Trečias seminaras, kuriame apsilankėme su mažiuku, buvo PSO imunizacijos savaitei skirta vaikų gydytojos imunoprofilaktikai L. Drevinskienės paskaita apie skiepus: “Imunitetas. Imunoprofilaktikos reikšmė”. Jį pasiūlė mūsų seselė, norėdama, kad “ateitume į protą” ir nuo visko pasiskiepytume :) Kadangi man viskas įdomu, o skiepų tema tikrai turiu nemažai neatsakytų klausimų, mielai sutikau dalyvauti.

Poliklinikos konferencijų salėje sėdėjo saujelė medicinos personalo ir viena mama su kūdikiu – aš :D Gydytojams, įsivaizduoju, buvo gana nuobodu, nes iš tiesų parengta paskaita daugiau orientuota į masinę publiką, o ne specialistus. Man patiko pranešėjos dėstymas, o pabaigusi skaidres, kreipėsi tiesiai į mane, kad tikriausiai tik aš turėsiu klausimų :) Neprašovė ;) Gaila, kad visų klausimų nebuvau iš anksto susirašiusi, tačiau vis tiek sugebėjau šį tą išsiaiškinti. Tik juokinga buvo, kad po antrojo klausimo tiek pranešėja, tiek visa publika purpt, pakilo ir išsiskirstė… Nebuvo mano klausimai nekorektiški ar kokie, gal tiesiog baigėsi laikas, nes kaip tik išmušė vieną valandą…

Tai štai ką sužinojau apie imunitetą ir skiepus:

Imunitetas išlaiko organizmo genetinį vientisumą. Kasdien organizme kokios nors ląstelės susensta ar pasigamina navikinių ląstelių. Imuniteto sistema jas šalina, kad organizmas galėtų normaliai funkcionuoti. Priešinfekcinis imunitetas – tik maža viso imuniteto dalelė.

Imunitetas būna įgimtas ir įgytas. Įgytas imunitetas yra rūšinis, t. y. būdingas konkrečiai rūšiai gyvūnų, todėl, pvz., žmogus neserga karvių ligomis ir pan. Įgimto imuniteto sistemą sudaro oda, gleivinės, virškinimo sistema ir kraujotaka. Kai šios organizmo dalys funkcionuoja be priekaištų, tai sergame mažiau. Šiuo aspektu gryna tiesa, kad sveikas gyvenimo būdas stiprina imunitetą. Tačiau nuo infekcinių ligų šis imunitetas neapsaugo. Tam reikia įgyti imunitetą.

Įgytas imunitetas būna natūralus ir dirbtinis. Kiekvienas iš jų dar skiriamas į pasyvų ir aktyvų. Natūralus pasyvus imunitetas ateina vaikeliui iš mamos per placentą ir motinos pieną ir gyvenimo pradžioje saugo jį nuo tų ligų, kurioms mama turi imunitetą. Natūralus aktyvus – toks imunitetas, kuris įgyjamas persirgus konkrečia liga. Dirbtinį pasyvų imunitetą sukelia įskiepyti antikūnai, susiformavę kitame organizme (kai kurie skiepai yra tokie). Dirbtinį aktyvų – įskiepytos vakcinos su ligos fragmentais (dauguma skiepų yra tokie).

Geriausias imunitetas, žinoma, yra natūralus aktyvus, kai žmogus natūraliai perserga tam tikra liga. Tačiau kai kurios infekcinės ligos gali baigtis skaudžiomis komplikacijomis. Todėl sukurtos vakcinos, užtikrinančios panašiai veiksmingą dirbtinį aktyvų imunitetą. Vis dėlto skiepai turi ir šalutinį poveikį, tad SAKYTI, JOG VAKCINOS YRA SAUGIOS – NEKOREKTIŠKA, nes saugu = nekenksminga, o taip tikrai nėra. Tiesa, daugiausia pasitaiko tik vietinės pašalinės reakcijos. Smarkios komplikacijos itin retos. Be to, šalutinis poveikis nuolat registruojamas, o tai sudaro sąlygas saugesnių vakcinų kūrimui. Tik iš Lietuvos nesiunčiami pranešimai apie vakcinų sukeltus šalutinius poveikius, o iš kitų šalių siunčiami.

Drįsčiau paprieštarauti. Mūsų seselė visada prašo paskambinti, jeigu paraudo, pakilo temperatūra ir pan., tuo tarpu, kiek esu kalbėjusi su įvairiose užsienio šalyse gyvenančiomis mamomis, nė viena nėra gavusi panašaus prašymo ir niekad niekam nieko nėra pranešusi.

