Category Archives: Darželis

Mikutis darželyje (M. Molicka – Terapinės pasakos)

Noriu papasakoti apie vaikų ir paauglių psichologės Marios Molickos pasaką “Mikutis darželyje” iš anksčiau aprašytos knygos “Terapinės pasakos“. Jos pradžia labai stebuklinga, užburianti:

Darželis ir baimė (M. Molicka – Terapinės pasakos)

Žiemą, kai išsiruošėm į darželį, minėjau, jog adaptuotis padėjo vaikų ir paauglių psichologės Marios Molickos Terapinių pasakų pasaka apie meškiuką Mikutį darželyje. Ta pasaka iš tiesų terapinė tiek vaikams, tiek tėvams, apskritai suaugusiesiems, nes ten aprašyta tokių darželio baisybių ir tokių atšiaurių

Pasiruošimas vaikų darželiui ir adaptacija

Dažnai manoma, kad darželis vaikui – didžiulė trauma. Na taip, tokie dideli pokyčiai kaip persikraustymas, mamos išėjimas į darbą, broliuko / sesutės atsiradimas, ėjimas į darželį ir pan. – didelis stresas (net ir mums patiems, ką jau kalbėti apie vaiką), tačiau tik nuo mūsų, suaugusiųjų, o labiausiai – tėvų, priklauso, ar tai bus trauma, ar tiesiog naujovė gyvenime.

Pasiruošti darželiui (ir kitiems dideliems įvykiams) paprasta – reikia tiesiog daug apie tai kalbėti :) Kalbant apie darželį, neužtenka pasakyti: „Rytoj tu eisi į darželį ir tau ten bus smagu“. Vaikas juk nesupranta, kas yra tas darželis, gal nesupranta ir ką reiškia „smagu“. Mes plačiai aiškinom, kaip darželis „atrodo“, kas ten veikiama.

Pirmiausiai teko paaiškinti, kad tas darželis, į kurį eisime, nėra tas, kuriame buvo Elija ir Dominykas. Tai visai kitoks darželis – dideliame name daug vaikų, daug tetų (auklėtojų). Žiūrėdavome paveiksliukus, kur daug vaikų žaidžia, piešia, kur dar yra koks suaugusysis kartu, ir juos aptarinėdavome. Ypač parankus buvo šis paveikslėlis iš knygelės „Mano pirmoji knyga“:

Tikras darželio gyvenimas:

  • auklėtoja,
  • knygos, plakatai, žaislai,
  • vaikai piešia, skaito, karpo, skaičiuoja, rašo, žaidžia, o tas, kur žiūri pro langą – laukia mamos :)

Ruošimosi laikotarpis sutapo su laikotarpiu, kai aktyviau ėmėme skaityti knygas. Atsirado ir „išgalvotų“ pasakų poreikis. Štai ėmė žiogutis ir netikėtai paprašė pasakos apie ežiuką. Ką aš žinau, jokių knygų apie ežiuką mes nebuvom skaitę. Na, tai pasakoju, kad gyveno kartą ežiukas, jis buvo dar mažas, mažesnis už tėtį, todėl negalėjo eiti į darbelį, bet didelis, didesnis už brolį, todėl ėjo į darželį. Darželyje ežiukas žaisdavo su kitais vaikais, piešdavo, lipdydavo, eidavo į lauką, paskui visi valgydavo sriubytę, pietukus ir eidavo pamiegoti. Po miego truputį pažaisdavo, tada ateidavo ežiuko mama ir jie keliaudavo namo :)

Žiogučiui pasaka patiko. Kelis kartus prašė tos pačios. Analogiška pasaka „pagal užsakymą“ buvo ir apie bitę :)

Stengiausi supažindinti vaiką ir su konkrečiu darželiu bei jo personalu. Na, ko gero, nerealu būtų taip susipažinti kaip su seneliais ar draugais, bet norėjau, kad žmonės ir vieta bent jau būtų matyti. Rudenį kaip tik buvo paroda „Vaikų šalis“, kur dalyvavo ir mūsų darželis, tai specialiai kažkiek laiko praleidom jų stende, kad vaikas susipažintų su pedagogais. Paskui vežėm kartu sutartį, tad dar kartą susitiko su auklyte, pamatė patalpas, pačiupinėjo žaislus.

