Atrodytų, kodėl kūdikis neturėtų būti visada laimingas? Mama paprastai šalia, valgyt paduodama, aprengtas tinkamai – jokių rūpesčių! Vis dėlto, jei tikrai įsijaustume į kūdikio vaidmenį (čia kūdikiu vadinu tiesiog mažą vaiką, nuo gimimo iki kokių 2-3 metų), pamatytume, kad yra daugybė dalykų, dėl kurių verta pykti ir liūdėti. Mama nepaima ant rankų (nes tuo metu maišo karštą sriubą), trina drabužio etiketė ar siūlė, ateina alkio jausmas, norisi valgyti ne šito, bet kito, pykina automobilyje, negaliu pasiekti, man neduoda (tėtis savo brangaus telefono), pavargau ir negaliu nurimti ir daugybė kitų, ko kūdikis nepajėgia net pasakyti, o jei ir pajėgia, tai jiems vis tiek nelemta išsipildyti. Tai ar gali kūdikis visuomet būti laimingas? Ar stebina, kad tuomet jis pradeda zirzti, verkti, rėkti, griūti ant žemės ir t. t.? Lyg ir ne. Tačiau retas pagalvoja apie situaciją iš vaiko perspektyvos. Nes vaiko zirzimas ir rėkimas šauna tiesiai į mūsų emocijas ir išpokši visi loginio proto saugikliai. Toks vaikas mums kelia susierzinimą, nes negalim užbaigti pradėtos veiklos, bejėgiškumo jausmą, nes dvejojam, ką čia toliau daryti, gėdą, jei esam...
