Rugsėjis ant nosies, visi sako „labas” darželiams, mokykloms, darbams, o mes su darželiu atsisveikinam. Mūsų auklytė išsikrausto ir daugiau šio darželio nebebus…

Lankėm jį visą vasarą. Iš pradžių mėginom pabūti kelias dienas po pusę dienos, bet galiausiai likom prie varianto kelias dienas po kelias valandas, kol aš su kitom nėštukėm pasimankštinsiu baseine. Kaip viena draugė juokais sumetė, lankėm ne darželį, o būrelį 🙂 Tačiau vis tiek lankėm. Ir dar bent mėnesiuką lankytumėm. Deja.

Kelis pirmus kartus vaikas ten jautėsi fantastiškai. Paskui, matyt, susiprato, kad su svetimais žmonėmis lieka vienas, be mamos. Tada kurį laiką darželį lankėm dviese. Galiausiai be pretenzijų pasilikdavo kelioms valandoms ir net yra buvę atvejų, kai reikėjo įkalbinėti eiti namo. Net ant grindų krito ir verkė!

Paskui darželis atostogavo, vėliau – mes. Išėjo iiilgos atostogos, po kurių vėl atsinaujino ašaros. Ir dar smarkesnės nei prieš tai! Prasidėjo ir kalbos, kad „nenoriu eiti pas Eliją ir Dominyką, ir tetą” (auklytė ir vaikai). Kaip ir anksčiau, pirmas droždavo auklytės laiptinės link, su entuziazmu lipdavo laiptais, spausdavo lifto mygtukus, bet kai prieidavom prie buto durų, veidas apniukdavo, įsikabindavo į man koją ir sunkiai įeidavom vidun, jau su ašara akyje. Vaikai džiaugsmingai supuldavo kišdami mašinėles ir tiesdami rankas eiti žaisti, o tas tik įsikniaubdavo į mane ir imdavo raudoti. Pagal auklytės pasakojimus, pasilikęs nieko ir nedarydavo, tik pasėdėdavo ant sofos raudodamas, kol aš ateidavau. Priešpaskutinį kartą apsiašarojo jau vos išlipęs iš mašinos! Tačiau…

Paskutinę dieną palikusi jį darželyje ir uždariusi duris, negirdėjau jokių verksmų, nors palikau susigraudinusį kaip visad. Visą laiką baseine graužiausi, kad jam taip sunku tame darželyje, ir galvojau, kada tai pasikeis, ko reikia, kad pasikeistų. Bet priėjusi prie darželio durų vaiko pasiimti, vėl negirdėjau jokių ašarų. (Paprastai, kai paskambindavau į duris, po kelių sekundžių prasidėdavo didžiosios dūdos, kol auklytė neatidarydavo durų, o aš nepaimdavau vaiko į glėbį. Ar jam būdavo baisu, kad gal vis dėlto ne mama atėjo?…) Vaikas mane pasitiko šokinėdamas iš džiaugsmo! Pasakojo, kaip su Elija ir Dominyku valgė sriubą, kaip visas mašinėles sunešė miegoti… Auklytė sakė, kad šįkart jis jau nebesėdėjo ant sofos, o gražiai žaidė su vaikais ir praktiškai nebuvo jokių ašarų! Tas įvyko penktadienį ir nuo to beveik kasdien mūsų žiogas šneka, kaip jis eis žaisti su Dominyku ir Elija!

Aš apakus!! Ir net nežinau, kaip visa tai vertinti. Ar jam vis dėlto buvo tame darželyje gerai? Ar, jeigu lankytume ir toliau, jis jau eitų be ašarų ir dalyvautų visoje veikloje? Auklytė anksčiau taip pat yra sakiusi, kad jis nenori kitų vaikų: kai jie ateina į vieną kambarį, jis eina į kitą; kai jie kažką žaidžia, jam reikia skaityti knygą, o kai jie skaito knygą, jam reikia žaisti, o užvis geriausia pasėdėti vienam pačiam ant sofos. Tai jis koks individualistas, atsiskyrėlis, ar jam vis dėlto smagu su vaikais? O gal tas kartas buvo kitoks, nes pasakiau, kad tai jau paskutinis kartas?

…

Rugsėjį praleisim be darželio. Kalbinsim darželiu „įsidarbinti” senelius, kai reikės. Spalį turėsim brolį, o tuo pačiu ir tėtį namie – susitvarkysim. O paskui norėčiau žiogutį vesti į Vaikystės sodą. Esu tikra, kad šis darželis bus šimtą tūkstančių kartų geresnis nei tas, kurį lankėm. Bet… ir vėl ašaros?…

Iliustracija iš bitute.lt