All posts filed under: Vaikas auga

Buvau pamiršus, koks yra vienerių metų vaikas

Buvau pamiršusi, koks protingas yra vienerių metų vaikas. Juokaujame: „Kai jam sueis dveji, kur leisime: į fleitą, dainavimą ar futbolą?“ Nes puikiai varosi kamuolį, mėgsta pūsti brolio fleitą ir gerai atkartoja girdėtą muzikinį motyvą. Jeigu jam kas nepavyksta, ima didesnį žmogų už rankos ir vedasi ten, kur reikia pagalbos. Jeigu jam reikia aukštesnės perspektyvos, užsilipa ant kelių, apsikabina kaklą ir kelia aukštyn. Kai kuriuos dalykus įvardija žodžiais, pvz., ka – kamuolys, ku – kur, kai kuriuos – ženklais, pvz., muzika, lietus, kai kuriuos ir ženklu, ir žodžiu, pvz., kaaa – karšta. Buvau pamiršusi, koks drąsus yra vienerių metų vaikas. Jam viskas smalsu ir jis pasiruošęs užkariauti visą pasaulį, atrasti neatrastus kraštus. Todėl paleistas ant žemės jis tiesiog eis. Eis eis eis be galo be krašto, kol visai pavargs. Eis savo kryptimi, nepaisydamas, kur nori kiti, kur saugu. Prie laiptų, kad nereikėtų purvintis, paprašys duoti ranką. Šaligatvis, gatvė – nesvarbu. O vežime sėdėti yra nuo-bo-du. Ypač jei mama neapsisprendžia, kuris pienas šiandien pigesnis. Buvau pamiršusi, kaip yra smagu bėgti nuo mamos, kai ji nori pakeisti sauskelnes. …

Knygų minutės

Atsimenat filmą apie Lesę? Tada visi vaikai norėjo tokio škotų aviganio. Ir aš specialiai neieškau šio filmo rodyti savo vaikams 🙂 Bet skaitėm knygą apie asiliuką. Daug asiliukų. Kūčių vakarui kaip tik išpuolė istorija apie asiliuką, nešusį nėščią Mariją. Dar čia yra ryškių vaizdų apie karą, bet vaikų jie neišgąsdino. O aš… …užsimaniau asiliuko…….   *** Vienas iš džiaugsmų turėti vaikų – kad gali „legialiai” skaityti vaikų literatūrą. Kai išėjo Haris Poteris, save laikiau jau smarkiai suaugusia ir kantriai laukiau, kol Poterį skaitys mano vaikai. Ta diena išaušo – pasiėmėm pirmąją dalį iš bibliotekos. Neįsivaizduoju, kaip leidyklos iš pradžių galėjo atsakyti J. K. Rowling. Ne tik nuotykiai įtraukia, regi tarsi filmą, bet ir parašyta vaizdinga kalba. Tikras skaitymo malonumas! Skaitant prieš miegą vis gaila, kad baigėsi skyrius ir norisi dar. Buvo tik laiko klausimas, kada vyresnėlis nusičiups ir pabaigs skaityti vienas. Taip, mums dar liko apie trečdalis knygos, o dičkis jau spirga papasakoti, kaip viskas baigėsi 🙂   *** Pasakoti apie perskaitytas knygas vyresnėliui pastaruoju metu maga ne tik mums. Labai gerai veikia knygų pristatymai …

Šešių mėnesių visureigis

Tik pusmetis praėjo, o jau turim visureigį eksplorerį. Dar tik ką, norėdamas pajudėti iš vietos, įsisiūbuodavo ant keturių ir dėdavo į priekį ant nosies. Dabar jau nujuda ten, kur nori, be jokių traumų. Būtų ne kartą aukštielninkas susitrenkęs galvą, bet bravo, kad nuo antro mėnesio nuolat praktikuoja atsispyrimą alkūnėmis gulint ant nugaros – galva taip ir nenusileidžia ant pagrindo. Dienos su tokiu visureigiu smagios – turi daug veiklos savarankiškai. Tačiau naktys liūdnai juokingos. Teoriškai žinojau, bet tik šįkart patyriau, kaip sunkiai miega kūdikiai, išmokę naują įgūdį. Juk raumenys turi atmintį ir veikia kone automatiškai. Taigi vos pasijutęs ant nugaros, jis tuoj pat verčiasi ant šono, nuo šono – ant keturių, tada ropoja arba sėdasi. Beropojant ar atsisėdus sunkiai bepamiegosi… Tai sukaupę jėgas migdom pakaitom su tėčiu, o jis nusnaudžia pas vieną arba pas kitą, o paskui – oplia – ir vėl sėdi. Juokiamės abu ir iš naujo į miego paieškas…

Mažas kūdikis – didelis

Mūsų mažylis visai neketina leisti mums pasidžiaugti savo mažumu. Kas mėnesį priaugdamas po kilogramą ir daugiau, greitai viduriniam broliui tapo nebepakeliamas ir nelaukęs šešių mėnesių jau padvigubino savo gimimo svorį. Nuo pat antro mėnesio remiasi alkūnėmis ir keliasi sėstis, ant pilvuko daro „atsispaudimus”, gulėti yra didžiausia bausmė. Būdamas keturių mėnesių pasipuošė dviem dantukais. Vartosi nuo nugaros ant pilvo, šliaužia atbulomis. O štai vakar kelia užpakalį ir remiasi keliukais lyg ketintų ropoti! Taip ir prabėgs kūdikystė nepastebėta, vos spėsim nufotografuoti.

Advento kalendorius – idėjos

Adventas šįmet prasideda gruodžio 3 d., tad dar yra keletas naktų ką nors sugalvoti ir sumeistrauti. Aš pirmąjį advento kaledorių gaminau, kai pirmagimiui berods buvo treji. Ant dviejų A3 popieriaus lapų nupiešiau angelą, o jo drabužius apkabinėjau vokeliais. Čia paveikslėlyje jų tik 20, nes 4 jau nukabinti 😉 Vokelyje buvo supakuotas raštelis su užduotėle ir mažas šokoladukas, išimtas iš eilinio prekybcentrinio advento kalendoriaus. Dienas šis kalendorius skaičiavo atbulai. T. y. – kiek liko iki Kalėdų ryto. Trimetis buvo gavęs štai kokių užduočių (ne eilės tvarka): Nupiešti piešinį tėčiui / močiutei / seneliui. Duoti bučkį tėčiui / mamai / broliui. Atlikti užduotėlę iš užduočių knygelės. Pasvajoti, kuo norėtų būti užaugęs. Pasiūlyti broliui žaislą. Paklausti tėčio, kaip jis gyvena? Pasakyti eilėraštį. Nusiplauti rankas su muilu. Sugalvoti du žodžius iš raidės… Pastatyti aukštą aukštą bokštą iš Lego. Pačiam apsimauti kelnes. Paskaityti knygelę. Padaryti mankštą su tėčiu. Pastriksėti ant vienos kojos. Suskaičiuoti, kiek dienų liko iki Kalėdų. Aplankyti prakartėlę bažnyčioj. Užduotis specialiai dėjau taip, kad darbo dienomis būtų greičiau įveikiamos, paprastesnės, o savaitgaliais ilgesnės, reikalaujančios daugiau kruopštumo. Daugiau apie …