Tag Archives: Vaiko priežiūra

Senelis “motinystės” atostogose – bravo, kaip smagu!

Užmačiau, ar tiksliau, užgirdėjau :) kovo 16 d. LR laidą „Mes, moterys“, kurioje kalbintas šaunus senelis, išėjęs „motinystės“ atostogų (!!!).

Vilnietis 60-metis Petras Kazickas (biologijos mokytojas ir šiaip veiklus žmogus) augina jau antrą anūką, o paskui, jeigu anūkų daugiau nebus, žada dar bent trejus metus paauginti svetimus vaikus. Jau turi potencialių klientų eilę :)

Jaunystėj smagiai dūkdavo su vaikais, būdavo už auklę šeimyninių švenčių metu.

„Man labai įdomu su vaiku, visąlaik buvo įdomu“,

sako ir pasakoja, kad darbe (ne mokykloje) visąlaik pakalbindavo mažylius, greitai su jais atrasdavo bendrą kalbą. Pats svajojo turėti 5 dukras, bet susilaukė tik dviejų. Su džiaugsmu prisimena, kad vyresniosios lovelę statė prie savo lovos ir keldavosi naktį :)

Kiek galima suprasti, anūką senelis prižiūrėjo nuo 1 iki 3 metų, o dabar prižiūrės ir dvimetę jo sesutę, vyresnėlį išleisdamas į darželį. Būdamas su vaikais, p. Petras vadovaujasi vaikų ugdymo vadovu. Pripažįsta, kad su pirmuoju anūku pridarė daug klaidų, pvz., pripratino nešioti ir vaikas ėmė pernelyg dažnai keltis naktį, kad dar jį panešiotų :) (Aš šią situaciją interpretuočiau kitaip, bet tiek to :) ) Senelis su anūku net ir į ligoninę gulėsi, nes niekas kitas paprasčiausiai negalėjo…

Žurnalistė priminė, kad Lietuvoje tik ~2% vyrų išeina tėvystės (vaiko priežiūros) atostogų. Senelis mano, kad reikia žiūrėt į finansus. Kuris mažiau uždirba, tam palankiau eiti, ypač kai dabar yra pašalpos „lubos“. Bet ir pripažįsta, kad yra įsigalėjęs požiūris, jog užpakaliukus plaut – ne vyrų darbas.

Seneliui vaiko priežiūros atostogų išeiti dar sudėtingiau, nes nesiskaičiuoja darbo stažas, tad sumažėja pensija, nemokama pašalpa (kiek suprantu, kalba apie trečiuosius metus), tad nėra jokių pajamų (bet tėvai mokėjo jam kaip auklei būtų mokėję) ir sveikatos draudimo, tačiau išėjęs „motinystės“ atostogų, p. Petras pasakoja atgavęs gyvenimo džiaugsmą.

Moterys iki 40 metų, išgirdusios, kad senelis eis „motinystės“ atostogų, suplodavo rankomis ir sakydavo, kaip pasisekė tavo dukrai, kaip pasisekė anūkui, mylimas senelis prižiūrės! Vyresnės moterys reaguodavo pašaipiai. Joms bjaurus atrodė darbas užpakaliukus plauti, lyg pačios būtų nekakojusios užaugę, kitos stebėjosi, ką vyras gali prie vaiko?

P. Petras sako štai ką:

„Prie vaiko kokie yra nepadaromi darbai? Vyras prie vaiko VISKĄ gali, kokie čia skirstymai… Vyras turi mokėt ir tokį dalyką.“

Dar kelios mintys, įstrigusios iš šio smagaus ir entuziastingo žmogaus (senosios kartos vyro!) kalbos:

Būdamas tėvu, galvočiau, koks džiaugsmas būt su vaiku ir kai tam vaikui su tavim gera!

Vaiko priežiūra – ne vien su juo pažaist ir paskui jį pasekiot. Vaiką reikia skatint kalbėt, reikia skatint žaist tuos dalykus, kurie jį lavina, vaiką LAVINT reikia, o pasėdėt su laikraščiu kitam kambary – tai čia ne priežiūra, čia tik šiaip sau.

