Būti tėvais, Vaiko lavinimas
comments 4

Tėvystės paradoksai, arba Kodėl taip kvailai elgiamės?

Per savo trumpą trejų metų motinystės darbo stažą pastebėjau daug tėvystės paradoksų: norime vienaip, o elgiamės priešingai, tikimės nuostabių rezultatų neįdėdami jokio darbo arba aršiai kovojame už kai kuriuos dalykus, tačiau lengva ranka numojame į kitus, jiems giminiškus, reikalaujame iš vaikų nebūtų dalykų ir dažnai nė kiek nesistengiame jų suprasti. Kalbu ne apie mūsų ar jūsų šeimą. Kalbu apskritai apie tokį vaidmenį – tėvus. Galbūt ir senelius. Kažin, kodėl taip elgiamės?

Įsivaizduojam, kad mūsų vaikas užaugs atletiškas, sveiko, dailaus kūno sudėjimo, bent jau mokykloje nubėgti distanciją ar padaryti 10 prisitraukimų tikrai bus vienas juokas, bet mažiukui ištisai kartojam „nelipk“, „nebėk“, „nešokinėk“.

Gerai suprantam, kad vaikas nežino, kaip kas šiame pasaulyje vadinasi ir ką su tuo veikti, bet pasodinam prie lavinamojo žaislo ir tikimės, kad jis pats susivoks, kas ten žalia, kas geltona, kad ten trys, o čia penki. Taip pat esame įsitikinę, kad jis niekad nelįs prie rozečių, karštų puodų, žirklių, lovos krašto ir durų plyšio, nes tai juk taip pavojinga!

Norim, kad vaikas būtų savarankiškas, bet vedžiojam visur už rankos, kad nepargriūtų, neužsigautų ir nesusipurvintų, skubam apaut batus, nes taip greičiau ir visada ant tos kojos, kartu ruošiam pamokas ir nunešam kuprinę į mokyklą, o gydytojo kabinete atsakinėjame už vaiką. Tikriausiai geriau žinom, ką ir kaip jam skauda.

Siekiame, kad vaikas gyventų kuo natūralesnėje aplinkoje: jo drabužiai – iš natūralių pluoštų, žaislai – mediniai ar medžiaginiai, gal net medžiaginės sauskelnės, eko valikliai, plovikliai, skalbikliai, maistas iš ūkininkų, bet, susidūrę su menkiausiais žindymo sunkumais, daug negalvoję sugirdom kūdikiui sintetinį pieno mišinį. Taip pat užmirštam, kad vaikui reikia daug gryno oro, ir ne miestinio, o tyro.

Norim, kad vaikas būtų tvarkingas ir prisidėtų prie namų ruošos, bet patys tvarkom žaislus, nes jis vis tiek sudės negerai, neleidžiam padengti ar nukraustyti stalo, nes viską sudaužys, neleidžiam plauti indų, nes apsitaškys ir prilaistys.

Gėdinam verkiantį vaiką, kad jis didelis, o dideli neverkia, bet ar patys niekada niekada nenubraukiam ašaros?

Tikimės, kad užaugęs mūsų vaikas glausis prie žmogaus, o ne prie guminės moters / vyro, tačiau lengva ranka numojame į kūdikio glaudimą prie krūties. Vos pagalvojus apie kūdikį, mintyse iškart iškyla čiulptukas ir buteliukas.

Norim, kad vaikas mumis pasitikėtų, su mumis jaustųsi saugus, bet karčius vaistus vadiname skaniais, pasakojame, kad pas dantistą visai neskaudės, o jeigu vaikas blogai elgsis, ateis pabaisa ir jį pasiims.

Puikiai žinom, kad pirmus 6 gyvenimo mėnesius kūdikiui užtenka tik mamos pieno, o bet koks kitas maistas gali sukelti alergijų ir virškinimo problemų visam likusiam gyvenimui, tačiau 4 mėn. tegu pasikaso dantenas į vištos kauliuką, o 5 mėn. – kemša košes, nes 5 mėnesiai – tai jau beveik 6!

Puikiai žinome, kad tėvų darbas – užtikrinti vaiką, jog jis yra mylimas, ir žinome, kad kūdikis nesupranta žodžių „aš tave myliu“, bet vengiame jį panešioti, paglostyti vat šiaip sau, kad, neduok Die, nepriprastų prie rankų. Tuo tarpu patiems labai malonu, kai kas apkabina, glamonėja, ir norėtume tai patirti kuo dažniau, nes tik tada jaučiamės iš tiesų mylimi, nepaisant to, kiek kartų girdime mums suprantamą frazę „aš tave myliu“.