Darželio mes labai laukėm :) Prieš mėnesį iki lankymo pasidarėm tokį laukimo kalendorių, panašiai kaip belaukiant brolio. Ten kas vakarą žiogutis klijuodavo žvaigždutę ir džiaugdavosi, kad liko vis mažiau ir mažiau dienelių iki darželio. Visiems didžiuodamasis pasakodavo, kad kai suklijuos visas žvaigždutes, eis į darželį :) Taigi sukūrėm mitą, džiugią istoriją, vertybę, siekiamybę – marketingas :D

Savaitę prieš pradedant lankyti pasikabinau ant šaldytuvo darželio dienotvarkę: kada kokie užsiėmimai, valgymai, laukas, miegas. Keldavomės panašiai tokiu laiku, kaip reiktų keltis į darželį ir bandėm gyventi jo ritmu. Ne viskas 100% pavykdavo, bet bent jau pirma dienos pusė daugmaž. Taigi nereikėjo perderinti vidinio laikrodžio per vieną dieną, o darželio ritmas pradėjus lankyti nekėlė jokių nepatogumų, nes juk buvo toks, kaip namie ;)

Paskutinėmis dienomis jau dėliojomės daiktus, drabužius, kurie bus reikalingi darželyje, „diskutavom“ su žiogučiu, ką imsim, ko ne. Jis pats parduotuvėje išsirinko užkandžių dėžutę ir nuo pat pradžių taip ją pamėgo, kad ji net tapo vos ne akstinu eiti į darželį – galės neštis tą dėžutę ir iš jos valgyti! :)

Pirmajai lankymo savaitei tėtukas pasiėmė atostogas ir darėm adaptaciją pagal šį planą. Pirmą dieną žiogutis pabuvo kelias valandas su tėčiu ir grįžo abu namo. Tėtis mėgino į galą pasibuvimo sėdėti koridoriuky, tai, sakė, pasileido dūdos, bet paskui vis tiek mūsų dičkis nubėgo žaisti pas vaikus, įsitikinęs, kad tėtis niekur nedings :) Antrą dieną tėtukas stengėsi daugiau sėdėti koridoriuje, tad buvo ašarų, kad negali ir su tėčiu, ir su vaikais dalyvauti :) Trečią dieną palikom vaiką vieną iki pietų, o ketvirtą – jau visai dienai. Vaikas truputį paverkė, bet iš esmės, kaip pastebėjo tėtukas, būti vienam sekėsi kur kas geriau, nei kai tėtis koridoriuje.

Mano nuotaikos iš pradžių buvo atsargios. Maniau, kai ves tėtis ir man nereiks patirt to atsisveikinimo momento, būsiu visai rami, bet iš tiesų, kai vedžiojau kurį laiką vasarą, jaučiaus daug geriau. Man pačiai reikėjo adaptacijos! :) Kai rytą užsidarydavo durys, toks liūdesys suspausdavo! Iš vienišumo. Ir laikas visai kitoks. Ne upė, kur reikia spėti su tėkme, bet lyg koks ežeras, kuriame tiesiog mirksti lyg koks plūduras. Ir net nėr kuo užsiimti su tuo vienu vaiku. Net ne vaiku, o kūdikiu… O arbatą gerdavau vis tiek atšalusią. Tik ne dėlto, kad nespėdavau, kol šilta, bet dėl to, kad tiesiog pamiršdavau, jog pasidariau…

Nerimavau, kaip seksis mums su šiuo darželiu. Iš pradžių, žinoma, šaunuma – daug nematytų žaislų, viskas nauja. Ir adaptacijos savaitė gerai – pamažiukais įsivažiuoti į naują gyvenimą. Bet  įsivaizdavau, kad didieji džiaugsmai prasidės antrąja savaitę, kai visi žaislai jau bus pačiupinėti, o tėtis nebegalės pabūti ir reiks vienam praleisti visą dieną. Dar siaubas močiučių akyse… Stengiaus neišsiduoti, kad nerimauju, nes kai tėvai užtikrinti, tai ir vaikas ramus ;)

