Klausau Kim Kiyosaki knygos „Rich Woman” (yra lietuviškai „Turtinga moteris”) ir mąstau. Ten kalbama apie finansinio gyvenimo susitvarkymą, investavimą, finansinę laisvę – dalykus, apie kuriuos mokykla nutyli. Nes mokykla ruošia universitetui, o universitetas – …intelektualioms diskusijoms?

Suprantu, kad finansinės laisvės suvokimas daugelyje iš mūsų ganėtinai iškreiptas. Pirmiausia finansinę laisvę įsivaizduojame kaip gyvenimą, nepriklausomą nuo tėvų. T. y. aš pats uždirbu savo reikmėms, pats perku maistą ir drabužius, pats moku už būstą ir gyvenu atskirai. Bet tai ne laisvė, tai – iliuzija. Nes tikriausiai išleidžiate tiek, kiek uždirbate, o dirbate nuo pirmadienio iki penktadienio nuo 8 iki 17 ir greičiausiai ne svajonių darbą. O jeigu staiga jo netektumėte, tikriausiai tektų vėl kraustytis pas tėvus.

Studentavimo metais gauname stipendiją  užsienį – oi, kokia laisvė! Pažįstu šalį, susidraugauju su galybe žmonių iš įvairiausių pasaulio vietų, smagiai leidžiame laiką, galiu sau leisti pakeliauti, įsigyti norimų dalykų. Tačiau su diplomu ar be diplomo tas laikotarpis baigiasi ir tenka grįžti į skurdžią (finansine prasme) realybę. Taip, galima vėl kažkur stoti, bet kiek tai tęsis? Iki pensijos?

Moteris išteka už turtingo (gerai uždirbančio) vyro. Gyvena prabangiame name, sulig kiekvienu sezonu keičia visą drabužinės turinį, dienas gali leisti kavinukėse su panašiomis draugėmis arba lepintis SPA. Ji turi viską, ko tik širdis geidžia, ir dėl to jai nieko daryti nereikia. Ji visiškai laisva! Tačiau vyras susižeidžia ir tampa neįgalus, miršta. Kiek ilgai ji dar galės mėgautis prabanga? Ar parduos deimantus, kad ir toliau samdytųsi namų tvarkytoją?

Mano mamos iliuzija: turiu butą, turiu mašiną, gerą darbą ir dar uždirbu iš šalies. Galiu sau leisti praktiškai viską, net atostogas Egipte. O kas bus, kai ateis pensinis amžius?

Mano iliuzija: auginu vaikus ir to pakanka, kad kas mėnesį gaučiau sumelę, kuri leidžia nesukti galvos dėl būsto nuomos, pieno kainos, vaikų būrelių ar naujų automobilio padangų. O dienas galiu leisti mamų forumuose ar parke ant pievelės. Tačiau ar toks mano gyvenimas užtikrintas? Viena – amžinai negimdysiu vaikų, antra – įstatymas pasikeis ir motinystės pašalpą sumažins arba išvis nuims. Kas tada?

Verslininko iliuzija: turiu savo verslą ir niekas man nenurodinėja, kelintą valandą turiu būti darbe, aš sprendžiu, ką pirkti ir už kiek parduoti, ką atleisti iš darbo ir už kiek samdyti kitą, o mano atlyginimas – didžiausias įmonėje, todėl važinėju prabangia mašina, o garaže turiu dar dvi, atostogoms jau nežinau, ką pasirinkti, nes jau, regis, išmaišiau visą pasaulį. Bet ar šio verslininko atlyginimas ir toliau kas mėnesį būtų toks pat, jeigu jis išvažiuotų metams į Bahamų salas?

Tikroji finansinė laisvė – tai kai turi pastovių pajamų, kurios lyg ir nepriklauso nuo tavęs. T. y. ar išvažiuosi gyventi į Kiniją, ar susirgsi vėžiu, tavo sąskaita kas mėnesį pasipildys tiek, kad padengtų tavo išlaidas, ir taip bus iki gyvenimo galo. Pasikliauti tėvais, sutuoktiniu, darbdaviu ar valstybe yra visiška kvailystė.

Kodėl apie tai kalbu mamiškame bloge? Todėl, kad moteriai pasiekti finansinės laisvės itin svarbu, nes ji linkusi lengvai patikėti turtingo gyvenimo iliuzija, o svarbiausia – dėl kokių nors priežasčių netekus sutuoktinio, jai liks ne tik viena kita paskolėlė, bet ir vaikai.

P. S. Kaskart susidurdama su panašiomis temomis, galvoju, jeigu visi bus finansiškai nepriklausomi, ar nesugrius visa ekonomika? Juk niekas neis dirbti samdomo darbo ar į valstybės tarnybą. Ir vis dėlto, dabar galvoju, eis. Juk turėdamas finansinę laisvę žmogus gali rinktis, kur ir ką jam dirbti. (Nedirbti daugumai bus tiesiog nuobodu, manyčiau.) Todėl mėgstantys vaikus dirbs darželiuose ir mokyklose, mokantys vadovauti užims vadovų pozicijas įmonėse ar valstybės institucijose, tie, kuriems patinka tvarkytis, bus kiemsargiai ir valytojai, tie, kuriems patinka tepalai ir varžtai, dirbs auto mechanikais ir turbūt neatsiras nė vieno darbo, kurio kas nors nesiimtų. O kai visi dirbs dėl to, kad jiems smagu ir įdomu, tai visi tik išlošime.