Norime, kad kūdikis pats sau vienas miegotų atskiroje lovoje, gal net kitame kambaryje, o patys susirangom po sutuoktinio antklode ir užmiegam meiliai apsikabinę. Jei susapnuojam baisų sapną, irgi mieliau prisiglaudžiame prie šilto kūno nurimti, o vaiką siunčiam atgal į savo lovą.

Neduodame vaikui savo mobilaus, kompiuterio, piniginės, dar kažko, sakydami, „čia mano, neliesk“, o paskui gėdinam vaiką, kai jis taip pat gina savo žaislus nuo bendraamžių.

Labai vertiname tai, kad vaikas gali žaisti pats vienas, bet reikalaujame, kad smėlio dėžėje jis elgtųsi draugiškai. Vietoj darželio samdome auklę ir tikimės, kad užaugęs jis bus komunikabilus, neieškantis žodžio kišenėje, jokiu būdu neturės kokių nors bendravimo problemų.

Kai išleidžiame dvimetį į darželį, norime, kad ten būtų atsižvelgiama į jo poreikius ir pageidavimus. Pvz., jeigu jis nemėgsta morkų, kad neverstų jų valgyti. O kol tas pats vaikas buvo pusmetinukas, griežtai žiūrėdavome, kad būtinai suvalgytų x gramų triušienos ir x gramų kalafioro, ir dėl to išmokėm visokių kvailų dalykų, tokių kaip valgyti žiūrint TV ar skaitant knygelę.

Taip pat norime ir liberalesnio požiūrio į pietų miegą: kad vaikas daržely miegotų tada ir tiek, kiek norisi, o galbūt ir išvis nemiegotų. Bet visą kūdikystę nervinomės, kad niekaip neina užmigdyti mūsų nustatytu laiku.

Mušti vaiką mums atrodo gana normalu. Kaip kitaip su juo susitvarkyti, kai visiškai neklauso? Bet ar būtų normalu, jeigu mūsų vaiką muštų darželio auklėtoja ar mokyklos mokytoja?

Visą kūdikystę saugom, kad mažiukas jokiu būdu nesusitiktų su snargliuojančiaisiais, o paskui tikimės, kad darželyje jis nesirgs.

Norėtume, kad vaikas užaugęs turėtų savo nuomonę ir mokėtų už save pastovėti, bet kai pusantrų metų mažiukas veržiasi eiti į kitą pusę, o trimetis nenori rengtis paduoto drabužio, baramės, vadiname tai ožiais ir verčiame besąlygiškai paklusti.

Įsivaizduojame, kad „mokėti už save pastovėti“ – tai mokėti trenkti, jeigu tau trenkė arba užgauliojo. Bet ar tai žmogiškas būdas spręsti konfliktus, kurio turėtume išmokyti vaiką? Kiek kartų per dieną mes kam nors užvožiame darbe ar parduotuvėje?

Turim vyrą, kuris teigia, jog namų ruoša – bobų reikalas, ir piktinamės, kad paauglys sūnus nepadeda mamai virtuvėje.

Puikiai žinom, kad ne žodžiai, o darbai moko, bet per dienas kiurksom prie TV ar kompiuterio, o iš vaikų reikalaujam, kad jie tam skirtų tik valandą per dieną. Patys rūkom, o vaikams pasakojame apie rūkymo žalą.

Tikiuosi, ne aš viena pastebėjau tokių tėvystės paradoksų.

Mano vyras mėgsta cituoti vieną žydų rabiną, kuris apie vaikų auklėjimą yra pasakęs tokią mintį: vaikų auklėjimas – lyg šaudymas iš lanko. Turi turėti taikinį, jei nori kažkur pataikyti. Taip pat turi gerai įtempti lanką. Bet jei pertempsi, lankas luš. Jei neįtempsi, strėlė nenuskris.

Apie tempimą man aišku, bet vis galvoju, koks turėtų būti tas taikinys. Tikriausiai dar anksti spręsti apie vaiko profesinius ir pan. polinkius, kad galima būtų kreipti strėlę ta linkme, tačiau savivokos, elgesio, bendravimo taikinys – tai juk mes patys! Ir strėlė čia šauna jau nuo pat kūdikio gimimo ar net užsimezgimo. Ar galim išmokyti vaiką verslumo, jei patys visą gyvenimą dirbam biudžetinėj įstaigoj? Ar galim išmokyti turiningai leisti laisvalaikį, jeigu mūsų laisvalaikio idėjos baigiasi ties TV su čipsais? Ar galim išmokyti japonų kalbos, jeigu mokame tik rusų? Ir ne iš piršto laužtas tas posakis, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Mūsų vaikų gyvenimo būdas ir požiūris į dalykus, manau, labai labai labai priklauso nuo mūsų. Bet žmogus, matyt, yra baisiai iracionalus padaras. Jam labai patinka vieną galvoti, kitą daryti. Ir kur tas sąmoningumo mygtukas?

4 Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *