Category Archives: Darželis

Savaitės anekdotas: pažintis su kompozitoriais

Įspūdžiai iš darželio:

“Kalbėjom apie žmogų, kuris gyveno, o paskui numirė. Ir dar jis kūrė muziką!”

:D

Apie “todlerius”, kandžiojimąsi ir vilną vystyklystėje

Ar matėte filmą “Šalutinis efektas” (Limitless)? Pastebėjau, kad kaip ir pagrindinis jo veikėjas, kartais esu tiesiog priklausoma nuo naujos informacijos! Viskuo, ką perskaitau, išgirstu, pamatau, pasidalinti turbūt reiktų antros paros, tačiau štai keli įdomūs dalykėliai, kuriuos sužinojau aną savaitę.

1. Angliškas žodis “todler”, pasirodo, turi savo atitikmenį lietuviškai.

Nors realiai mes neturime atskiro žodžio pavadinti vaiką nuo vienų iki trejų metų, medicinoje vartojami tokie terminai:

Mikutis darželyje (M. Molicka – Terapinės pasakos)

Noriu papasakoti apie vaikų ir paauglių psichologės Marios Molickos pasaką “Mikutis darželyje” iš anksčiau aprašytos knygos “Terapinės pasakos“. Jos pradžia labai stebuklinga, užburianti:

Darželis ir baimė (M. Molicka – Terapinės pasakos)

Žiemą, kai išsiruošėm į darželį, minėjau, jog adaptuotis padėjo vaikų ir paauglių psichologės Marios Molickos Terapinių pasakų pasaka apie meškiuką Mikutį darželyje. Ta pasaka iš tiesų terapinė tiek vaikams, tiek tėvams, apskritai suaugusiesiems, nes ten aprašyta tokių darželio baisybių ir tokių atšiaurių

Pasiruošimas vaikų darželiui ir adaptacija

Dažnai manoma, kad darželis vaikui – didžiulė trauma. Na taip, tokie dideli pokyčiai kaip persikraustymas, mamos išėjimas į darbą, broliuko / sesutės atsiradimas, ėjimas į darželį ir pan. – didelis stresas (net ir mums patiems, ką jau kalbėti apie vaiką), tačiau tik nuo mūsų, suaugusiųjų, o labiausiai – tėvų, priklauso, ar tai bus trauma, ar tiesiog naujovė gyvenime.

Pasiruošti darželiui (ir kitiems dideliems įvykiams) paprasta – reikia tiesiog daug apie tai kalbėti :) Kalbant apie darželį, neužtenka pasakyti: „Rytoj tu eisi į darželį ir tau ten bus smagu“. Vaikas juk nesupranta, kas yra tas darželis, gal nesupranta ir ką reiškia „smagu“. Mes plačiai aiškinom, kaip darželis „atrodo“, kas ten veikiama.

Pirmiausiai teko paaiškinti, kad tas darželis, į kurį eisime, nėra tas, kuriame buvo Elija ir Dominykas. Tai visai kitoks darželis – dideliame name daug vaikų, daug tetų (auklėtojų). Žiūrėdavome paveiksliukus, kur daug vaikų žaidžia, piešia, kur dar yra koks suaugusysis kartu, ir juos aptarinėdavome. Ypač parankus buvo šis paveikslėlis iš knygelės „Mano pirmoji knyga“:

Tikras darželio gyvenimas:

  • auklėtoja,
  • knygos, plakatai, žaislai,
  • vaikai piešia, skaito, karpo, skaičiuoja, rašo, žaidžia, o tas, kur žiūri pro langą – laukia mamos :)

Ruošimosi laikotarpis sutapo su laikotarpiu, kai aktyviau ėmėme skaityti knygas. Atsirado ir „išgalvotų“ pasakų poreikis. Štai ėmė žiogutis ir netikėtai paprašė pasakos apie ežiuką. Ką aš žinau, jokių knygų apie ežiuką mes nebuvom skaitę. Na, tai pasakoju, kad gyveno kartą ežiukas, jis buvo dar mažas, mažesnis už tėtį, todėl negalėjo eiti į darbelį, bet didelis, didesnis už brolį, todėl ėjo į darželį. Darželyje ežiukas žaisdavo su kitais vaikais, piešdavo, lipdydavo, eidavo į lauką, paskui visi valgydavo sriubytę, pietukus ir eidavo pamiegoti. Po miego truputį pažaisdavo, tada ateidavo ežiuko mama ir jie keliaudavo namo :)

