Būti tėvais, Vaiko sveikata
Leave a comment

Skiepai: ar tikrai būtina, jeigu norim būti sveiki?

Vis daugiau pasigirsta viešų nuomonių, kad skiepai, kuriais mūsų kūdikius bado jau nuo pirmųjų dienų, yra blogis, ir vis daugiau tėvų jų atsisako. Tuo tarpu kiti drasko akis rėkdami „nebūkit kvailiai, skiepykitės, nes kitaip mes – žuvę“. Kurioj pusėj tiesa, sunku eiliniam žmogui pasakyti, bet aišku tik viena – ir maisto, ir medicinos, ir žaislų pramonė mums rekomenduoja nebūtinai tai, kas iš tiesų sveika ir gerai mūsų vaikams.

Skiepų priešininkai teigia, kad:

  • Ne visos ligos, nuo kurių skiepijami maži vaikai, yra labai jiems pavojingos. Kaip tik jomis persirgus organizmas bus stipresnis, pasiruoš kovoti su rimtesnėmis infekcijomis.
  • Šiuolaikinė medicina suformavo stereotipą, kad liga – blogis. Vos susirgus reikia iškart gerti vaistus, o dar geriau – prieš susergant pasiskiepyti. Su šalutiniais poveikiais susitaikoma, nes svarbiausias blogis – liga – įveiktas. Tačiau reiktų pasverti, ar šalutinio poveikio blogis nėra didesnis nei sirgimas ta liga. Be to, sveikas organizmas sėkmingai kausis su natūraliai atėjusia liga, o nenatūraliai atėjęs šalutinis poveikis gali organizmą išmušti iš vėžių.
  • Skiepas nebūtinai apsaugos nuo ligos. Vienas dalykas – jo poveikis nėra 100% (skirtingų skiepų skirtingas), be to, konkretus organizmas skirtingai reaguoja į skiepą ir imunitetas nebūtinai susidarys. O dar – dirbtinai sukeltas imunitetas nėra toks stiprus, kaip imunitetas, įgytas persirgus konkrečia liga.
  • Gyvename ne antisanitarinėmis sąlygomis, todėl ne visomis baisiomis ligomis, nuo kurių yra privalomai skiepijama, turime daug realių galimybių susirgti.
  • Kombinuoti skiepai, kuriais iškart skiepijama nuo kelių ligų, ypač pavojingi, nes neaiškus tų antigenų tarpusavio poveikis, be to, ar būna taip, kad žmogus iškart sirgtų keliomis infekcinėmis ligomis?
  • Į vakcinų sudėtį, be ligų sukėlėjų (antigenų), įeina daug įvairių cheminių medžiagų: adjuvantai, konservantai, dezinfekantai ir kt. Vienas iš dažniausiai naudojamų dezinfekantų – timerosalis (gyvsidabrio druska). Tai trečias pagal toksiškumą metalas, vaikams ypač pavojingas, galintis lemti autizmą. Vietoj gyvsidabrio neretai dedamas aliuminis. Jis taip pat labai pavojingas smegenims, gali sukelti Alzhaimerį.
  • Ligos į organizmą paprastai patenka per gleivines ir odą, o skiepijant ši grandis praleidžiama, todėl skiepo poveikis gali būti nepakankamas arba per stiprus pavojaus signalas organizmui.
  • Rusijos virusologė Galina Červonskaja teigia: „…skiepijimas – tai papildoma našta imuninei sistemai <…>. Nuolatinis papildomas krūvis išsekina imuninę sistemą, ir jos ląstelės pasensta anksčiau laiko. Imuninės sistemos adaptacijos ribas lemia gerai, todėl vieno vaiko imuninę sistemą dirbtinai keisti galima labiau, o kito kur kas mažiau.“
  • „Prieš stabligę, difteriją ir kai kurias kitas bakterinės kilmės ligas, vakcinų įprastine prasme nėra. Vietoj jų naudojami anatoksinai – preparatai, sukuriantys antitoksinį imunitetą. Žinoma, toks imunitetas daug siauresnis už įgyjamą persirgus. Vienu metu skiepijant vaiką nuo kelių ligų, kaip kokliušo, difterijos, stabligės ir poliomielito, anatoksinai veikia vienas kitą ir turi neigiamos įtakos imuniteto susidarymui.“ (G. P. Červonskaja)
  • Dėl visuotinio skiepijimo visuomenė alergizuojama, kiekvienos kartos vaikų imunitetas vis silpnesnis.
  • Natūraliai susidurdamas su įvairiais ligų sukėlėjais, vaiko organizmas natūraliai mokosi su jais kovoti ir taip stiprėja, jo imuninė sistema „tobulėja“. Tai ypač svarbu pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, nes gerai funkcionuojanti imuninė sistema padės išvengti autoimuninių, onkologinių, alerginių ligų. Kai mažą vaiką skiepijame ar gydome antibiotikais, sutrikdome natūralų imuniteto formavimosi procesą.
  • Svarbu pasverti skiepo naudą ir riziką, išsiaiškinti, ar tame amžiuje, kai skiepijama valstybės numatyta tvarka, yra rizika susirgti ta konkrečia liga. Jeigu liga rizikinga, bet ja paprastai nesergama kūdikystėje, verčiau vaiką skiepyti vėliau.