O nerimavau iš tiesų kaip ir be reikalo. Žiogutį veikla nuo pat pradžių tiek įtraukė, kad jam tikrai ten buvo smagu. Aš tik jutau, kad vaikas iš mūsų šnekėjimų ne visai suprato, jog darželyje būnama be tėvų. Ir dar neišaiškinom, kiek laiko ten jis praleis ir kurią dieną eis, kada jau neis. Paskui dienas suvedėm su tėčio darbu: kai tėtis į darbelį, tai žiogutis – į darželį. Dar pasidarėm tokį savaitės kalendorių, bet jis nelabai vykęs… Gal kada parašysiu apie jį, pasiūlysit kaip patobulinti :)

Tiesa, pirmas dvi savaites namuose darželis būdavo graudi tema, verčiau neužsiminti. (Bet aš vis pakalbindavau kokiu džiugiu aspektu, kad imtų sieti darželį su geromis emocijomis.) Radęs progą vaikas sakydavo, kad nenori eiti, ašarą išspausdavo, bet po atsisveikinimo darželyje jau smagiai dalyvaudavo. Auklytės pasakodavo, kad nuo pat pradžių labai įsitraukdavo į visą veiklą, visus eilėraščius ir daineles išmokdavo, visus darbelius su užsidegimu darydavo ir t. t.

Trečią savaitę jau pradėjo pasakot, kad darželyje jam patinka, kad myli tą ir tą auklytę, jau buvo galima su džiugesiu pašnekėti darželio tema. Kai paskui dėl bronchito gydytoja liepė pabūt namie, labai liūdėjo, kad negali eit į darželį. O per tas ligas taip užsitupėjom, kad vėl buvo atsiradę minčių „nenoriu į darželį“ (ne veltui sakoma, kad po ligos ar atostogų vėl nauja adaptacija), bet jos daugiau tokio lygio kaip vaikams dažnai būdingos „nenoriu valgyti“, „nenoriu miegoti“ ir pan. :) Kai mato, kaip tėtukas išeina į darbą, ima zirzti, kad irgi nori eit, suprask, į darželį :)

Taip ir lankome. Kartais praleidžiame kokią dienelę kitą dėl pablogėjusios sveikatos, bet po darželio organizuoto seminaro su gydytoja supratau, kad taip kaip mes serga kas antras, o kiti ir dar blogiau, tad nusiraminau ir tegu eina vaikas sau į darželį, kur jam smagu ir įdomu (anot kasdienių auklyčių užrašų) :) Iš namų jis išeina su daina, darželyje atsisveikinimo momentu paverkia, bet uždarius duris jau tylu ramu, tad viskas gerai :)

Tiesa, pradėję lankyti dar susiradom pasaką apie meškiuką Mikutį, atsidūrusį analogiškoje situacijoje (iš knygos „Terapinės pasakos“). Tą pasaką adaptavau ir ji sulaukė rimto susidomėjimo kaip pasaka prieš miegą. Apie ją taip pat turiu minčių parašyti įrašą. O į darželį mūsų žiogas ėmė nešiotis savo mylimiausią mašinėlę. Tada išėjimas išties pasidarė džiugesnis.

Besiruošiantiems į darželį dar siūlyčiau paskaityti Austėjos straipsnių ciklą „Ruošiamės į vaikų darželį“, o į Paprastos mamos dienoraštį žvilgteli šaunių adaptacijos idėjų.

Paveiksliukas iš wallpaperez.info

Darželis pro rožinius akinius

Darželis – tai vieta, iš kur kyla ir parnešamos namo visos ligos, kur vaikai mušasi, keikiasi ir valgo sniegą, kur maistas šlykštus, o piktos auklėtojos verčia ištuštinti visą lėkštę, kur visi mažiukai ištisą dieną verkia. Darželis vaikui apskritai – didžiulė trauma. Tik visiškai beširdžiai arba neturintys jokios kitos išeities tėvai veda ten savo vaikus.