Fiziškai vaiką prižiūrėt yra sunku, LABAI sunku. Bet kol vaikai sveiki, nieks negąsdina.

Kai kuriais klausimais su dukra pasiginčydavome ir pasiginčijam, bet svarbiausias klausimas – JINAI yra mama ir aš darau taip vaikui, kaip MAMA NORI. Čia ne mano vaikas, čia yra JOS vaikas, o aš esu auklė ir aš darau TAIP, kaip mama nori. Šitą įsisąmoninus, viskas ramiau.

Dabar labai šaunuolės mamos, nes mano, kad trys vaikai – tai yra norma. Nemažiau trijų vaikų.

Kiekvienas nėštumas, išnešiojimas iki galo – STE-BU-KLAS!

Labai džiugu ant dūšios, kai paklausai tokio žmogaus :)

Darželis pro rožinius akinius

Darželis – tai vieta, iš kur kyla ir parnešamos namo visos ligos, kur vaikai mušasi, keikiasi ir valgo sniegą, kur maistas šlykštus, o piktos auklėtojos verčia ištuštinti visą lėkštę, kur visi mažiukai ištisą dieną verkia. Darželis vaikui apskritai – didžiulė trauma. Tik visiškai beširdžiai arba neturintys jokios kitos išeities tėvai veda ten savo vaikus.

Tokia vyraujanti nuomonė, argi ne? Ypač tų, kurie į darželį vedė savo vaikus arba patys ėjo prieš kokius 30 metų. Keista, nes apie tų laikų vaikų darželius rašyta šitaip:

„Mūsų šalyje sukurtas platus vaikų lopšelių, darželių tinklas.

Atiduodama vaiką į lopšelį, motina nepraranda nei savo artumo su juo, nei savo įtakos jam; ji mato jį kasdien – rytą ir vakare, jos namai pasilieka jų bendrais namais, tačiau dieną, kol ji dirba, kūdikis valgo, miega, būna lauke – žodžiu, gyvena, laikydamasis jam reikalingo režimo, niekuo nepažeisdamas savo tėvų darbinio ir visuomeninio gyvenimo. Jį prižiūri prityrę žmonės – auklės, seserys, gydytojai, jam ramu, jauku, linksma.

Jei apniūkusių dieną, praeidama gatve, jūs staiga išvysite ant kurio nors namo iškabą su užrašu „N rajono lopšelis“, užeikite ir jūs iš karto pateksite į aplinką šviesos, švelnios šilumos ir skambaus vapėjimo. Lyg klaidžiodama drėgname tamsiame miške, jūs staiga patenkate į šviesią, saulės spindulių užlietą aikštelę. Tikrai į aikštelę jūs galite laisvai užeiti ir netgi savo malonumui įsikurti joje, o va į lopšelį, ko gero, jūs ir nepateksite. Niekas jūsų, atsitiktinio praeivio, ten ir neįleis. Be blogos nuotaikos dėl darganos, mažiesiems lopšelio gyventojams jūs galite dar ir infekciją atnešti. Nuo to saugoma ypač griežtai. Priskirti prie vaikų žmonės už juos atsako ne tik prieš motiną, kurios pasitikėjimą sulaužyti yra nusikaltimas, – jie atsako prieš visą šalį.“

Frolova, V. ir kiti. Vaiko mityba. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.

Na, aš nežvelgiu į vaikų darželį pro tokius rožinius akinius, bet iš tiesų esu linkusi neturėti išankstinio nusistatymo, kiekvienam darželio aspektui duoti naują šansą ir daug ką vertinti iš žmogiškumo perspektyvos.

Ligos – ar yra vaikų, kurie neserga? Kai vaikas serga – nesmagu. Bet iš esmės ar yra blogai, kad jis serga? Žinoma, jeigu vaikas iš darželio parsineša stafilokoką, salmoneliozę, obstrukcinį bronchitą ar dar kokį velnią, tai jau netvarka. Darželyje netvarka. Bet jeigu tai sloga, angina, gripas, galų gale vėjaraupiai – kas čia tokio? Visada labai lengva kaltinti darželį, bet ar neparsinešame ligų iš draugų, parduotuvės, teatro? Jeigu šalyje gripo epidemija, tai ar darželis kaltas, kad serga ir mūsų šeima? Na taip, žinoma, vaikai ligoms imlesni, o kai praleidžia ilgą laiką kartu vienoje patalpoje ir kuris nors jau pradeda sirgti, tai, be abejo, ta pati zaraza persiduoda ir kitiems. Bet ar nuo visko apsaugosi? Ir ar reikia? Ar ne todėl su amžiumi sergame vis mažiau, kad būdami maži daug kuo persirgome?

Dėl vaikų elgesio ir auklėtojų būdo galime kaltinti ar girti darželio pasirinktą ugdymo sistemą ir gebėjimą ją įgyvendinti, už ką, žinia, atsakingas personalas. O darželinukų maistas juk nėra kokios nors atliekos. Jeigu jūsų vaikas nemėgsta to ar kito, kodėl nepasakius to auklėtojai? Visi šie reikalai, mano nuomone, sprendžiami tėvams bendraujant su darželiu, o kraštutiniu atveju galima ugdymo įstaigą pakeisti. Nesu labai su tuo susidūrusi, bet juk nebūna padėties be išeities. Visada yra bent du variantai: vesti vaiką į konkretų darželį arba nevesti.

Sniegą man paminėjo mūsų žiogučio močiutė. Ech… Tokio amžiaus vaikai dar nelabai skiria tikrovę nuo fantazijos ir gali papasakoti bet ką. Man sūnus anądien aiškino, kad jie darželyje nevalgo nei sriubos, nei košės, nei mėsos, tik žvaigždes :) Kita vertus, jeigu mažiukas išėjęs į lauką ir paragauja to sniego, kas čia tokio? Ar kuris nors vaikas užaugo jo neragavęs ar neprišalęs liežuvio prie metalinių turėklų (na, šitaip gal ir ne visai visiems nutinka)? Ir galima pagalvot, kad mes ar mūsų tėvai vaikystėje žiemą visada namo grįždavo šiltom kojom ir sausais drabužiais. Vaikai yra vaikai. Vaikystės džiaugsmai ir išdaigos tiesiog turi įvykti. Kokia gi vaikystė be jų?

Apskritai kalbant apie vaikų darželį, pirmiausia manau, kad A darželis nėra lygu B darželiui, A auklėtoja nėra lygu B auklėtojai, A vaikas nėra lygu B vaikui. Šioje vietoje jau esu kategoriška. Todėl jeigu darželis, kurį lankiau aš vaikystėje, buvo baisus, dar nereiškia, kad tas darželis, į kurį vedu savo vaiką yra baisus. Jeigu mano draugės vaiko auklėtoja per 20 darbo metų jau yra pervargusi nuo mažųjų, o elgesio su vaikais metodai ir požiūris į pypliukus per tuos 20 metų niekaip nepasikeitė, nereiškia, kad mano vaiko auklėtoja irgi bus tokia. Jeigu mano brolis vaikystėje kasdien žiauriai bliaudavo, o po kelių dienų darželyje kelias savaites sunkiai sirgdavo, nereiškia, kad mano vaikas irgi verks ir sirgs.

Pirmiausia atmeskime visus prisiminimus, gandus ir mitus, ir pamėginkime įsivaizduoti tokį darželį, į kurį norėtume leisti savo vaiką. Susirašykime pagrindinius punktus, kurie turėtų tame darželyje būti įgyvendinti, ir ieškokime tokio varianto, kuris labiausiai atitinka mūsų įsivaizdavimą (bendra darželio politika ir stilius, ugdymo programa, auklėtojų darbo ir bendravimo su vaikais būdas, vaikų priežiūros ypatumai, maistas, žaislai ir ugdymo priemonės, darželio lokacija gatvės, miško atžvilgiu ir vieta mieste, t. t.). Visa tai darysime turėdami omeny savo vaiko, savo šeimos ypatumus: fizinius, emocinius, religinius, psichologinius, etninius, finansinius ir t. t.