Žiogučiui pasaka patiko. Kelis kartus prašė tos pačios. Analogiška pasaka „pagal užsakymą“ buvo ir apie bitę :)

Stengiausi supažindinti vaiką ir su konkrečiu darželiu bei jo personalu. Na, ko gero, nerealu būtų taip susipažinti kaip su seneliais ar draugais, bet norėjau, kad žmonės ir vieta bent jau būtų matyti. Rudenį kaip tik buvo paroda „Vaikų šalis“, kur dalyvavo ir mūsų darželis, tai specialiai kažkiek laiko praleidom jų stende, kad vaikas susipažintų su pedagogais. Paskui vežėm kartu sutartį, tad dar kartą susitiko su auklyte, pamatė patalpas, pačiupinėjo žaislus.

Darželio mes labai laukėm :) Prieš mėnesį iki lankymo pasidarėm tokį laukimo kalendorių, panašiai kaip belaukiant brolio. Ten kas vakarą žiogutis klijuodavo žvaigždutę ir džiaugdavosi, kad liko vis mažiau ir mažiau dienelių iki darželio. Visiems didžiuodamasis pasakodavo, kad kai suklijuos visas žvaigždutes, eis į darželį :) Taigi sukūrėm mitą, džiugią istoriją, vertybę, siekiamybę – marketingas :D

Savaitę prieš pradedant lankyti pasikabinau ant šaldytuvo darželio dienotvarkę: kada kokie užsiėmimai, valgymai, laukas, miegas. Keldavomės panašiai tokiu laiku, kaip reiktų keltis į darželį ir bandėm gyventi jo ritmu. Ne viskas 100% pavykdavo, bet bent jau pirma dienos pusė daugmaž. Taigi nereikėjo perderinti vidinio laikrodžio per vieną dieną, o darželio ritmas pradėjus lankyti nekėlė jokių nepatogumų, nes juk buvo toks, kaip namie ;)

Paskutinėmis dienomis jau dėliojomės daiktus, drabužius, kurie bus reikalingi darželyje, „diskutavom“ su žiogučiu, ką imsim, ko ne. Jis pats parduotuvėje išsirinko užkandžių dėžutę ir nuo pat pradžių taip ją pamėgo, kad ji net tapo vos ne akstinu eiti į darželį – galės neštis tą dėžutę ir iš jos valgyti! :)

Pirmajai lankymo savaitei tėtukas pasiėmė atostogas ir darėm adaptaciją pagal šį planą. Pirmą dieną žiogutis pabuvo kelias valandas su tėčiu ir grįžo abu namo. Tėtis mėgino į galą pasibuvimo sėdėti koridoriuky, tai, sakė, pasileido dūdos, bet paskui vis tiek mūsų dičkis nubėgo žaisti pas vaikus, įsitikinęs, kad tėtis niekur nedings :) Antrą dieną tėtukas stengėsi daugiau sėdėti koridoriuje, tad buvo ašarų, kad negali ir su tėčiu, ir su vaikais dalyvauti :) Trečią dieną palikom vaiką vieną iki pietų, o ketvirtą – jau visai dienai. Vaikas truputį paverkė, bet iš esmės, kaip pastebėjo tėtukas, būti vienam sekėsi kur kas geriau, nei kai tėtis koridoriuje.

Mano nuotaikos iš pradžių buvo atsargios. Maniau, kai ves tėtis ir man nereiks patirt to atsisveikinimo momento, būsiu visai rami, bet iš tiesų, kai vedžiojau kurį laiką vasarą, jaučiaus daug geriau. Man pačiai reikėjo adaptacijos! :) Kai rytą užsidarydavo durys, toks liūdesys suspausdavo! Iš vienišumo. Ir laikas visai kitoks. Ne upė, kur reikia spėti su tėkme, bet lyg koks ežeras, kuriame tiesiog mirksti lyg koks plūduras. Ir net nėr kuo užsiimti su tuo vienu vaiku. Net ne vaiku, o kūdikiu… O arbatą gerdavau vis tiek atšalusią. Tik ne dėlto, kad nespėdavau, kol šilta, bet dėl to, kad tiesiog pamiršdavau, jog pasidariau…