Skiepų šalininkai teigia, kad:

  • Jeigu vienas kitas neskiepytas vaikas gyvena pasiskiepijusiųjų terpėje, žinoma, jam yra labai maža tikimybė susirgti. Tačiau jeigu nesiskiepijusiųjų bus dauguma? Yra užfiksuotas ne vienas atvejis, kai suabejojus vakcinacijos reikalingumu ir nutraukus privalomą skiepijimą, kilo tos konkrečios ligos protrūkis.
  • Pradėjus skiepyti nuo tam tikrų ligų, jų sergamumas smarkiai sumažėjo, o kai kurios ligos, pvz., raupai, ir visai išnyko.
  • Vakcinos yra kruopščiai tiriamos ir tikrinamos, kol leidžiama jas naudoti, ypač vaikams. O jau pradėjus jomis skiepyti, kruopščiai registruojami visi šalutiniai poveikiai ir tyrimai tęsiasi toliau. Atliekami ir tyrimai, nustatantys, ar konkreti vakcina mažina sergamumą konkrečia liga.
  • Nors ligos į mūsų organizmą paprastai patenka per odą ar gleivines, bet organizmas su jomis pradeda kovoti tik tada, kai ligos sukėlėjai patenka į kraują. Taigi logiška, kad skiepijant vakcina sušvirkščiama į kraują.
  • Gydytojai, gydantys virusines ligas, vis susiduria su žmonėmis, sergančiais keliomis ligomis iš karto, todėl skiepas nuo kelių ligų – nieko nenormalaus.
  • Imuninė sistema nuolat kovoja su organizmo viduje atsirandančiomis išsigimusiomis ląstelėmis, kurios kelia grėsmę individo egzistavimui. Palyginti su tuo, skiepų poveikis imuninei sistemai yra tik nedidelis papildomas krūvis.
  • Gyvsidabrio šiuolaikinėse vakcinose atsisakoma, o jeigu jo ir yra, tai jo kiekis yra daug mažesnis, nei jo randama namų aplinkoje ar maiste. Be to, vakcinose esantis gyvsidabris taip apdorotas, kad nesikaupia organizme.
  • Daug tyrimų teigia, kad tarp skiepijimo ir alergijų nėra jokio ryšio. Dažniausiai tyrimai patvirtina priešingą rezultatą – skiepijant stiprėja imunitetas ir alergijų rizika mažėja.
  • Skiepų šalutiniai poveikiai daug mažesni nei ligų, nuo kurių skiepijama, bet kadangi sergamumas tomis ligomis yra smarkiai sumažėjęs, tai labiau akcentuojamas ir peikiamas skiepo šalutinis poveikis, net jeigu tai tik silpnas karščiavimas.

Norintiems sužinoti daugiau nuomonių už, siūlau perskaityti gydytojo Vytauto Usonio straipsnį „Skiepai: naudingi ar žalingi? Dialogas su anonimu“, skelbtą žurnalo „Pediatrija“ nr. 3 (11), 2004 m., dar panaršyti svetainę infoskiepai.lt, kurioje taip pat skelbiamos konkrečių vakcinų sudėtys ir galimi šalutiniai poveikiai, taip pat naudingi patarimai, kaip nuteikti vaiką prieš skiepą, kaip jam palengvinti skiepijimo procesą.

Nuomonės prieš skelbiamos knygelėje „Skiepai: naudingi ar žalingi?“, su kuria kaip tik polemizuoja V. Usonis prieš tai minėtame straipsnyje, taip pat žurnalo „Green`as“ nr. 1 (3), 2010 m. straipsnyje „Skiepai: už ir prieš?“, autorė Daiva Ausėnaitė.

Neabejoju, kad vienos ir kitos pusės šaltinių yra dar n+k. Ir pati esu ne vieną skaičiusi, tiesiog įvardijau, mano nuomone, reikšmingiausius. O išvadas kiekvienam tenka pasidaryti pačiam. Ir baisus tas sprendimas, nes juk kalbama apie tavo nuostabiausio vaiko sveikatą ir nuo jos priklausančią gerovę.

Aš iš pradžių maniau, kad jeigu tai daroma visuotinai, o skiepijimų planas patvirtintas valstybiniu lygiu, vadinasi, tai yra reikalinga ir gerai. Bet išgirdusi keletą diskusijų suvokiau, kad vis dėlto mumis lengva manipuliuoti, kai kalbama apie vaikus, o ypač jų sveikatą, o ne vienas medicininis atvejis, kad ir ne taip senas kiaulių gripo protrūkis, rodo, kad farmacija yra tik dar vienas biznis, kad ir kaip tai būtų žiauru. Taigi dabar esu nusprendusi nei aklai pasitikėti skiepų programa, nei kategoriškai visų jų atsisakyti, o domėtis kiekvienu skiepu atskirai ir kas kartą spręsti, taip ar ne.

Nors sūnus buvo skiepytas nuo visko ir (anot V. Usonio, švelnų) pašalinį poveikį patyrė tik po 2 ar 3 skiepų, vienu skiepu jo nusprendėme neskiepyti ir susidūrėme su gana dideliu seselės spaudimu skiepytis ir smerkimu, kad to nedarome. Galiausiai turėjome pasirašyti lapelį, kada vis dėlto skiepysime, jeigu dabar ne. Atidėjome terminą iki kol vaikas sulauks 7 m., tada iš naujo svarstysime. Tikiuosi, kad užsirašant į darželį dėl to nekils problemų.

Dabar ne už kalnų antrasis vaikelis ir pirmąjį skiepą jis gaus dar ligoninėje. Esu nusiteikusi dėl jo pasigilinti, bet bijau, kad jeigu nuspręstume neskiepyti, vaikas vis tiek tą skiepą gaus tiesiog iš personalo įpročio, man nespėjus nė išsižioti, kad gal mes nenorime. Bet, žinoma, visada lengviau plaukti pasroviui negu prieš srovę. Visada lengviau numoti ranka ir palikti savieigai, negu aiškintis, gilintis ir pačiam priimti sprendimą. Ir vis dėlto, jeigu kažkas ima kalbėti, kad mobilieji telefonai, vienkartinės sauskelnės ar skiepai yra negerai, tai kažkiek tiesos tame tikrai turi būti. Tik kiekvienas pagal save pasirenkame, kiek ta tiesa mums reikšminga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *