Teisybę sako tie, kurie kalba, kad antri vaikai užauga patys. Man vis būdavo nepriimtina ši mintis – juk nei pirmo, nei antro, nei kelinto vaiko negali palikt nuošaly. Tačiau turiu prisipažinti, kad tai visgi tiesa. Nesu savo jaunėlio apleidus, tačiau didžiojo amžių mėnesiais iki kokių 2,5 m. visuomet galėjau kuo puikiausiai pasakyti, tuo tarpu kokio mažylis tiksliai amžiaus, visiškai nežinau 🙂 Ir dėl to, kad psichologiškai tas amžius jo nenusakomas (tai jis didelis ar mažas?), ir dėl to, kad neseku taip atidžiai (jam jau tiek ir tiek mėnesių ir jis turi žaisti su tokiais žaislais? Fju, tegu žaidžia, kuo nori 🙂 ). Taip ir nežinojau to amžiaus, kol babycentre neparašė, kad jam jau lygiai pusantrų 🙂
Jie sako, kad tai tas amžius, kai tėvai po truputį pradeda galvoti, kad jų vaikas – nebe kūdikis. Iš tikro aš irgi pastebiu, kad maniškis jau darosi labiau vaikas, nei kūdikis. Jo kūdykiškumas visuomet buvo tame, kad itin dažnai žįsdavo ir kompaktiškai tilpdavo susirangyti man į glėbį. Dabar jis jau po 4-5 val. ramiausiai išbūna nežindęs, o žiūrėdama į mudu veidrody pastebiu, kaip vaikas vis ilgėja ir ilgėja, jo kojos nukara vis žemiau ir žemiau mano juosmens. Jis pats apsirengia ir nusirengia per galvą maunamus drabužius, nusirengia atsegtą striukę, bando mautis kojines, autis batus, užsitraukti kelnes aukštyn. Kartais galvoju, kad tuoj aplenks brolį 🙂
Babycentre teigia, kad 1,5 m. – tas laikas, kai vaiko jutiminis aparatas tiek išsivystęs, jog gali sąmoningai valdyti šlapinimąsi ir tuštinimąsi, tad galima po trupučiuką, neperspaudžiant, nieko nesitikint ir nieko nereikalaujant pradėti pratinti prie puoduko. Nors saviškius sodinau nuo anksti – vieną nuo 8 mėn., kitą nuo 6 mėn., ši sritis mano visiškai neįvaldyta. Jei kas nors turit rekomenduoti geros literatūros šia tema (tik ne apie tai, kad „palaukit 3 metų ir vaikas pats atsisės“, tai mielai priimčiau.
18 mėnesių – laikas pirmiesiems piešiniams. Tiesūs nubraukimai ar vingiuotos linijos – pirmasis ženklas, kad mažylis mokosi rašyti. Patariama jam pasiekiamoje vietoje padėti popieriaus lapų ir kreidelių, kad jis galėtų pasipraktikuoti kada panorėjęs. Piešimas ne tik tiesiogiai susijęs su rašymu kaip linijų piešimu, bet ir puiki smulkiosios motorikos treniruotė. O smulkioji motorika reikalinga daug kam: tiek piešti ir rašyti, tiek tvarkingai valgyti bei rengtis susisagstant, užsitraukiant, užsirišant ir visiems kitiems kasdieniams darbeliams.