Kartais tenka išgirsti tokių replikų: „Visi vaikai lanko šį darželį ir visiems čia gerai. Kuo tau jis blogas?“ Tai tikrai absurdiška, nes tikrai ne visi pasaulio vaikai ir net ne visi mūsų miesto vaikai eina būtent į šį darželį – juk jų turim daug ir įvairių. Ta įstaiga, į kurią džiaugsmingai žygiuoja vyro dukterėčia, man ir mano vaikui galbūt bus visiškai nepriimtina. Dėl įvairiausių priežasčių. O ta, kurią pasirinksiu aš, galbūt kitai mamai pasirodys totalus košmaras ar be galo keistas variantas. Renkantis darželį ir lyginant savo pasirinkimą su draugų ar giminių pasirinkimais, aiškiausiai pamatysime, kad A nėra lygu B.

Mums pasisekė, nes daug svarstymų dėl vaikų darželio ir ilgų ieškojimų nereikėjo. Galima sakyti, darželis pats mus rado. Kai kas patraukia mane per dantį, kad esu „reklamos auka“, bet aš tikiu, kad ta reklama išėjo beveik netyčia. Turėjau unikalią galimybę iš pradžių pažinti savo vaiko darželį „iš vidaus“, o kai jau atsirado ir sienos, neliko jokių minčių apie kokią nors kitą įstaigą.

Mūsų didysis linksmasis žiogas lanko „Vaikystės sodą“. Jau kokius metus skaitau jo įkūrėjos Austėjos blogą. Nors ne visoms jos mintims pritariu 100%, tačiau man jos požiūris į vaikus, buvimą su jais, jų ugdymą ir t. t. atrodo be galo teisingas, tad visus tuos metus skaitydama jos įrašus vis galvojau, kad jeigu ši moteris kada įkurtų darželį, tai būtų tikriausiai idealus darželis. Ir štai ji ėmė ir įkūrė jį! Taip darželis rado mus. (Tiesa, oficialiai jis vadinasi ne darželis, o motinos mokyklėlė, tačiau pas mus ta terminija dar nenusistovėjusi, todėl visas ikimokyklinio ugdymo įstaigas, priimančias vaiką visai dienai, vadiname tiesiog darželiais.)

Prieš kurį laiką mąsčiau, kad privatus darželis mums per didelė prabanga, bet buvau ir esu taip tikra dėl „Vaikystės sodo“, kad radau ir toliau tebeieškau priemonių ir būdų, ką daryti, kad mano vaikai galėtų ten eiti.

Mane žavi šio darželio filosofija ir ugdymo programa. Pasidalinsiu keletu oficialiai deklaruojamų dalykų.

Vaikystės sodo“ vertybės:

1.    Dėkingumas. Aš esu dėkingas!
2.    Pasitikėjimas. Manau, kad viską galiu!
3.    Atkaklumas. Baigiu tai, ką pradedu. Nepasiduodu!
4.    Bendradarbiavimas. Moku žaisti ir dirbti su kitais!
5.    Smalsumas. Noriu kuo daugiau žinoti!
6.    Kūrybiškumas. Man kyla daug minčių!
7.    Empatija. Jaučiu tai, ką jaučia kitas!
8.    Entuziazmas. Man viskas įdomu!
9.    Savarankiškumas. Galvoju ir dirbu pats!
10.    Nuoširdumas. Esu nuoširdus ir teisingas sau ir kitiems!
11.    Pagarba. Esu mandagus ir draugiškas!
12.    Tolerancija. Aš priimu kitus tokius, kokie jie yra!

Vaikystės sode“ mokoma tokio elgesio:

-    konfliktus spręsti ne fizine jėga, o žodžiais;
–    su kitais elgtis pagarbiai ir empatiškai;
–    priemonėmis naudotis pagal paskirtį;
–    mandagiai bendrauti su draugais ir auklytėmis;
–    laikytis Vaikystės Sodo taisyklių;
–    drąsiai išbandyti naujas idėjas, reikšti savo nuomonę ir užduoti klausimus;
–    baigti pradėtą darbą.