Vakcinacijos pasiekimai yra tokie:

  • visiškai išnaikinti raupai (tai man mistika, nes žmonių raupai naikinti karvių raupų užkratu, o teigiama, kad imunitetas yra rūšinis ir žmonės gyvulių ligomis neserga…),
  • JAV ir Europoje likviduotas poliomielitas (likviduotas reiškia, kad šiose konkrečiose šalyse tokių susirgimų jau nebenustatoma, nors kur nors kitur pasaulyje dar yra),
  • JAV ir dalyje Europos kontroliuojami tymai (kontroliuojami reiškia, kad nevyksta epidemijos, sergamumas labai mažas),
  • žymiai sumažėję stabligės, difterijos, kokliušo, raudonukės, meningito dėl Hib, Neisseria meningitidis C grupės, kepenų vėžio nuo Hepatito B atvejų.

Vakcinų naudą taip pat rodo tokie skaičiai:

  • iki atsirandant vakcinoms įvairiomis infekcinėmis ligomis JAV sirgo 1 639 066 žmonių,
  • po vakcinų atsiradimo – 6 777,
  • pašalinių reakcijų, kuriomis laikomas ir paraudimas dūrio vietoje, užfiksuota 11 827.
  • Ligas ir pašalines reakcijas kartu sudėjus išeina apie 1,14% ankstesnių susirgimų skaičiaus.

Net jeigu imtas analogiškas laikotarpis prieš vakcinų atsiradimą ir po, ar galima taip vienareikšmiškai lyginti šiuos skaičius? Ar nėra taip, kad apskritai žmonių sveikata pastaraisiais dešimtmečiais yra pagerėjusi, nes smarkiai pasikeitė ekonominės gyvenimo sąlygos, higiena, sanitarija ir pan.?

Pranešėja parodė senovinę karikatūrą apie raupų vakcinaciją tuo patvirtindama, jog antivakcininiai judėjimai prasidėjo nuo pat skiepų atsiradimo, tai nėra kokia nors šių laikų naujovė.

Lietuvoje iš 20 000 vaikų skiepų atsisako maždaug 1 000, daugiausia nenori skiepytis nuo MMR. Gydytoja pasijuokė, kad skiepo nuo MMR siejimas su autizmu kilo kurioziškai. Anot jos, to istorija yra štai kokia:

1998 m. pas vieną prancūzų gastroenterologą lankėsi 0-12 m. vaikai, besiskundžiantys pilvo skausmais. Gydytojas pastebėjo, kad 13 jo pacientų elgėsi keistai. Vieno jų tėvas pareiškė, kad toks vaiko elgesys prasidėjo po MMR skiepo. Gydytojas parašė apie tai straipsnį viename medikų žurnale ir ši mintis išplito, nors nebuvo atlikta nei jokių tyrimų, nei nieko.

Gydytoja L. Drevinskienė taip pat paminėjo konkrečių skaudžių pavyzdžių, kaip atrodo ir kaip gyvena žmonės, persirgę poliomielitu, erkiniu encefalitu ir pan. ligomis, pažymėdama, kad visuomenei reikia rodyti tuos žmones, nes jie – gyvas pavyzdys apie tai, kas laukia, jeigu nesiskiepiji. Deja, ji neatkreipė dėmesio, kad tokių nelaimingų žmonių yra vienetai. Man regis, ne mažesnis skaičius atsirastų ir tų, kurie išgyveno skaudžias pasekmes po skiepų. Gal parodykim visuomenei ir tuos žmones?

Aš klausiau, kodėl visomis išgalėmis rūpinamasi kūdikių skiepijimu, bet mažai dėmesio kreipiama į suaugusiuosius – juk jų įskiepytas imunitetas jau “išgaravęs”? Atsakė, kad suaugusiųjų skiepyti neraginama, nes jiems vakcinos – mokamos. Taip pat suaugusieji gali būti tam tikrų infekcijų nešiotojai, bet nesirgti dėl stipresnio imuniteto, arba persirgę tomis ligomis to net nejusdami, tad skiepijimas nebūtinas. O vaikus skiepyti palanku, nes jų vakcinavimą apmoka valstybė. Be to, patogu, kad naujagimiui galima skirti daug vakcinų, nes jo imuniteto sistema dar nėra susiformavusi, dar kaip baltas popierius, todėl ją lengva tinkamai suformuoti. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės irgi gauna tam tikrų vakcinų, pvz., nuo gripo ar kokliušo, nes tos ligos jiems yra daug pavojingesnės nei bet kurio kito amžiaus žmonėms.