Tokia vyraujanti nuomonė, argi ne? Ypač tų, kurie į darželį vedė savo vaikus arba patys ėjo prieš kokius 30 metų. Keista, nes apie tų laikų vaikų darželius rašyta šitaip:

„Mūsų šalyje sukurtas platus vaikų lopšelių, darželių tinklas.

Atiduodama vaiką į lopšelį, motina nepraranda nei savo artumo su juo, nei savo įtakos jam; ji mato jį kasdien – rytą ir vakare, jos namai pasilieka jų bendrais namais, tačiau dieną, kol ji dirba, kūdikis valgo, miega, būna lauke – žodžiu, gyvena, laikydamasis jam reikalingo režimo, niekuo nepažeisdamas savo tėvų darbinio ir visuomeninio gyvenimo. Jį prižiūri prityrę žmonės – auklės, seserys, gydytojai, jam ramu, jauku, linksma.

Jei apniūkusių dieną, praeidama gatve, jūs staiga išvysite ant kurio nors namo iškabą su užrašu „N rajono lopšelis“, užeikite ir jūs iš karto pateksite į aplinką šviesos, švelnios šilumos ir skambaus vapėjimo. Lyg klaidžiodama drėgname tamsiame miške, jūs staiga patenkate į šviesią, saulės spindulių užlietą aikštelę. Tikrai į aikštelę jūs galite laisvai užeiti ir netgi savo malonumui įsikurti joje, o va į lopšelį, ko gero, jūs ir nepateksite. Niekas jūsų, atsitiktinio praeivio, ten ir neįleis. Be blogos nuotaikos dėl darganos, mažiesiems lopšelio gyventojams jūs galite dar ir infekciją atnešti. Nuo to saugoma ypač griežtai. Priskirti prie vaikų žmonės už juos atsako ne tik prieš motiną, kurios pasitikėjimą sulaužyti yra nusikaltimas, – jie atsako prieš visą šalį.“

Frolova, V. ir kiti. Vaiko mityba. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.

Na, aš nežvelgiu į vaikų darželį pro tokius rožinius akinius, bet iš tiesų esu linkusi neturėti išankstinio nusistatymo, kiekvienam darželio aspektui duoti naują šansą ir daug ką vertinti iš žmogiškumo perspektyvos.

Ligos – ar yra vaikų, kurie neserga? Kai vaikas serga – nesmagu. Bet iš esmės ar yra blogai, kad jis serga? Žinoma, jeigu vaikas iš darželio parsineša stafilokoką, salmoneliozę, obstrukcinį bronchitą ar dar kokį velnią, tai jau netvarka. Darželyje netvarka. Bet jeigu tai sloga, angina, gripas, galų gale vėjaraupiai – kas čia tokio? Visada labai lengva kaltinti darželį, bet ar neparsinešame ligų iš draugų, parduotuvės, teatro? Jeigu šalyje gripo epidemija, tai ar darželis kaltas, kad serga ir mūsų šeima? Na taip, žinoma, vaikai ligoms imlesni, o kai praleidžia ilgą laiką kartu vienoje patalpoje ir kuris nors jau pradeda sirgti, tai, be abejo, ta pati zaraza persiduoda ir kitiems. Bet ar nuo visko apsaugosi? Ir ar reikia? Ar ne todėl su amžiumi sergame vis mažiau, kad būdami maži daug kuo persirgome?

Dėl vaikų elgesio ir auklėtojų būdo galime kaltinti ar girti darželio pasirinktą ugdymo sistemą ir gebėjimą ją įgyvendinti, už ką, žinia, atsakingas personalas. O darželinukų maistas juk nėra kokios nors atliekos. Jeigu jūsų vaikas nemėgsta to ar kito, kodėl nepasakius to auklėtojai? Visi šie reikalai, mano nuomone, sprendžiami tėvams bendraujant su darželiu, o kraštutiniu atveju galima ugdymo įstaigą pakeisti. Nesu labai su tuo susidūrusi, bet juk nebūna padėties be išeities. Visada yra bent du variantai: vesti vaiką į konkretų darželį arba nevesti.