Man labai patinka, kad tai ne tik įstaiga, kurioje aš palieku savo vaiką praleisti dieną, bet galiu ir pati ateiti į organizuojamus mokymus, tėvelių susipažinimo vakarus, su visa šeima dalyvauti „užklasinėje veikloje“. Taip pat žiauriai smagu, kad yra galimybė tarsi pro rakto skylutę matyti tai, kas dedasi darželyje, kuo vaikai užsiima, kaip ten elgiasi ir jaučiasi mano vaikas, nes visa veikla yra nuolat fotografuojama. Na, tai ne šiaip sau paikystė. Taip taikomas Reggio Emilia metodas.

Žaviuosi tuo, kad į „Vaikystės sodą“ vaikai susirenka ne šiaip žaisti (nors yra laiko ir tam). Kiekviena savaitė turi vis kitą temą, kuria vaikas ir gyvena visas tas dienas – kiekviena kiekvienos dienos veikla yra su tuo susijusi: eilėraštis, pasaka, darbeliai, netgi penktadienio kepiniai – visas veiklas jungia ta pati tema. O tema per įvairias veiklas yra gana plačiai išnagrinėjama ir „pačiupinėjama“ įvairiausiais pavidalais. Pažindamas temos objektą, vaikas tarsi nejučia išmoksta valdyti teptuką, žirkles, ima skirti formas, spalvas, pradeda skaityti, skaičiuoti. Ten nėra „negalinčių“, „nemokančių“ vaikų. Net ir patys mažiausi užsiima daile ir darbeliais. Vaikų kūriniais nukabinamos sienos, o savaitės pabaigoje juos parsinešame namo.

Po kelių pirmųjų savaičių mūsų žiogutis išmoko daug naujų frazių ir žodžių, labiau susidomėjo dėlionėmis ir jas dėlioti jam ėmė sektis kur kas geriau, pradėjo piešti ne tik besiraitančius dūmų kamuolius, bet ir spalvoti iš kairės į dešinę. Paskui atsirado dvimečių Šnekučių grupė, kur daugiau dėmesio skiriama kalbai, skaitymui ir kitiems „rimtesniems“ užsiėmimams. Po savaitės joje mūsiškis kaskart radęs ką nors užrašyta didžiosiomis raidėmis iškart klausia „Kur mano raidelė?“ ir pats atpažinęs baksteli.

Man atrodo naudinga, kad „Vaikystės sode“ vaikai nėra griežtai atskirti pagal amžių. Kai kurios veiklos vyksta visiems kartu, kitos – susijungus kelioms grupėms, trečios – atskirai kiekvienai grupei. Ko gero, tai vertingiausia tokiems „viduriniokams“ kaip mūsiškis, nes jis turi progų pabūti ir mažu (su vyresniais), ir dideliu (su jaunesniais), ir „tokiu kaip kiti“ (su bendraamžiais). Manau, tokios skirtingos „socialinės situacijos“ smarkiai praturtina bendravimo patirtį ir ugdo visavertiško bendravimo gebėjimus. Vaikas nėra įspraustas į „mažiuko“ (silpnesnio, nuolankesnio, žioplesnio, gležnesnio) ar į „dičkio“ (galingesnio, viršesnio, protingesnio, globėjo) vaidmenį. Jis išmoksta puikiai dalyvauti bei gerai jaustis ir tokioje, ir tokioje situacijoje.

Niekad nesitikėjau, kad vesdama vaiką į darželį kasdien žinosiu, kiek vaikas miegojo, kiek ir ko valgė, kokią juokingą frazę pasakė ar ką uoliausiai tądien veikė. Nemaniau, kad susirašinėsiu su auklėtoja el. paštu ar kad savo dėžutėje rasiu jos laišką savo sergančiam sūnui. Nepuoselėjau vilčių, kad bus geranoriškai priimti kai kurie iš esmės varginantys mūsų savitumai. Tačiau individualus dėmesys prasideda dar prieš pradedant lankyti, kai susitinki su auklyte tam, kad papasakotum, koks yra tavo vaikas. Žinoma, kitoje aplinkoje, su kitais žmonėmis vaikas elgsis kitaip nei namie, tačiau turint žinių apie jo charakterį, pomėgius, elgesio ypatumus, galima daug lengviau jį prisijaukinti ir atliepti jo poreikius.

