Smarkiai vėluoja šis įrašas, bet ką padarysi, gyvenime visaip nutinka… 🙂 Iš tikro kalėdinėmis dovanomis šįmet pradėjau rūpintis kaip niekad anksti. Rudeniop pradėjau dėliotis mintis, pirmas dovanas vaikiškai publikai parsitempiau iš „Vaikų šalies“, paskui nepraleidau gerų išpardavimų prekybcentriuose, na ir šiaip su vaikais gana paprasta. Tik ne su savais…

Saviškiams daug ir ilgai sukau galvą, ką padovanoti. Iš pradžių, žinoma, mąsčiau apie didelius daiktus. Tokia šventė, atrodo, kartą per metus, tad drąsiai kyla mintys paišlaidauti ir super ekstra pradžiuginti vaikus. Galvojau apie mašiną ar traukinį, kuriuo važinėjama užsilipus ir pasispiriant kojomis, taip pat apie kartoninį namą – būtų veiklos abiem, gal net užtektų abiem tokios vienos dovanos. Bet paskui susivokiau, ne. Vaikams smagu gauti asmeniškai. Ar jiems reikia didelių, brangių daiktų? Irgi ne. Vaiką (bent jau tokio amžiaus kaip mūsiškiai) pradžiugina iš esmės bet kas, net menkas mažmožis. Be to, mes juk visus metus perkam ką nors vaikams nelaukdami Kalėdų ar gimtadienių. Tai žaisliukas, tai dėlionė, tai knyga, tai teatras, galų gale užkandžių dėžutė, batai, striukė ir t. t. Pakanka tų išlaidų, tegu Kalėdoms išlaidauja seneliai ir visi kiti geri žmonės 😉

Dovanų pradėjau dairytis elektroninėse parduotuvėse – lengviausias būdas dirbant mama 😉 Jetau, kokių dabar grožių ir gėrių pilna! Jeigu jums įdomu, tai aplankiau Knygų klubą ir Mano knygą (ten visada randu, ką dar galėčiau nupirkti vaikams 🙂 ), Paukščių pieną (labai smagios dvasios krautuvėlė, nors asortimentas jau ima pabosti), Žaislandiją (kūrybiški ir kokybiškai žaislai, nors kartais norėtųsi mokėti mažiau), Perku Vaikui (pastaruoju metu labai „teisingai“ praplėtė asortimentą 🙂 ), Žemuogių pievelę (ten radau visokių netikėtų dalykų, o šiaip ten – nieko nesveiko), Vaiko erdvę (atrodo, galėtum ten pirkti aklai, vis tiek pataikytum įsigyti nuostabų daiktą 🙂 ), Lavinu.lt (nauja nepaprastų žaislų ir žaidimų karalystė tiems, kuriems smagu užsiimti su vaiku – raibsta akys ir norisi laimėti aukso puodą 🙂 ).

Labai smagiai pasirodė netikėtai aptikti Kalėdų seneliai: Geradariai, kurie parašys laišką net įvardydami konkrečius gavėjo nuotykius ar svajones (šitą gal dar galima užsakyti), bei Lietuvos paštas, kuris atsiųs ne tik laišką, bet knygą ar CD su pasaka (deja, atrodo, gerosios siuntos jau baigėsi, nors šiandien dar mačiau apie tai rėkiantį plakatą pašte).

Nerealiai prajuokino dr. Austėjos įkelta schema, kas gi tas Kalėdų senelis – jis apima ir inkvizitorius, ir Dievą, ir žmogų-vorą 😀 😀 😀 O koks gi mūsiškis? Mūsų didysis vaikas, žinoma, laukia Kalėdų senelio. Numanau, kad tik miglotai suvokia visą tą reikalą, bet kai pradėjom kalbėti apie artėjančias Kalėdas, per dieną po kelis kartus perklausdavo, kada jau jos ateis.  Vis pastebi papuoštas eglutes parduotuvėse ir kitose įstaigose, ir konstatuoja, kad „čia jau atėjo Kalėdos“. Pas mus namie kol kas nieko kalėdiško (tik advento kalendorius), nes eglutę tėtukas linkęs puošti prieš pat Kūčias.

