All posts tagged: Tikra knyga

Knygelės mažučiams

Ar jūsų lentynoj jau yra šios knygos? Tuoj papasakosiu, kodėl jos ten turi būti, ypač jei turite 1-3 metų pypliuką. Dešimt dramblių taip ir nenuėjo į svečius pas kitus dešimt dramblių. Nors ne, tai pasaka be galo, nes grįžę namo jie nusprendė, kad labiausiai pasaulyje norėtų eiti į svečius! Tad knygelę vėl galima versti nuo pradžių. Tikroviškai pilki drambliai kaip tikri drambliai neturi vardų. Jie vadinasi Senelis Dramblys, Močiutė Dramblė, žinoma, Mama ir Tėtis, o jų vaikai – Mažiausias, Vos didesnis, Šiek tiek didesnė ir panašiai. Bet kaip tikri žmonės jie susižavi visokiais pašaliniais dalykais ir pameta pagrindinį tikslą: kažkam rūpi pažaisti su beždžioniuku, kažkam – pasitaškyti baloje ar pagainioti drugelį, Močiutė nepraeina nepaplepėjusi su vaikystės draugėmis, o Senelis imasi padėti kitiems drambliams sunkiame darbe, tad į svečius nueina tik Mama… Lūžk iš juoko, kai pirmoji atsilikusi ir paskutinė grįžusi į vorelę Močiutė nepatiki, kad su draugėm praleido visą dieną: „Nepasakok man pasakų, aš čia vos penkias minutes šnektelėjau“. O Mamą Dramblę nors prie žaizdos dėk – taip ji su meile susirenka visus savo paklydėlius. …

Višta, ežys ir visas kitas liksmas tvartas

Labai smagu atrast Laimos iš Mamukyno tekstą, kaip jie skaitė V. V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijas“ ir perėjo prie D. Šukio „Vištos…“, nes tą patį vakarą mes su vaikais taip pat baigėme „Rudnosiuko istorijas“, bet skaitymui laiko dar buvo likę, tad vyresnėlis paprašė dar ko nors juokingo. Nu kas gi čia dar pas mus juokingo? Ir trumpo? Nes ne kažin kiek jau ir spėsim iki akys ims merktis. O taigi D. Šukio „Linksmojo tvarto nutikimai“! Ir tą vakarą mes būtent skaitėm apie vištą, kaip ir Laima 🙂 Nežinau, kuri iš šių knygelių buvo pirmoji, bet pradėti galima nuo bet kurios, nes veikėjai apipasakojami abiejose. Visi jie turi baisiai keistus vardus ir beveik visi iš P: Pelenona, Petrikis, Peletrūnija… Atsimint iš pradžių sunku, tačiau juk vaikų knygos skaitomos ne po vieną kartą, ar ne? 🙂 Čia kartais daug teksto, kartais mažai, o kartais ir visai nėra. Tačiau kiekvienas puslapis pilnas veiksmo, o šaržuoti piešiniai taip ir prašosi perkeliami į animaciją. Iš tiesų iš „Linksmojo tvarto“ išeitų puikus animacinis serialas, galintis konkuruoti su Aviuku Šonu: nėra jokios ypatingos …

Ir mes galėtume matyti taip, kaip Una

Tai Una – samurajaus ir gėlės dukra. Kaip romantiška, ar ne? Ji gyveno pasakų pasaulyje, kol nebuvo atsiųsta į Žemę taisyti reikalų. Ji turėjo nepaprastą galią: visada matė tik gerus dalykus. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima pamanyti, kad tai nėra tokia naudinga galia kaip, pavyzdžiui, mokėti skraidyti arba valgyti sau į valias ir nestorėti, tačiau, giliau pažvelgus, Unos gebėjimas galėjo daryti stebuklus. Štai sutinka ji seną varną ir nustemba: tu toks gražus paukštis, tikriausiai povas! Anksčiau ketinusi burnoti varna suglumsta. „Povas? Mmm… Gal ir yra to panašumo?.. – susimąstė ir ėmė snapu šukuotis plunksnas. – Įdomu, kas toji Una? Kokia protinga mergaitė!“ Ji iš tiesų labai protinga, nes sugeba įžvelgti grožį, kur juo net nekvepia, o tada jis ima ir išsipildo, nes tiesiog nėra kitos išeities. Štai pasakų niekšelis Belzebubas ir Unos daryta jo nuotrauka: O čia ragana, kuri pirmai su keiksmais išspyrė katę ir užstaugė ant nelauktų svečių – Unos kompanijos: O čia – vilkas: Tiesa, jis nuo pat pradžių nebuvo piktas: – Netapau geru vilku, nes vaikystėje pernelyg daug laiko praleidau prie kompiuterio. …