Ech, nenoriu pasakyti, kad „Vaikystės sodas“ – geriausias mieste ir veskite savo vaikus tik ten. Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad vedame saviškį į štai tokį darželį ir jam jame gera. Gera ir man. Beveik kaip toje tarybinių laikų citatoje :)

Paveiksliukas iš kswpgoodfriends.wordpress.com

Ate, darželi!

Rugsėjis ant nosies, visi sako “labas” darželiams, mokykloms, darbams, o mes su darželiu atsisveikinam. Mūsų auklytė išsikrausto ir daugiau šio darželio nebebus…

Lankėm jį visą vasarą. Iš pradžių mėginom pabūti kelias dienas po pusę dienos, bet galiausiai likom prie varianto kelias dienas po kelias valandas, kol aš su kitom nėštukėm pasimankštinsiu baseine. Kaip viena draugė juokais sumetė, lankėm ne darželį, o būrelį :) Tačiau vis tiek lankėm. Ir dar bent mėnesiuką lankytumėm. Deja.

Kelis pirmus kartus vaikas ten jautėsi fantastiškai. Paskui, matyt, susiprato, kad su svetimais žmonėmis lieka vienas, be mamos. Tada kurį laiką darželį lankėm dviese. Galiausiai be pretenzijų pasilikdavo kelioms valandoms ir net yra buvę atvejų, kai reikėjo įkalbinėti eiti namo. Net ant grindų krito ir verkė!

Paskui darželis atostogavo, vėliau – mes. Išėjo iiilgos atostogos, po kurių vėl atsinaujino ašaros. Ir dar smarkesnės nei prieš tai! Prasidėjo ir kalbos, kad “nenoriu eiti pas Eliją ir Dominyką, ir tetą” (auklytė ir vaikai). Kaip ir anksčiau, pirmas droždavo auklytės laiptinės link, su entuziazmu lipdavo laiptais, spausdavo lifto mygtukus, bet kai prieidavom prie buto durų, veidas apniukdavo, įsikabindavo į man koją ir sunkiai įeidavom vidun, jau su ašara akyje. Vaikai džiaugsmingai supuldavo kišdami mašinėles ir tiesdami rankas eiti žaisti, o tas tik įsikniaubdavo į mane ir imdavo raudoti. Pagal auklytės pasakojimus, pasilikęs nieko ir nedarydavo, tik pasėdėdavo ant sofos raudodamas, kol aš ateidavau. Priešpaskutinį kartą apsiašarojo jau vos išlipęs iš mašinos! Tačiau…

Paskutinę dieną palikusi jį darželyje ir uždariusi duris, negirdėjau jokių verksmų, nors palikau susigraudinusį kaip visad. Visą laiką baseine graužiausi, kad jam taip sunku tame darželyje, ir galvojau, kada tai pasikeis, ko reikia, kad pasikeistų. Bet priėjusi prie darželio durų vaiko pasiimti, vėl negirdėjau jokių ašarų. (Paprastai, kai paskambindavau į duris, po kelių sekundžių prasidėdavo didžiosios dūdos, kol auklytė neatidarydavo durų, o aš nepaimdavau vaiko į glėbį. Ar jam būdavo baisu, kad gal vis dėlto ne mama atėjo?…) Vaikas mane pasitiko šokinėdamas iš džiaugsmo! Pasakojo, kaip su Elija ir Dominyku valgė sriubą, kaip visas mašinėles sunešė miegoti… Auklytė sakė, kad šįkart jis jau nebesėdėjo ant sofos, o gražiai žaidė su vaikais ir praktiškai nebuvo jokių ašarų! Tas įvyko penktadienį ir nuo to beveik kasdien mūsų žiogas šneka, kaip jis eis žaisti su Dominyku ir Elija!