Sniegą man paminėjo mūsų žiogučio močiutė. Ech… Tokio amžiaus vaikai dar nelabai skiria tikrovę nuo fantazijos ir gali papasakoti bet ką. Man sūnus anądien aiškino, kad jie darželyje nevalgo nei sriubos, nei košės, nei mėsos, tik žvaigždes :) Kita vertus, jeigu mažiukas išėjęs į lauką ir paragauja to sniego, kas čia tokio? Ar kuris nors vaikas užaugo jo neragavęs ar neprišalęs liežuvio prie metalinių turėklų (na, šitaip gal ir ne visai visiems nutinka)? Ir galima pagalvot, kad mes ar mūsų tėvai vaikystėje žiemą visada namo grįždavo šiltom kojom ir sausais drabužiais. Vaikai yra vaikai. Vaikystės džiaugsmai ir išdaigos tiesiog turi įvykti. Kokia gi vaikystė be jų?

Apskritai kalbant apie vaikų darželį, pirmiausia manau, kad A darželis nėra lygu B darželiui, A auklėtoja nėra lygu B auklėtojai, A vaikas nėra lygu B vaikui. Šioje vietoje jau esu kategoriška. Todėl jeigu darželis, kurį lankiau aš vaikystėje, buvo baisus, dar nereiškia, kad tas darželis, į kurį vedu savo vaiką yra baisus. Jeigu mano draugės vaiko auklėtoja per 20 darbo metų jau yra pervargusi nuo mažųjų, o elgesio su vaikais metodai ir požiūris į pypliukus per tuos 20 metų niekaip nepasikeitė, nereiškia, kad mano vaiko auklėtoja irgi bus tokia. Jeigu mano brolis vaikystėje kasdien žiauriai bliaudavo, o po kelių dienų darželyje kelias savaites sunkiai sirgdavo, nereiškia, kad mano vaikas irgi verks ir sirgs.

Pirmiausia atmeskime visus prisiminimus, gandus ir mitus, ir pamėginkime įsivaizduoti tokį darželį, į kurį norėtume leisti savo vaiką. Susirašykime pagrindinius punktus, kurie turėtų tame darželyje būti įgyvendinti, ir ieškokime tokio varianto, kuris labiausiai atitinka mūsų įsivaizdavimą (bendra darželio politika ir stilius, ugdymo programa, auklėtojų darbo ir bendravimo su vaikais būdas, vaikų priežiūros ypatumai, maistas, žaislai ir ugdymo priemonės, darželio lokacija gatvės, miško atžvilgiu ir vieta mieste, t. t.). Visa tai darysime turėdami omeny savo vaiko, savo šeimos ypatumus: fizinius, emocinius, religinius, psichologinius, etninius, finansinius ir t. t.

Kartais tenka išgirsti tokių replikų: „Visi vaikai lanko šį darželį ir visiems čia gerai. Kuo tau jis blogas?“ Tai tikrai absurdiška, nes tikrai ne visi pasaulio vaikai ir net ne visi mūsų miesto vaikai eina būtent į šį darželį – juk jų turim daug ir įvairių. Ta įstaiga, į kurią džiaugsmingai žygiuoja vyro dukterėčia, man ir mano vaikui galbūt bus visiškai nepriimtina. Dėl įvairiausių priežasčių. O ta, kurią pasirinksiu aš, galbūt kitai mamai pasirodys totalus košmaras ar be galo keistas variantas. Renkantis darželį ir lyginant savo pasirinkimą su draugų ar giminių pasirinkimais, aiškiausiai pamatysime, kad A nėra lygu B.

Mums pasisekė, nes daug svarstymų dėl vaikų darželio ir ilgų ieškojimų nereikėjo. Galima sakyti, darželis pats mus rado. Kai kas patraukia mane per dantį, kad esu „reklamos auka“, bet aš tikiu, kad ta reklama išėjo beveik netyčia. Turėjau unikalią galimybę iš pradžių pažinti savo vaiko darželį „iš vidaus“, o kai jau atsirado ir sienos, neliko jokių minčių apie kokią nors kitą įstaigą.