18 mėn. mažylis išgyvena fizinio vystymosi šuolį. Jis jau tvirčiau stovi ant kojų, mėgsta laipioti laiptais, baldais ir galbūt net mielai prisijungia paspardyti futbolą ar pan., jei pavyksta ilgėliau sutelkti dėmesį. Mūsiškis labai tvirtai stovi ant kojų, pastovi ir ant vienos, mėgsta lakstyti, tiesa, gana greitai pavargsta, ir jau keletą mėnesių be vargo užsikaria visur, kur tik patinka. Dar anksčiau galėjai kažką pasidėti ant aukštesnių spintelių ar lentynų, dabar niekur nėra vietos, kurios jis nepasiektų, nebent pačioj palubėj. Jei nepasiekia nuo žemės, prisistumia kėdę. Jei nepasiekia nuo kėdės, lipa ant stalo ir t. t. Žodžiu, tikslas pateisina priemones 🙂 O mėgstamiausia veikla užsilipus, žinoma – paleisti visus pasiekiamus daiktus ant žemės… 🙂
Babycentre primena, kad kol vaikas nevaikšto, jam tikrai nereikia jokių batų. O kai jau vaikšto, verta sumokėti brangiau, bet rinktis itin kokybišką avalynę. Svarbu, kad batas tikrai atitiktų vaiko pėdutės dydį, formą, nes kūdikių kojytės lengvai pasiduoda formuojamos, todėl kyla rizika jas suspausti ir visaip kaip pakenkti sveikai pėdos raidai. Žinia, pėdos sveikata atsiliepia viso kūno sveikatai, o mūsų mažiukams dar daug daug metų gyventi…
Aš irgi pasisakau už tai, kad batus reikia auti tik tada, kai neįmanoma neauti, o visais atvejais, kai jie nėra būtini, reikia nuauti. Pvz., namie, ypač jei grindys klotos kilimais, arba sėdint vežimėlyje batų nereikia. Jie būtini tik lakstant po lauką, to lakstymo metu, ir tai ne visada. Na o pirmiesiems batams, kol dar jų nešama masė nedidelė ir planuojama „rida“, ypač „off-road“ sąlygomis, maža, mano galva, protingiausia rinktis avalynę kuo panašesnę į kojines, t. y. be kieto pado, supinatorių ir visokių kitokių formatorių ir laikiklių. Kuo nuostabiausiai tinka See Kai Run ir pediped gaminami batukai odiniu paduku. Pastarieji gal labiau pritaikyti mūsų mėgstančiam pašlapti orui, bet visai neseniai ši įmonė iškrėtė lietuviams kiaulystę: padarė Europai skirtą puslapio versiją ir europiečiams leidžia užsisakyti tik eurais. O žinia, 33 USD ir 33 EUR, o dažnai ir daugiau, lietuviui – ne tas pats…
Babycentre pasakoja, kad pusantrų metų vaikas jau gerai išlaiko objektą atmintyje, kitaip sakant, supranta, kad tas objektas egzistuoja ir tada, kai jo nemato, taigi galima žaisti slėpynių. Iš pradžių primityviai. Pvz., mūsų varliukas labiausiai mėgsta žaidimą „kur bamba“ 🙂 Atidengdamas ir uždengdamas drabužiais mamos/tėčio ar savo pilvuką, ieško, kur pasislėpė bambytė. Panašiai galima po antklode slėpti mėgstamą žaisliuką ir pan. Juoko tiek paslėpus, tiek atradus – į valias 🙂
Praktinė tokio atminties išlavėjimo pusė yra ta, kad mamai ar tėčiui išėjus nebeištinka didelė tragedija. Vaikas, pasilikęs su kuo nors kitu, galbūt ir verkia, bet daugiau dėl to, kad ir jis norėjo eiti, tačiau jau supranta, kad mama/tėtis nedingo, jie sugrįš.
Mažyliui sulaukus pusantrų metų daug kartų per dieną tenka išgirsti „ne“. Mūsų Varliukas, sugalvojęs imtis kokios nesąmonės, pasižiūri išsišiepęs į mane ir pagrūmoja piršteliu, sakydamas „nu nu nu“, o paskui imasi daryti. Babycentre nuramino, kad ne viena aš jaučiuosi visiškai praradusi autoritetą. Jie teigia, kad labai svarbu nustatyti ribas ir jų laikytis, bet tai reikia daryti ne kokiais nors prievartos būdais, bet nuolatiniu kalbėjimu ir gero pavyzdžio rodymu. Aš jau seniai supratau, kad vienas plikas „ne“ nieko neduoda. Ir kuo blogai kalbėti neiginiais „nedaryk“, „nekišk“, „nelipk“? „Ne“ uždaro duris, palieka žmogų aklavietėje. Jeigu norime vienas duris uždaryti, verčiau parodyti kitas duris, atviras. Todėl „nedaryk“ verta keisti į „daryk šitą“, „nekišk“ – į „kišk šitą į šitą“, „nelipk“ – į „nulipk“ ir/ar „ropškis čia“. Abiem pusėm būtų paprasčiau, aiškiau ir smagiau, jeigu užuot tiesiog neleidę lįsti prie rozetės tėvai nuneštų vaiką prie konstruktoriaus ar kartu užsiimtų kokia kitokia veikla. Nepageidaujamam elgesiui visuomet yra pageidaujamo elgesio alternatyva ir mums, tėvams, ją sugalvoti kur kas lengviau nei mūsų vaikui.