Parekomendavo skiepų klausimais Europoje naršyti ES sveikatos portalą. Gydytoja minėjo, jog ten galima rasti pačius naujausius duomenis apie tai, kiek ir kokiose šalyse yra sergama konkrečiomis ligomis, kiek žmonių paskiepyta konkrečiomis vakcinomis.

Paskaita man patiko, šaunu, kad nors kartą skiepų šalininko lūpomis buvo pasakyta, kad vakcinos nėra saugu, nes paprastai jie taip mėgsta šitai pabrėžti… Sužinojau ir šį tą naujo, išsiaiškinau kelis dalykus, tačiau mano požiūris į vakcinas ir toliau yra atsargus.

Seminaras, kuriame lankėmės paskiausiai, buvo pats linksmiausias. Tai paskaita “Vaikų kūrybiškumas: kaip išmokyti to, ko patys nemokame?” iš Sveiko proto seminarų ciklo. Kūrybiškumas čia suprantamas ne siaurąja prasme – kaip meninė išraiška (kūrybinis artistiškumas), bet plačiąja prasme – kaip kūrybinis mąstymas (kūrybinis kognityvinis mąstymas), kuris pastaruoju metu labai “ant bangos”.

Kaip jau sako pats pavadinimas, buvo pabrėžiama, kad absurdiška kalbėti apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kadangi suaugusieji yra patys nekūrybiškiausi žmonės. Tai jiems reiktų mokytis kūrybiškumo iš vaikų, o paprastai vaikų kūrybiškumą mes kasdien žlugdome. Tėvai ir pedagogai turėtų tą per kraštus besiliejančią vaiko kūrybinę energiją ne slopinti, o prisijaukinti, kad ji nebūtų destruktyvi ar pavojinga, bet kad teiktų pažinimo džiaugsmą ir darytų gyvenimą lengvesnį, smagesnį, didintų pasitikėjimą savimi.

Būdami kūrybingi mes padidiname savo potencialą, įgyjame daugiau galimybių išlikti šiame smarkiai besikeičiančiame pasaulyje, kur gelbėja tik naujovės, inovatyvios idėjos. Taip pat turime bent keletą iškilusios problemos sprendimo būdų. Nors priimta, kad sunkumų akivaizdoje pasitelkiame kritinį mąstymą, kuris dažnai priešinamas kūrybiniam mąstymui, tačiau realiai šie abu mąstymo būdai eina greta ir vienas kitą papildo.

VAIKŲ NEKŪRYBINGŲ NEBŪNA. Vieno kūrybiškumas skleidžiasi vienaip, kito – kitaip, tačiau jie visi kūrybingi. Nebarkime vaiko, jei jis išardė kokį prietaisą. Surinkime kartu ir kaltinkime save, kad ne vietoj padėjome. Svarbiausia mums patiems būti kūrybingiems, ypač su vaikais, mokėti įvertinti vaikų kūrybiškumą ir kreipti jį tinkama linkme.

Reiktų nepamiršti, kad naujos idėjos kyla iš senų elementų, t. y. reiktų pažvelgti į senus dalykus naujai, ieškoti sąsajų. Vadinasi, reikia turėti tų “senų dalykų”, sukauptų žinių, patirties ir pan. Kuo didesnis atspirties taškas, tuo lengviau bus kažką iš to kurti. Atspirties tašką didina perskaitytos knygos, aktyvus domėjimasis. Tas taškas bus dar didesnis, jeigu įsijungs daugiau žmonių, nes ir patarlė tokia yra: “Dvi galvos geriau nei viena”, ir komandinis darbas šiais laikais smarkiai vertinamas. Verta paminėti, kad naujas idėjas kokioje nors srityje, išradimus ir atradimus padaro ne tik tos srities specialistai, bet dažnai netgi visai su ta sritimi nesusiję daug besidomintys, daug mąstantys žmonės.

