Kai verčiau šią knygą, net kelios man pažįstamos moterys viešai pasiskundė, kaip yra apsėstos telefono, kompiuterio ir visokių reikaliukų – niekaip negali atsitraukti ir pabūti tiesiog čia ir dabar, atidžiai išklausyti savo vaiko, apkabinti vyro. Tą patį juto Rachel Macy Stafford. Ji bėgo bėgo, sukos sukos ir vis svajojo, kad kada nors turės tuščių laukelių dienotvarkėje ir tada tai jau pailsės, pašėlios su dukromis, pasimėgaus laiku su vyru. Deja, suprato, kad gyvenimas eina pro šalį, o tas „kada nors“ taip niekad ir neateis, jeigu ji pati nesikeis. Užuot rankoje nuolat laikiusi tai telefoną, tai darbo knygą, o vaikams sakiusi „mama užsiėmusi“, Rachel nusprendė nubrėžti ribą, kada viską pasideda, jos rankos lieka laisvos, akys pasirengusios užmegzti kontaktą, o širdis atvira išklausyti. Savo patirtį ji aprašė knygoje „Hands free mama“, kurios niekaip kitaip nesugalvojau išversti tik „Mama neužsiėmusi“, nes būtent toks atsakymas būtų priešingas tam, ką dažniausiai girdi vaikai. Knygą autorė suskirstė į 12 skyrių su paantraštėmis, kurių kiekviena skelbia kokį nors laimingo gyvenimo aspektą nuo įsisąmoninimo iki dėkingumo. Tie dvylika skyrių labai parankūs ir toms,...
