Praėjo mėnuo, tiek užtenka naujiems įpročiams susiformuoti, taigi jau įpratome niekur neiti, nieko nepirkti, naujienas sekame be didesnio nerimo ir jaučiamės jau labiau atsipalaidavę, net šiek tiek nuobodu. Turbūt dėl to atsipalaidavimo ir nuobodulio vos atidarius kelias parduotuves, žmonės tuoj pat sugužėjo būriais, nusidriekė eilės, į maisto parduotuvę irgi kartais einama šeimomis, tarsi pramogauti. Atsigauna daiktų dalijimosi ir prekių iš antrų rankų internetinės platformos. Galvoju, ne tiek iš poreikio daiktui, kaip funkcijai, kiek iš poreikio kokiai naujovei bei paties pirkimo malonumui. Vis tik kažką įsigyti, t. y. gauti mainais į pinigus, yra viena iš laisvės formų, kurių daugelis dabar yra suvaržyta. Man buvo juokinga pati karantino pradžia. Feisbukas užverstas įvairiausiais nemokamais ištekliais: muziejai, koncertai, paskaitos, sporto treniruotės, garsinės knygos ir t. t. – staiga visi sugalvojo tapti itin išsilavinusiais, sportiškais, o mamos pasišovė būti visų dalykų mokytojomis, edukacijų ir pramogų vedėjomis. Nenuostabu, kad po pirmosios darbo savaitės pasirodė virtinė pervargusių tėvų skundų. Nemažai jų skundėsi mokyklos sistema ar labiau jos nebuvimu. Norėjosi kaip į mokyklą – vienų durų, iki kur palydi vaiką, o paskui jau …