Tačiau pripažinkime, kad ne visos naujos idėjos vienodai reikšmingos. Pvz., galima užlipti laiptais ant vienos kojos, bet kas iš to? Idėja turi būti ne tik kūrybiška, bet ir naudinga. Taigi įsijungia kognityvinis kūrybinis mąstymas: 1) ieškome naujų idėjų, 2) vertiname naujas idėjas. Čia padeda ir mums įprastas kritinis mąstymas, leidžiantis logiškai apsvarstyti dalykus.

Vaikų kūrybiškumą skatina elementarios konstruktorių detalės, iš kurių galima statyti bet ką, kas tik šauna į galvą. Tokie konstruktorių rinkiniai, kur norint ką nors pastatyti reikia atidžiai sekti instrukcijas, kūrybiškumui neduoda pasireikšti. Kūrybiškesni taip pat tie vaikai, kurie neturi savo kambario, nes dalijimasis su kitais erdve ir daiktais skatina ieškoti sprendimų, kaip sugyventi draugėje.

Vaikų kūrybiškumui skleistis taip pat padeda:

  • ugdymo metodikos, pvz., Valdorfo, tačiau negalima to taikyti aklai. Verčiau taikyti atskirus aspektus, kurie tinka, o ne bandyti pritempti vaiką prie sistemos.
  • knygos. Galima daug sužinoti, išgyventi dalykus, su kuriais nesusidūrei, nukeliauti į esamas ir nesamas šalis, spėti, kas bus toliau, kaip gali būti kitaip, kas buvo pradžioje ir t. t.
  • žurnalai, komiksai. Nors yra ir daug šlamšto, bet svarbiausia, kad vaikas skaitytų, kad jam gimtų meilė skaitymui. Prastas turinys nepaveiks, jeigu jį su vaiku aptarsime, skaitysime kartu.
  • televizija, internetas. Žinoma, protingas, vertingas, pažintinis, mokomasis turinys, o ne bukas sėdėjimas prie televizoriaus ar kompiuterio, smurtinių žaidimų žaidimas. Be to, vaikui susipažinti su technologijomis yra būtina, nes mūsų gyvenimas tampa vis labiau su jomis susietas. Nekalbant jau apie tai, kad darbas su kompiuteriu lavina rankos-akies koordinaciją.
  • kolekcionavimas. Vaikas ima ieškoti sąsajų, pradeda matyti tą daiktą įvairiuose kontekstuose. O aš kaip tik ne taip seniai skaičiau, kad kolekcionuoti yra linkę tie žmonės, kuriems truputį pasisukę varžteliai :D

Kūrybiškas žmogus yra toks, kuris randa išeitį iš bet kokios padėties. Pvz., Steve Jobs pasakė, kuo skiriasi valytoja nuo vice prezidento: valytoja pasakys, kad kabinetas buvo užrakintas, todėl jo neišvalė; vice prezidentas ras būdą, kaip padaryti, kad tas kabinetas taptų švarus. Lygiai taip pat vaikai. Vienas pasakys, kad nepadariau namų darbų, nes nežinojau, kas užduota, o kitas susiras draugo mamos telefoną, palauks, kol draugas grįš iš šokių, paskambins dar kartą, sužinos užduotis ir jas padarys.

Kūrybiškumą galima išsiugdyti ir suaugėliui. Jis reikalingas kasdien, netgi tokiuose reikaluose kaip “noriu, kad pakeltų man algą” ar “reiktų susitaikyti”. To kūrybiškumo nereikia laukti, jį galima paskatinti arba išsiugdyti net ir tokiais paprastais pratimais:

1) Atsitiktinis žodis. Iškilus problemai griebiamas atsitiktinis žodis ir bandoma iš jo ką nors išpešti. Žodį galima rasti kokiame nors žodyne, prirašytame lape ir pan., tik svarbu imti tą žodį, į kurį ir baksteli iš pirmo karto, o ne ieškoti dar kito, nes tas gal “be ryšio”. Pvz., vaikui reikia pasakos. Bakst į žodyną – “kiaušinis”. Ir sekam pasaką apie kiaušinį ar su juo susijusią kokią nors istoriją.

2) Problemos apgręžimas. Jeigu mums reikia teigiamo rezultato, pagalvokime, ką reiktų daryti, kad jis būtų neigiamas, ir atvirkščiai. Pvz., susipykome ir reiktų susitaikyti. Tik kaip? Pagalvokime, ką reiktų daryti, kad konfliktas užsitęstų: nekalbėti, išeiti, suduoti, nuolat burbėti ir tą nemalonią situaciją priminti, ypač kai kita konflikto pusė ateina taikytis, ir pan. Taigi dabar aišku, kaip užbaigti barnį – elgtis priešingai!