Nerimavau, kaip seksis mums su šiuo darželiu. Iš pradžių, žinoma, šaunuma – daug nematytų žaislų, viskas nauja. Ir adaptacijos savaitė gerai – pamažiukais įsivažiuoti į naują gyvenimą. Bet  įsivaizdavau, kad didieji džiaugsmai prasidės antrąja savaitę, kai visi žaislai jau bus pačiupinėti, o tėtis nebegalės pabūti ir reiks vienam praleisti visą dieną. Dar siaubas močiučių akyse… Stengiaus neišsiduoti, kad nerimauju, nes kai tėvai užtikrinti, tai ir vaikas ramus ;)

O nerimavau iš tiesų kaip ir be reikalo. Žiogutį veikla nuo pat pradžių tiek įtraukė, kad jam tikrai ten buvo smagu. Aš tik jutau, kad vaikas iš mūsų šnekėjimų ne visai suprato, jog darželyje būnama be tėvų. Ir dar neišaiškinom, kiek laiko ten jis praleis ir kurią dieną eis, kada jau neis. Paskui dienas suvedėm su tėčio darbu: kai tėtis į darbelį, tai žiogutis – į darželį. Dar pasidarėm tokį savaitės kalendorių, bet jis nelabai vykęs… Gal kada parašysiu apie jį, pasiūlysit kaip patobulinti :)

Tiesa, pirmas dvi savaites namuose darželis būdavo graudi tema, verčiau neužsiminti. (Bet aš vis pakalbindavau kokiu džiugiu aspektu, kad imtų sieti darželį su geromis emocijomis.) Radęs progą vaikas sakydavo, kad nenori eiti, ašarą išspausdavo, bet po atsisveikinimo darželyje jau smagiai dalyvaudavo. Auklytės pasakodavo, kad nuo pat pradžių labai įsitraukdavo į visą veiklą, visus eilėraščius ir daineles išmokdavo, visus darbelius su užsidegimu darydavo ir t. t.

Trečią savaitę jau pradėjo pasakot, kad darželyje jam patinka, kad myli tą ir tą auklytę, jau buvo galima su džiugesiu pašnekėti darželio tema. Kai paskui dėl bronchito gydytoja liepė pabūt namie, labai liūdėjo, kad negali eit į darželį. O per tas ligas taip užsitupėjom, kad vėl buvo atsiradę minčių „nenoriu į darželį“ (ne veltui sakoma, kad po ligos ar atostogų vėl nauja adaptacija), bet jos daugiau tokio lygio kaip vaikams dažnai būdingos „nenoriu valgyti“, „nenoriu miegoti“ ir pan. :) Kai mato, kaip tėtukas išeina į darbą, ima zirzti, kad irgi nori eit, suprask, į darželį :)

Taip ir lankome. Kartais praleidžiame kokią dienelę kitą dėl pablogėjusios sveikatos, bet po darželio organizuoto seminaro su gydytoja supratau, kad taip kaip mes serga kas antras, o kiti ir dar blogiau, tad nusiraminau ir tegu eina vaikas sau į darželį, kur jam smagu ir įdomu (anot kasdienių auklyčių užrašų) :) Iš namų jis išeina su daina, darželyje atsisveikinimo momentu paverkia, bet uždarius duris jau tylu ramu, tad viskas gerai :)

Tiesa, pradėję lankyti dar susiradom pasaką apie meškiuką Mikutį, atsidūrusį analogiškoje situacijoje (iš knygos „Terapinės pasakos“). Tą pasaką adaptavau ir ji sulaukė rimto susidomėjimo kaip pasaka prieš miegą. Apie ją taip pat turiu minčių parašyti įrašą. O į darželį mūsų žiogas ėmė nešiotis savo mylimiausią mašinėlę. Tada išėjimas išties pasidarė džiugesnis.

Besiruošiantiems į darželį dar siūlyčiau paskaityti Austėjos straipsnių ciklą „Ruošiamės į vaikų darželį“, o į Paprastos mamos dienoraštį žvilgteli šaunių adaptacijos idėjų.

Paveiksliukas iš wallpaperez.info