Man gyvenime, atsimenu, būdavo labai painu, kaip tas Kalėdų senis ateina ir namo, ir pas vienus senelius, ir pas kitus, ir dar pas kokią tetą + mokykla/darželis? Tuo naminiu šventai tikėjau, nes visad rasdavau pradarą balkoną, o kartais net pripėduota su sniegu! (Galvoju taip pat daryti ir savo vaikams.) Esu baisiai dėkinga mamai už tai – iki mėnulio ir atgal. Nes tik kažkoks “gudragalvis” klasiokas antroj ar trečioj klasėj “paprotino”, kad dovanas deda tėvai…

Paskui buvo nesmagiųjų Kalėdų periodas, kai atrasdavau suslėptas dovanas anksčiau laiko, paskui mama ne tik leisdavo išsirinkti, ką noriu Kalėdoms, bet net ir pačiai nusipirkti už duotus pinigus – uf… Nei staigmenos, nei ką… Ir tik suaugėliškame amžiuje vėl grįžo tas kalėdinis džiaugsmas, nes galiu dovanoti kitiems!

Žinoma, kartais sunku sugalvoti ką, bet tas galvojimas, rinkimas, gaminimas, pakavimas, įteikimas suteikia didžiulį kalną teigiamų emocijų, dėl kurių labiausiai ir laukiu Kalėdų. Nors iš tikro būtų gerai, kad Kalėdos nebūtų tokios koncentruotos.  Ar ne geriau išeitų, jeigu, pvz., kalėdinių labdarinių ir nelabdarinių renginių būtų po vieną kas mėnesį, o ne 2-3 kiekvieną to paties mėnesio savaitgalį?… Turėjau daug gerų norų, tik deja žiauriai mažai jiems laiko.

Dalį dovanų suaugėliams kaip tik maniau įsigyti tose gražių tikslų ir šiaip gražiose mugėse, tačiau dienos ir valandos viską surikiavo savaip. Tad kai kam kai ko sužvejojau prekybcentriuose ir kitose paprastose parduotuvėse, kai kam paruošiau „rankų darbo“ – valgomas dovanas.

Pernai labai graži idėja pasirodė dovanos iš virtuvės. Tačiau šįmet dovanoti stiklainiuką su ingredientais sriubai ar pyragui atrodo keistoka. Versiu žmogų kažką gamintis? Jis ką, nemoka savo iniciatyva išsivirt / išsikept? O aš tingėjau kept, tai sumečiau ingredientus ir še, terliokis pats? (Čia, žinoma, aš taip galvočiau tokią dovaną gavus, bet jei kas tokią jau suruošė, tai priimu, fun 🙂 )

Pernai dar nežinojau apie tokį paprastą „rankų darbų“ dovanos gaminimo būdą, tad maišiau, minkiau ir kepiau pati. Išbandžiau cinamonines eglutes ir bent porą Angelo mamos kalėdinių receptų, tačiau neišėjo nei taip gražiai, nei taip skaniai (tiesa, dalį ir visai sudeginau…). Labiausiai liko atminty kokono katarinkos – tešlos išėjo baisiai daug, bet ne tokios konsistencijos. Ji nesidavė nei kočiojama, nei lipdoma – tiesiog tirpo rankose. Geriausiai katarinkas formuoti išėjo tešlinį slieką apvyniojus paleis sausainio formelės išorinį kraštą. Tačiau kepiniai buvo siaubingai saldūs (cukrus ir medus!), o pastovėjusių skonis nė kiek nepagerėjo ir užuot sukietėję, jie kaip tik sulūžo gulėdami viens ant kito… Štai kokia iš manęs gamintoja… Šiaip ne taip iš tokių ir kitokių sausainių sudariau vieną kuklią dovanėlę…

Tačiau tokie fiasko neatbaido nuo tolesnių bandymų 😀 Dabar šaldytuve vėl laukia katarinkų tešla, tik šįmet kepsiu jas sau ir iškeptų nebelaikysiu. Jei išeis tokios tuščiavidurės formos, kaip pernai, versiu kaspinėlius ir kabinsiu ant eglutės (turėtų gražiai derėt su mūsų šiaudiniais žaisliukais), o po Trijų Karalių suvalgysime, kas bus likę. Draugams brandinu germaniškus vaisinius pyragus. Tikiuosi, bus valgomi…

Na, o grįžtant prie mūsų vaikų dovanų, tai po to, kai susivokiau, kad ne dovanos brangume laimė, be to, labiausiai norėčiau savo vaikuose ugdyti ne individualizmą ir materializmą, o bendravimo ir bendradarbiavimo džiaugsmą bei brolišką meilę, nupirkau jiems tokius žaislus, kurie skirti kiekvienam asmeniškai, bet žaisti su jais smagiau drauge: vyresnėliui – dėlionę-žuvų gaudyklę su meškerėmis, o mažėliui – purkštukus vonioj turšktis. Liko TIK didysis darbas – supakuot ir „įteikt“ 🙂