Šiandien mūsų jaunėliui sueina 22 mėnesiai ir babycentre.co.uk naujienlaiškyje skaitau, koks tokio amžiaus vaikas iki  negalėjimo stengiasi būti savarankiškas, viską būtinai nori daryti pats – kaip pirštu į akį apie mūsiškį! Savarankiškumas pradėjo reikštis gal prieš gerą mėnesį, kai neapausi kitų batų, tik tuos, kurių jis nori, neaprengsi kito džemperio, tik tą, su mašinyte, o aršus žodis „pa“ (pats) atsirado prieš kokias dvi tris savaites, kai laiptais aukštyn ar žemyn – pats, į autokėdutę, pradedant durų atidarymu,  – pats ir t. t.

Ko nereikalauja daryti pats – tai valgyti. Valgis jam apskritai nėra labai įdomus. Valgo jis viską ir ne po mažai, kai nori, bet procesas jo nedomina. Moka naudotis šaukštu ir pusė bėdos šakute, bet jeigu pamaitina mama arba tėtis, tai mielai tuo tarpu rakinėja kokį žaislą rankutėse. O geriausiai valgo, kai maitina brolis 😀

Kadangi valgymas nelabai įdomu, o maistui vaikas nėra išrankus, moka labai mažai „valgomų“ žodžių. Dažniau pasako tik saldainis, sausainis ir sūris. Šiaip kalba gana daug, bet labai neaiškiai. Teištaria vos kelias priebalses, tad nemažai žodžių skamba vienodai. Kartais pasako sakinukus iš dviejų žodžių. Vartoja vis daugiau gestų, bet mieliau šneka burna, nei rankomis.

Jam patinka muzika. Klausytis, groti, dainuoti. Kai prisiglaudžiu ir imu linguoti, dainuoja „Aa, puupa, … upa, mama…, tete…, mamama“, o viešint pas senelį smagiausia veikla – braukyti gitaros stygas ir traukti savo kūrybos „dainas“. Vos įeina į namą, bėga prie gitaros ir pradeda koncertą 🙂

Iš savarankiškumo apraiškų dar mėgsta pats rengtis. Stengiasi ir apsirengti, ir nusirengti, kantriai maunasi kojines, batus, dedasi kepurę. Kaip ir to amžiaus brolis, persirengti apskritai nemėgsta, dažnai tenka gaudyti, bet jau kai susitariam, kad rengsimės, imasi daryti tai pats. Aš atsargiai padedu perkeldama rankytes ten, kur reikia, pamokau, kaip tą padaryti lengviau, o jis kad patenkintas, kai pavyksta 🙂

Moka pats nusiplauti rankas su muilu nuo pradžios iki galo, bet reikia pakontroliuoti, kad neužsižaistų. Mėgsta pats valytis dantis, bet leidžiame jam tik pradėti. Tada be širdies skausmo paleidžia dantų šepetėlį ir neprieštarauja procedūrai. Su džiaugsmu išspjauna susikaupusias seiles su dantų pasta – tą išmoko iš brolio dar žiemą 🙂 Po truputį bando pūsti nosį.

Ką dar rašo babycentre.co.uk, mums nebetinka. Mūsų Varliukas nei dėlioja dėlionių, nei piešia, nei lipdo, nei „valgyt verda“, todėl sunku spręsti, ar jis linkęs būti kairiarankiu, ar dešiniarankiu. Bet kadangi pas mus abiejose giminėse nėra buvę kairiarankių, tikėtina, kad ir šis vaikas bus dešiniarankis.

Jis mėgsta judrius žaidimus: bėgioti, šokinėti, važiuoti dviratuku-paspirtuku, negali gyventi be knygų, na ir žinoma, stumdo mašinėles, šiek tiek konstruoja. Ką dar be proto mėgsta – statyti bokštus. Dabar pats statymo pikas jau praėjęs, bet vis tiek dar pasitaiko. Stato juos iš bet ko – batų, arbatos puodelių, vonios buteliukų, mašinėlių. 23 mėn. vaikas turėtų mokėti sudėti bokštą iš 4 kaladėlių. Mūsiškis jau šimtas metų be vargo stato bokštus iš 10 kaladėlių, turbūt pastatytų ir aukštesnius, jei būtų iš ko.