Aš apakus!! Ir net nežinau, kaip visa tai vertinti. Ar jam vis dėlto buvo tame darželyje gerai? Ar, jeigu lankytume ir toliau, jis jau eitų be ašarų ir dalyvautų visoje veikloje? Auklytė anksčiau taip pat yra sakiusi, kad jis nenori kitų vaikų: kai jie ateina į vieną kambarį, jis eina į kitą; kai jie kažką žaidžia, jam reikia skaityti knygą, o kai jie skaito knygą, jam reikia žaisti, o užvis geriausia pasėdėti vienam pačiam ant sofos. Tai jis koks individualistas, atsiskyrėlis, ar jam vis dėlto smagu su vaikais? O gal tas kartas buvo kitoks, nes pasakiau, kad tai jau paskutinis kartas?

Rugsėjį praleisim be darželio. Kalbinsim darželiu “įsidarbinti” senelius, kai reikės. Spalį turėsim brolį, o tuo pačiu ir tėtį namie – susitvarkysim. O paskui norėčiau žiogutį vesti į Vaikystės sodą. Esu tikra, kad šis darželis bus šimtą tūkstančių kartų geresnis nei tas, kurį lankėm. Bet… ir vėl ašaros?…

Iliustracija iš bitute.lt

Darželio ašaros

Šiandien labai nuliūdau dėl darželio. Matyt, eilinį sykį būsiu per anksti apsidžiaugusi. Po kelių sėkmingų dienų anąkart po valandos gavau auklytės pranešimą, kad mano žiogas vis virkauja ir mamos nori. Kadangi per daug nieko nebuvau susiplanavusi, nuėjau ir pasiėmiau vaiką. Išėjęs laukan nušvito kaip saulė ir elgėsi lyg niekur nieko. Kelias valandas bimbinėjom po lauką ir parduotuves, pavalgėm restorane, grįžom ir gražiai miegojom – jokių susierzinimo ženklų. Su auklyte sutarėm, kad kitą kartą ateisim vėliau, kai jau vaikai bus pavalgę ir prasidės žaidimai, ir pabūsim abudu.

Tas kitas kartas išaušo šiandien. Vaikas pirmas žingsniavo darželio link ir brovėsi pro auklytės duris, bet tik peržengė slenkstį, žiūriu, jau akys rausta, rankos tiesiasi mano kaklo link… Užtikrinau, kad mama niekur nedings, būsim visąlaik abu kartu. Nusirengėm ir nusimovėm batus, per prie mergaičių žiogutis nėjo. Prikalbinau, kad eitų žaist su mašinėlėm. Tai pasiima ir neša man parodyt arba stumdo po mano kojom… Vėliau atėjo dar ir berniukas, galvojau, jau bus kompanija, eis su vaikais žaisti. Nelabai… Kur buvęs kur nebuvęs ir vėl prašosi man ant kelių. Galiausiai jau lyg užsižaidė su visais, tai ištaikiusi progą įlindau į tualetą – nėščiai ne taip lengva ilgai kentėti. Vos spėjau užsidaryti duris, kai užgrojo dūdų orkestras! Kai išėjau, tik apsivijo kaklą ir ėmė prašytis namo…

Jaučiuos truputį beviltiškai ir nežinau, kaip čia toliau elgtis. Ar čia jis dar per mažas į daržą, ar jautresnis, nes dantys kalasi, ar auklytė nemoka pakankamai užimti?.. Visiška aklavietė.

Poryt mėginsim dar kartą.

Nuotrauka iš worshippingchristian.org

Pirmoji diena darželyje ir nenusisekusi konferencija

Gavom pranešimą, kad jau atsirado vieta mūsų bandytame namudiniame darželyje, todėl nusprendėm ilgai nedelsti ir šiandien į jį nuėjome. Aš nebūčiau aš, jeigu nepasidaryčiau plano maksimum: planavau, kad palikusi vaiką darželyje nulėksiu į konferenciją “Versli Lietuva“, nes kaip tik šiandien buvo 2 mane dominę pranešimai – vienas iš pačio ryto, o kitas kaip tik prieš pasiimant vaiką. Ne itin palankus išsidėstymas, bet tiek jau to.