Babycentre taip pat ramina visus tuos, kurie jaučiasi išsekę nuo perdėto vaiko judrumo, gyvumo. Tas didžiulis noras eiti, bėgti, stoti, lipti tiesiog būdingas šiam laikotarpiui. Dėl to netgi gali kilti sunkumų vaiką užmigdyti – jis niekaip nenustoja judėjęs. Kita vertus, tokio amžiaus vaikas taip pat gali reikšti daugiau pageidavimų jį nešioti. Čia patariama įsijausti į mažylio kailį. Gal jis staiga pasijuto mažytis ir pažeidžiamas, gal išsigando, kad pasiklys, gal tiesiog pavargo arba negauna jūsų dėmesio. Sakau visiems: nešiokite vaiką, kol galite. Jie taip greit užauga… O jei nešimas ant rankų ar nešioklėje nepriimtinas, babycentre primena nepamiršti vežimėlio, kai išsiruošiama į ilgėlesnį žygį. Tiesa, kartais panašiose situacijose užtenka tik susikibti rankomis.
Kol auginau pirmagimį, man ši idėja rodėsi visiškas kosmosas, nes Žiogutis lėkdavo neatsigręždamas, tiek jį ir tematei. Bet mažasis labai mėgsta eiti įsikibęs į ranką. Tada žengia tvirtai ir užtikrintai, patenkintas savimi. Taip žygiuoja ne tik lauke, bet ir namie, kai dirba su manim kokius darbus. Jaučiasi dalyviu, pagalbininku 🙂 Apskritai jam labai patinka visokie buitiniai reikalai. Jis nuneša nešvarius drabužius į skalbinių dėžę, šiukšles į šiukšlių kibirą, pamaišo gaminamą valgį, mėgsta perdėti daiktus iš vienos krūvos į kitą, atseit tvarkosi 🙂 Man smagu dirbti kartu, nes visada ir visur mėgstu kompaniją. Smagu, kai padeda, ir džiaugiuos, kad užsiima teigiama veikla. Juokingiausia, kai pasitinka sugrįžtančią. Būtinai reikalauja duoti jam raktus, kepurę, pirštines, šaliką, nešulius – žodžiu, viską, kuo įėjus pro duris reikia atsikratyt, ir sudeda viską gražiai ant koridoriaus spintelės 😀
O kur jūsų vaikas miega? Naujienlaiškis pasakoja, kad apie 18 mėn. mažylį tėvai paprastai jau iškrausto iš lovelės į didelę lovą. Kartais vien dėl to, kad mažosios lovelės prireikia naujam naujagimiui 🙂 Jeigu ir jūsų istorija tokia, reiktų naująja lova pasirūpinti bent keliais mėnesiais prieš atsirandant broliui/sesei.
Kiti gi tėvai kaip tik stengiasi kuo ilgiau išlaikyti vaiką kūdikio lovelėje, iš dalies vien dėl to, kad čia saugiau – mažylis neišlips, neiškris per miegus. Kitu atveju verta pasirūpinti spec. grotelėmis prie paprastos lovos arba rinktis vaikišką lovą su aukštais kraštais galvūgalyje. Kita alternatyva – dėti čiužinį tiesiog ant žemės.