Mūsų didysis linksmasis žiogas lanko „Vaikystės sodą“. Jau kokius metus skaitau jo įkūrėjos Austėjos blogą. Nors ne visoms jos mintims pritariu 100%, tačiau man jos požiūris į vaikus, buvimą su jais, jų ugdymą ir t. t. atrodo be galo teisingas, tad visus tuos metus skaitydama jos įrašus vis galvojau, kad jeigu ši moteris kada įkurtų darželį, tai būtų tikriausiai idealus darželis. Ir štai ji ėmė ir įkūrė jį! Taip darželis rado mus. (Tiesa, oficialiai jis vadinasi ne darželis, o motinos mokyklėlė, tačiau pas mus ta terminija dar nenusistovėjusi, todėl visas ikimokyklinio ugdymo įstaigas, priimančias vaiką visai dienai, vadiname tiesiog darželiais.)

Prieš kurį laiką mąsčiau, kad privatus darželis mums per didelė prabanga, bet buvau ir esu taip tikra dėl „Vaikystės sodo“, kad radau ir toliau tebeieškau priemonių ir būdų, ką daryti, kad mano vaikai galėtų ten eiti.

Mane žavi šio darželio filosofija ir ugdymo programa. Pasidalinsiu keletu oficialiai deklaruojamų dalykų.

Vaikystės sodo“ vertybės:

1.    Dėkingumas. Aš esu dėkingas!
2.    Pasitikėjimas. Manau, kad viską galiu!
3.    Atkaklumas. Baigiu tai, ką pradedu. Nepasiduodu!
4.    Bendradarbiavimas. Moku žaisti ir dirbti su kitais!
5.    Smalsumas. Noriu kuo daugiau žinoti!
6.    Kūrybiškumas. Man kyla daug minčių!
7.    Empatija. Jaučiu tai, ką jaučia kitas!
8.    Entuziazmas. Man viskas įdomu!
9.    Savarankiškumas. Galvoju ir dirbu pats!
10.    Nuoširdumas. Esu nuoširdus ir teisingas sau ir kitiems!
11.    Pagarba. Esu mandagus ir draugiškas!
12.    Tolerancija. Aš priimu kitus tokius, kokie jie yra!

Vaikystės sode“ mokoma tokio elgesio:

-    konfliktus spręsti ne fizine jėga, o žodžiais;
-    su kitais elgtis pagarbiai ir empatiškai;
-    priemonėmis naudotis pagal paskirtį;
-    mandagiai bendrauti su draugais ir auklytėmis;
-    laikytis Vaikystės Sodo taisyklių;
-    drąsiai išbandyti naujas idėjas, reikšti savo nuomonę ir užduoti klausimus;
-    baigti pradėtą darbą.

Man labai patinka, kad tai ne tik įstaiga, kurioje aš palieku savo vaiką praleisti dieną, bet galiu ir pati ateiti į organizuojamus mokymus, tėvelių susipažinimo vakarus, su visa šeima dalyvauti „užklasinėje veikloje“. Taip pat žiauriai smagu, kad yra galimybė tarsi pro rakto skylutę matyti tai, kas dedasi darželyje, kuo vaikai užsiima, kaip ten elgiasi ir jaučiasi mano vaikas, nes visa veikla yra nuolat fotografuojama. Na, tai ne šiaip sau paikystė. Taip taikomas Reggio Emilia metodas.

Žaviuosi tuo, kad į „Vaikystės sodą“ vaikai susirenka ne šiaip žaisti (nors yra laiko ir tam). Kiekviena savaitė turi vis kitą temą, kuria vaikas ir gyvena visas tas dienas – kiekviena kiekvienos dienos veikla yra su tuo susijusi: eilėraštis, pasaka, darbeliai, netgi penktadienio kepiniai – visas veiklas jungia ta pati tema. O tema per įvairias veiklas yra gana plačiai išnagrinėjama ir „pačiupinėjama“ įvairiausiais pavidalais. Pažindamas temos objektą, vaikas tarsi nejučia išmoksta valdyti teptuką, žirkles, ima skirti formas, spalvas, pradeda skaityti, skaičiuoti. Ten nėra „negalinčių“, „nemokančių“ vaikų. Net ir patys mažiausi užsiima daile ir darbeliais. Vaikų kūriniais nukabinamos sienos, o savaitės pabaigoje juos parsinešame namo.