Daržiuką planuojam lankyti du kartus per savaitę po pusę dienos, tad norėjau išbandyti, kaip mano vaikis jausis pusę dienos tarp daugybės žaislų ir kelių mielų vaikų, bet be mamos. Nuėjome pavėlavę, nes užgrojo griausmingas dūdų orkestras, kai apaviau guminukus (nes labai lijo ir šlapia), o ne įprastus batelius. Kartkartėm vis pasidūduodami šiaip ne taip pasiekėm darželį, bet mano galvoje mintis buvo viena: tokią ašaringą dieną mums su tuo darželiu tikriausiai nieko neišeis… Bet prie auklytės durų jau turėjau kitą mintį: jeigu sėdėsi ir lauksi džiaugsmingos dienos, ji gali niekada ir neišaušti, o į daržiuką vis tiek anksčiau ar vėliau reikės.

Įžengęs pro darželio duris, vaikis kaip ir anąkart net nenusirengęs puolė prie anksčiausiai ateinančios mergaitės. Šiaip ne taip paskubom palikęs batus ir striukę koridoriuje, nustriksėjo pas ją prie sofos ir ėmė kalbinti, kutenti padus ir baksnotis nosytėmis :) Na ką, kaip ir būtų galima mamai eiti, nors į konferencijos pranešimą praktiškai jau pavėlavau. Bet auklytė nenorėjo paleisti, kol nesusirinks visi vaikai, kad kaskart išgirdęs durų skambutį maniškis nebėgtų tikėdamasis, kad jau atėjo mama. Teisinga mintis! Tačiau paskutinis vaikas atėjo tik 11 val. …

Mano žiogas jautėsi puikiai. Jau žinojo, kur sudėtos įdomiausios mašinėlės ir atnešė man kelias parodyti, o taip tai žaidė su vaikais, truputį atiminėdamas žaislus, bet ne aršiai. Be to, mačiau ir duodant, vadinasi, vystosi normalus bendravimas :) Kai atėjo paskutinis vaikas, su auklyte sutarėm dėl poros valandų ir aliarminio skambučio, jeigu ką. Išėjau. Sutarėm, kad neatsisveikinsiu, dėl viso pikto. Sakė, kažkuriuo momentu maniškis pasigedo mamos, bet sužinojęs, kad “ji greit ateis”, daugiau nebeklausinėjo.

Tuo tarpu aš greitai parbėgau namo, pasidžiaugiau, kad pagaliau gavau pranešimą apie ilgai lauktą siuntinį, užkandau ir išdūmiau į antrąjį mane sudominusį konferencijos pranešimą. Nuvažiavau labai laiku, vis pasitikrindama mobilųjį, ar neskambino auklytė, netgi pakankamai geroj vietoj gavau pasistatyti automobilį, bet… to pranešimo programoje neliko. “Taip jau įvyko”, man paaiškino. Aišku, visaip nutinka, bet jeigu jau skelbi programą internete, tai būk malonus paskelbti ir apie jos pasikeitimus. Internete pakoreguoti – tai ne laikraštyje… Dar ten turėjo vykti mane dominęs ūkininkų turgus, bet to turgaus tebuvo trys palapinės ir tos pačios su duonom ir bandelėm, nieko daugiau.

Grįžau it musę kandus, bet pasiėmiau siuntinuką ir laiku buvau darželyje. Radau vaikį bevalgantį sriubą (o, fantastika! Jeigu taip kiekvieną kartą, tai išvaduos mane nuo sriubos virimo, nes aš jau neturiu fantazijos tam reikalui… :) ) ir namo jis nė kiek nenorėjo. Po didelių įkalbinėjimų per 20 min. jį šiaip ne taip iškrapščiau. Vaikinas buvo beprotiškai fantastiškai nusiteikęs, o parbėgęs namo iškart griuvo į lovą :) Mmm, gera dienelė :)

Nuotrauka iš todayschildren.com