3) Kodėlčiaus metodas. Susidūrus su problema iškelti 5 vaikiškus klausimus “kodėl” ir atrasime sprendimą. Pvz., kodėl vaikas įkando kitam vaikui? Nes jis supyko. Kodėl supyko? Nes kitas vaikas turi įdomų žaislą. Kodėl jį tai pykdo? Nes jam norisi to žaislo. Kodėl jis jo nori? Nes neturi kuo kitu užsiimti. Kodėl neturi kuo užsiimti? Nes aš nepasiūliau.

4) Šeši svarbiausi klausimai: kas, kur, kada, kaip, kodėl, ką. Seka gali būti įvairi, bet į visus šiuos klausimus reikia atsakyti ir problemos sprendimas paaiškėja.

5) Proto žemėlapiai. Panašu į minčių lietų, tik mintys ne šiaip užrašomos, bet sujungiamos į žemėlapį. Padeda vizualizuoti problemą ir pažvelgti į ją iš įvairių kampų.

6) Asociatyvus mąstymas. Aktualu darbui grupėje, net jei tą grupę sudaro tik du: tėtis ir mama :) Imamas žodis iš problemos konteksto ir vardijamos visos asociacijos. Tai padeda išsiaiškinti žmonių mąstymo, įsivaizdavimo, požiūrio panašumus ir skirtumus bei atrasti savitą, abiems priimtiną variantą.

Kas trukdo kūrybiškumui? Kai turime per daug darbo ir negalime atsipalaiduoti, kai tikslai nedera tarpusavyje, kai problema visa apimanti. Vaikas nebus kūrybiškas, kai jam reikia užsimauti batus, jeigu tėvai jam juos užmaus, užuot paskatinę vaiką pagalvoti, kaip tai padaryti lengviau. Sau kūrybiškumo duris suaugusieji uždaro tokiomis frazėmis kaip “tai neįmanoma”, “aš to negaliu”, “tai vaikiška”, “ką žmonės pagalvos”, “aš nekūrybingas”. Žinoma, gali nepasisekti, bet iš klaidų mokomės. Atsipalaiduokime ir veikime. Jeigu tai išsprendžia mūsų problemą, o dar yra smagu – tai ir svarbiausia.

Labiausiai KŪRYBIŠKUMUI TRUKDO NEPASISEKIMO BAIMĖ, o jį skatina domėjimasis ir pasiryžimas kažko imtis. Būtent tai būdinga kiekvienam vaikui, tad nežlugdykime. Guvus protas, pasitikėjimas savimi, pozityvus požiūris ir domėjimasis – tik tiek reikia sėkmingam žmogui.

Jeigu vis dėlto dar nežinote, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą, pažiūrėkite šį filmuką, turėdami omeny problemos apgręžimo metodą. Arba prisiminkite šį, iš “Augink atsakingai” iniciatyvos, rodytą kažkada per TV: “Turiu rimtų dvejonių dėl to, kaip veikia šis modelis”, “Po kurio laiko man seksis geriau”. Gal tiesiog daugiau dėmesio kreipkime į savo vaikus?.. :) Kaip ir pranešėja sakė: “Atsitūpti, žiūrėti ir mokytis”.

Noriu pasidžiaugti, kad visus keturis seminarus išklausėm kartu su mažyliu. Jis nusnūsdavo posmelį, kartais paniuzgėdavo, tai gaudavo krūtį ar žaislą, kelis kartus “ne laiku” apsikakojo, atrišo vienai tetai batus, protarpiais norėdavo įsiterpti ir išgirdęs teisingą mintį pasakydavo “Va va va!”, bet iš esmės buvo ramus (o ko nerimauti, kai su mama?), viską gražiai išklausė ir dabar jau žinos, kaip auginti savo vaikus :D :D :D

Nuotrauka iš thejiujitsufighter.com

3 Responses to Dalinuosi, kuo paprotingėjom II d.: skiepai; kūrybiškumas

  1. virga rašo:

    Žemai lenkiuosi :) išlaisvinot mane nuo vargo surinkti visą info apie stabligę ir difteriją

  2. virga rašo:

    dabar ramiai klausysiu toliau gydytojos bumbėjimo dėl skiepų :)

  3. rasa rašo:

    mano sunus budamas 6 metų susirgo tuberkulioze,nors buvo paskiepintas

Rašyti atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>