Po kelių pirmųjų savaičių mūsų žiogutis išmoko daug naujų frazių ir žodžių, labiau susidomėjo dėlionėmis ir jas dėlioti jam ėmė sektis kur kas geriau, pradėjo piešti ne tik besiraitančius dūmų kamuolius, bet ir spalvoti iš kairės į dešinę. Paskui atsirado dvimečių Šnekučių grupė, kur daugiau dėmesio skiriama kalbai, skaitymui ir kitiems „rimtesniems“ užsiėmimams. Po savaitės joje mūsiškis kaskart radęs ką nors užrašyta didžiosiomis raidėmis iškart klausia „Kur mano raidelė?“ ir pats atpažinęs baksteli.

Man atrodo naudinga, kad „Vaikystės sode“ vaikai nėra griežtai atskirti pagal amžių. Kai kurios veiklos vyksta visiems kartu, kitos – susijungus kelioms grupėms, trečios – atskirai kiekvienai grupei. Ko gero, tai vertingiausia tokiems „viduriniokams“ kaip mūsiškis, nes jis turi progų pabūti ir mažu (su vyresniais), ir dideliu (su jaunesniais), ir „tokiu kaip kiti“ (su bendraamžiais). Manau, tokios skirtingos „socialinės situacijos“ smarkiai praturtina bendravimo patirtį ir ugdo visavertiško bendravimo gebėjimus. Vaikas nėra įspraustas į „mažiuko“ (silpnesnio, nuolankesnio, žioplesnio, gležnesnio) ar į „dičkio“ (galingesnio, viršesnio, protingesnio, globėjo) vaidmenį. Jis išmoksta puikiai dalyvauti bei gerai jaustis ir tokioje, ir tokioje situacijoje.

Niekad nesitikėjau, kad vesdama vaiką į darželį kasdien žinosiu, kiek vaikas miegojo, kiek ir ko valgė, kokią juokingą frazę pasakė ar ką uoliausiai tądien veikė. Nemaniau, kad susirašinėsiu su auklėtoja el. paštu ar kad savo dėžutėje rasiu jos laišką savo sergančiam sūnui. Nepuoselėjau vilčių, kad bus geranoriškai priimti kai kurie iš esmės varginantys mūsų savitumai. Tačiau individualus dėmesys prasideda dar prieš pradedant lankyti, kai susitinki su auklyte tam, kad papasakotum, koks yra tavo vaikas. Žinoma, kitoje aplinkoje, su kitais žmonėmis vaikas elgsis kitaip nei namie, tačiau turint žinių apie jo charakterį, pomėgius, elgesio ypatumus, galima daug lengviau jį prisijaukinti ir atliepti jo poreikius.

Ech, nenoriu pasakyti, kad „Vaikystės sodas“ – geriausias mieste ir veskite savo vaikus tik ten. Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad vedame saviškį į štai tokį darželį ir jam jame gera. Gera ir man. Beveik kaip toje tarybinių laikų citatoje :)

Paveiksliukas iš kswpgoodfriends.wordpress.com

Kalėdos ir darželio laukimas

Jau ne juokais kvepia Kalėdomis. Prekybcentriuose iškart pasitinka paletės su burbulais ir blizgučiais – net bloga, o per radiją, teliką, internetą tik ir girdi raginimus prisidėti prie kokios nors labdaringos akcijos – gera, bet turbūt irgi tuoj išlįs per gerklę nuo tokios gausybės. Kažin kodėl tik prieš Kalėdas atsiranda tas noras daryti ką nors gera? O „daryti gera“ asocijuojasi tik su pinigų atidavimu kažkam kitam, apie kurį galvojam, kad jis nelaimingesnis už mus? Juk taip tik dar labiau nuvertinam tą žmogų, ar ne? Jo net nepažinodami užlipdom etiketę. Ir kas jam iš tų materialinių niekučių. Juk ne daiktuose laimė.