Kiek žinau, Lietuvoje populiaru metinuko lovytės groteles nuleisti arba išimti kelis virbus, kad kaip tik jis pats galėtų įlipti/ išlipti. Tačiau kai kurie vaikai, net pajėgdami išlipti iš savo lovytės, niekuomet to nedaro, sako Babycentre. Aš buvau įsitikinus, kad mūsų varliukui tai irgi neįdomu arba neįveikiama, kol anądien įkeltas miegoti į lovelę nepasibeldė į kambario duris 😀 Apskritai mes jo lovelę naudojam daugiau kaip groteles mūsų didžiajai lovai, nes vis tiek didžiajai nakties daliai jis atsikrausto pas mus 🙂 Pamenu, su pirmagimiu buvau gana griežtos nuomonės, kad vaikas turi miegot savo lovoj, o tėvai – savo. Bet kai išmoko perlipti per groteles, kurios, beje, pas mus nenusileidžia, vidury nakties atsikraustydavo prie mamos šono. Tai mažėlį nuo pat pirmų dienų migdau mūsų didžiojoje lovoje ir nesuku sau galvos. Ir tai iš tiesų yra kur kas lengviau ir patogiau nei miegoti atskirai!
Šiame naujienlaiškyje nebuvo nieko parašyta apie kalbos raidą. Keista. Matyt, buvo rašyta kuriame nors ankstesniame, nes vaikai paprastai kaip tik apie 1-1,5 m. pradeda čiauškėti pirmuosius žodžius. Kitame straipsnyje tik randu, kad nuo 18 mėn. mažyliai pradeda sparčiai mokytis kalbos. Gal išmokti iki 10 žodžių per dieną, o kokį naują žodį pasigauti net kas 90 min., taigi kalbėtis vaikų akivaizdoje reikia labai atidžiai 😉 Vyresni nei 1 m. mažyliai jau ima jausti ir naudoti intonacijas, o iki antrojo gimtadienio ima kalbėti dviejų žodžių sakinukais. Mūsų darželio logopedė teigia, kad apie 1,5 m. vaikas paprastai moka pasakyti 25-30 žodžių, bet kitiems tokio amžiaus vaikams kaip tik būna kalbos „duobė“ ir tik po antrojo gimtadienio išsiveržia žodžių ir frazių fontanas.
Mūsų Varliukas „duobę“ išgyveno apie 12-15 mėn., kai staiga pranyko visi žodeliai, visi gestai – prašyk neprašęs, vis tiek nerodys, nors verkiant reikia to objekto. Labai išsigandau, nes po puikaus starto tuoj pat po pirmojo gimtadienio tikėjausi rankyčių kalbos proveržio, o čia – še tau, kad nori. Kūdikių gestų kalbos specialistė Asta nuramino, kad būna vaikams tokios gestų „duobės“, kai smulkiąją motoriką užgožia stambioji motorika ir kt. pasiekimai. Ir tikrai kaip tik tuo laikotarpiu mūsiškis buvo pradėjęs smarkiai bėgioti, išmokto visur užsikabaroti. Kantriai rodžiau gestus toliau ir štai po truputį jie atsigavo. Didelį postūmį, tiesa, davė kartą pažiūrėta „Baby Signing Time“ serija. Vis dėlto vaikams sveika pamatyti daugiau žmonių, kalbančių gestais, ne vien namiškius 😉 Na, o dabar Varliukas rodo vis daugiau ir daugiau ir gana noriai. Nors esu pastebėjus, jog jam smagiau žodį ištarti balsu.
Varliukas, taip greitosiomis suskaičiavus, šiuo metu taria 14 žodžių ir rodo 16 gestų, kelis iš jų kartu su žodžiu (proporcijos aiškiai rodo, kad gestai palengvina mažojo žmogelio komunikaciją ir smarkiai praturtina jo gyvenimą;) ). Taigi jo žodynas standartinis – bus apie 30 žodelių. Įdomesni – „mama“, kuo vadina bet kurį šeimos narį ir netgi sako darydamas „ate“ (visgi dažniausiai mato mamą išeinant;) ) ir „mū“ su karvės gestu, kuo šiuo metu vadina praktiškai bet kokį gyvūną, išskyrus šunį ir paukščius 🙂