Nemoka palaukti nė minutės arba nuolat parvirsta toje pačioje vietoje – ne, tai ne apie mūsiškį. Jis labai kantrus, o apskritai neturi aršių užgaidų, su juo gana lengva susitarti. Parvirsta gana retai, tik ten, kur slidu, o pusiausvyrą išlaiko labai gerai, kartais net laiptais mėgina lipti keisdamas kojas, davęs ranką gražiai nušoka nuo aukštesnės vietos žemyn.

Apskritai yra gana drąsus. Nevengia užsilipti, nuo kur nežino, kaip nulipti, kai plaukėm jachta, būtų ir neįsikibęs į niekieno ranką nuėjęs kajutės stogu, tačiau apskritai rizikuoja atsakingai, pvz., į jūrą ar į ežerą toli nenori bristi, tempia atgal. Viliuosi, kad tokia atsakinga drąsa išliks ir toliau, kad jis nebus iš tų, kurie pirmi šoka nuo skardžio panardyti arba lekia motociklu ant vieno rato.

Man labai įdomus mūsų jaunėlio ir vandens santykis. Kai buvo kūdikėlis, niekaip negalėjai įkalbinti atsigulti į vonią – įsisprendžia rankutėmis į kraštus ir klykia. Tiesą sakant, sunkiai įkalbinome net atsisėsti. O dabar mielai maudosi bet kokiame vandens telkinyje, leidžiasi plukdomas, makaluoja rankom ir kojom, nepyksta ant vandens, kai patenka į akis. Šiandien baseine net pats sugalvojo šokinėti į vandenį ir mėgino savarankiškai plaukti!

Babycentre.co.uk kalba, kad 22 mėn. vaikui jau galima įtaisyti didelę lovą. Mūsiškiui tai dar negresia – paprasčiausiai neturėtume tiek vietos 🙂 Kai kraustysimės į kitą butą, tada keisim ir lovą. Kol kas jis visai džiaugiasi ta, kurią turi. Nors apskritai kūdikio lovyte naudojamės mažai, bet prieš kurį laiką Varliukas pamėgo prieš pat užmiegant persikelti tenai. Žinoma, jei naktį pabunda, perlipa pas mamą atgal – kur gali būti geriau? 😀 Mamos pienuką vis dar labai mėgsta.

Su puoduku sekasi geriau nei to amžiaus broliui, bet irgi ne pyragai. Nuo pat gimimo naudojam medžiaginius vystyklus, nuo 6 mėnesių sodinam ant puodo, bet norėtųsi daugiau iniciatyvos iš jo paties. Dėl didelio reikalo beveik visada pasisako, o su sisiuku visaip būna. Naktį nesišlapina nuo metų su trupučiu, bet vis dar negali būt 100% dėl to tikras. Retai, bet pasitaiko, kad ir 2-3 kartus tenka naktį perrengt. Dabar pabandysiu dviejų savaičių su kelnaitėmis metodą. Vyresnėliui nepasitvirtino, bet gal Varliukui suveiks.

Bet kaip man sunku įvertinti šito vaiko augimą ir vystymąsi! Šiuokart man visai nė motais jokios normų lentelės, man šis vaikas – toks savitas. Su broliu nesinori lyginti, bet dabar žvelgiu į 22 mėn. Žiogutį ir jis man atrodo kur kas vyresnis nei dabar jaunėlis. Džiaugiuosi visais „nerealiais“ mažiuko laimėjimais, bet tuo pačiu jaučiu, kad smarkiai jį nuvertinu, vis galvodama, kad jis – mažas. Gal tokia tų jaunėlių dalia?… Kita vertus, neskubinu vaiko, nes žinau, kad užaugs, išaugs, supras, išmoks, ir palieku viską rutuliotis sava eiga, vaiką augti savu tempu. Bet tai tik pasiteisinimas. Širdyje graužiuosi, kad per mažai su juo užsiimu… Ką veikti su tokio amžiaus vaiku, kartojuosi čia ir čia.

Et, visos norim būt idealios ir turėt šauniausius vaikus 🙂