O lauke Kalėdų visai nejusti. Turbūt pirmąkart gyvenime neliūdžiu dėl to, kad jau lapkritis (kur tau – jau gruodis ant nosies!) ir vis dar nėra sniego. Taip smagu man tas toks paprastas ruduo, nebaisu iš namų išeiti, vaikus ramiausiai galima į gryną orą išvesti, jokių kliūčių su vežimuku važiuoti. Juk lapkritis iš tiesų ir turėtų būti rudeniškas. Tikriausiai. Juk jo pavadinimas – ne sniegkrytis, nors visą gyvenimą, kiek pamenu, jis būtent toks buvo, ypač vaikystėje.

Kalėdoms ruošiuosi labai labai iš lėto. Vis kyla viena kita idėja dovanoms, galvoju, kaip atrodys papuošti namai. Tačiau labiausiai ruošiuosi vyresnėlio išleidimui į darželį. Lankys nuo sausio. Morališkai save nuteikinėju, kad adaptacija bus lengva, kad ir vežioti jį pirmyn atgal nebus sunku. Be to, kai jau beveik 2 mėnesius gyvenam keturiese, labiausiai to darželio noriu ne dėl savo laisvo laiko ir tylos namie, kiek dėl paties vaiko. Man regis, pagal jo charakterį ir būdą jam turėtų būti ten gera. Viliuosi, kad praturtės ten dvasiškai, ims skleistis jo polinkiai, talentai, gebėjimai.

Kai nuteiksiu save morališkai, pradėsiu apie darželį kalbėtis su pačiu žiogučiu. Manau, tai ateis kartu su įvairiais reikmenimis daržiukui. Taip, ruošiuosi darželiui ir buitiškai. Gal net labiau nei morališkai!.. Medžioju kalėdines nuolaidas drabužiams, kurių reikės daugiau ir paprasčiau nusirengiamų/apsirengiamų, be to, pastaraisiais mėnesiais vaikinas auga kaip ant mielių! Reikia avalynės, reikia užkandėlės dėžutės, pagalvėlės ir visokių kitokių dalykų (dar teks ir pasitikslint sąrašą), ir reikia visiems tiems dalykams etikečių su vardu. O aš žmogus – vizualikas. Man svarbu, kad būtų gražu. Turbūt atrodau visai pamišus dėl visų tų kasdienių dalykėlių, bet man svarbu, kad mano vaikui būtų ne tik patogu, bet ir atrodytų jis ir jo reikmenys gražiai. Tuštybė ar ne? Na, bet negaliu kitaip…

Taigi, kai pradės plaukti visokie mano pirkinėliai iš JAV, Honkongo, Australijos ir dar balažin kur, pradėsiu pasakot žiogučiui, kad tie drabužėliai ir daiktai skirti darželiui, kursiu pasakas, koks tas darželis ir kas jame veikiama, ir tikėsiuos, kad atėjus sausiui vaikas bus bent jau gerai informuotas apie laukiančius pasikeitimus. O nuo sausio, jeigu mums viskas pavyks sėkmingai, jau jis man toks didelis atrodys, paleistas savarankiškam, ne naminiam, augimui, ir aš pati sau tapsiu tokia brandžia mama, kas rytą išruošdama jį kitokiai dienai ir ramiai atiduodama į svetimų žmonių rankas. Įsivaizduoju tai kaip didelį suaugėliškumo žingsnį tiek jam, tiek man.

Su virpuliuku laukiu aš to kokybiškai kitokio vaiko auginimo etapo. Jaučiuos turbūt panašiai kaip pirmosios rugsėjo 1-osios išvakarėse ar kaip artėjant pirmajai paskaitai universitete. Nerimas iš nežinios, nedrąsi šypsena dėl naujovės, dideli lūkesčiai.

Paveikslėlis iš allthingschristmas.com