Akimirkos
komentarai 4

Šanchajus su kūdikiu. II d.

Pradžia ankstesniame įraše.

Transportas

Skrendant su vaiku iki 2 m. galima nemokamai pasiimti vežimėlį arba auto kėdutę. Ėmiau, žinoma, pirmąjį ir labai džiaugiausi, kad Šanchajuje atgavau jį visą sveiką, nors stogelis buvo beveik atsisegęs ir nukritęs. Laimei – beveik. Kitaip lietingu oru būtume turėję bėdos… (Lietuviai nieko neklausinėjo ir nieko nesiūlė, paėmė vežimą taip, kaip jis buvo, ir išsiuntė į bagažo skyrių, o skrendant iš Šanchajaus check-in`o darbuotojai savo iniciatyva ėmė ir įkišo jį į didelį polietileninį maišą. Tai jau tikrai visos dalys vietoje 🙂 )

Be abejo, ėmiau ir nešioklę, tačiau turėjau minty, kad daug vaikščiosime, tad ištisai nešioti vaiką tikriausiai nepajėgsiu, be to, vežimas – gera vieta miegui pasivaikščiojimų metu, o ir susidėti į jį šį bei tą galima.

Naudojomės tuo vežimu ne tiek ir daug, daugiausia aplink gyvenamąją teritoriją, tačiau jis vis tiek pravertė. Ėmėme ir į kai kurias išvykas į miestą, bet čia jis buvo ir patogumas, ir kliūtis, mat metro stotys vis dėlto nepritaikytos kitokiems individams kaip tik tiems, kurie sparčiai vaikšto dviem kojom.

Juokinga, kad iš oro uosto padaryta tiesioginė metro linija į miestą, tačiau į traukinį patekti reikia nusileisti keletą metrų po žeme, o tą padaryti galima praktiškai tik su eskalatoriumi, tad vežtis kelis lagaminus ir vaiko vežimėlį su vaiku super sudėtinga. To nežinodamos išbandėm šį kelią: iš pradžių vykom 400 km/h greitį pasiekiančiu Maglevo traukiniu, paskui persėdom į metro ir išlipom netoli viešbučio. Tačiau atgal šitaip keliauti jau nesiryžom.

Kai aną kartą lankiausi Šanchajuje, jis turėjo 2 metro linijas. Dabar – 10. Atrodo, nerealus patogumas! Deja. Persėdimai iš vienos linijos į kitą tokie tragiški, kad su mama juokavom, jog daugiau km numynėm pereidamos iš vienos metro linijos į kitą negu po patį miestą 🙂 O dar netgi ne visur yra eskalatoriai, kuriuos kinai, atrodo, be proto dievina. Vienas persėdimas, kuriuo vis tekdavo naudotis, ypač tragiškas: maždaug 1 km eiti įvairiausiais koridoriais, paskui lipti į 3 aukštą ir dar pėdinti apie 0,5 km. Nejučia susidaro įspūdis, kad tokiu būdu daugiau nueini nei nuvažiuoji, o vienos metro stotelės išėjimas iš tiesų ganėtinai arti kitos metro stotelės išėjimo…

Nepaisant to, vietiniai nepatarė naudotis autobusais (kurių maršrutų yra apie 1000!), mat jie važiuoja neaišku kada ir kartais net neaišku, kur. Į taksi kasdien nesėsi, tad vaiką į nešioklę ir pirmyn. Iš pradžių pajėgdavau su nešiokle išvaikščioti pusdienį, nors jeigu būdavo kokia pertraukėlė prisėsti, tai ir dar truputį. O paskutinę dieną nuo pat ryto segėjau vaiką, papietavom ir paskui iki pat vakaro – jokio diskomforto. Kas tie 10 kg? Kaip ir nieko… 😉

Visuomenė

Kadangi kinams jau ilgą laiką leidžiama turėti tik vieną vaiką, įsivaizduoju, kad vaikų jie apskritai mato gana mažai ir vaikas jau pats savaime – stebuklas. O mūsiškis – baltas vaikas, šviesiaplaukis vaikas, didelėm apvaliom akim, mėlynom akim! Visi jį pamatę aikčiojo, vadino lėlyte, čiupinėjo, prašė palaikyti ar nusifotografuoti, kiti fotografavo paparaciškai. Nuo mūsų vaiko tirpo ne tik suaugusios moterys, kurioms jau laikas turėti vaikų arba anūkų, bet ir visai jaunos mergaičiukės, net dvidešimtmečiai vyrukai! Mama su nuostaba ir siaubu pasakoja istoriją, kai palikau juodu du Šanchajaus Gedimino prospekte ir juos tiesiog apspito minia, net jaunučiai policininkai čiupinėjo, kalbino ir fotografavo, prilipo ir niekaip neįstengė eiti toliau patruliuoti. Mama juokavo, kad padarėm laimingais šimtus žmonių, kurie gavo paliesti, pakalbinti ar bent pamatyti tą mūsų stebuklingą berniuką 🙂

Vyrukas iš pradžių labai nemaloniai priimdavo dėmesį, jautėsi nejaukiai. Įsikabindavo į mane ir slėpdavosi. Paskui buvo ilgas etapas, kai aikštingai nusisukdavo, tarsi nieko nemato, nieko negirdi 🙂 Neviliodavo jo net kišami dovanų ryškiaspalviai žaislai. O galiausiai tiek įsidrąsino, kad, kai niekas nekalbindavo, jau pats tapšnodavo šalia esančiam žmogui per petį 😀

Mamą stebino kinų laisvumas bendraujant ir paslaugumas. Daugeliu atvejų tai pavadinčiau įkyrumu ar landumu (na, gal mes, lietuviai, baisiai uždari), tačiau malonu, kai įlipus su vaiku į metro visada užleidžia vietą. Kartą net atsistojo vaikinas su sulaužyta koja!

Kinų vaikų, beje, mačiau gal tik vieną ar du kūdikėlius, kurie dėvėjo kepures. Visi kiti aprengti tik storom vatinėm striukėm ir tokiom pat kelnėm, o nei kepurių, nei pirštinių, nei šalikų – ir nesušalę. Atkreipiau dėmesį, kad ir kiti žmonės apsirengę kur kas ploniau nei mes rengtumės tokiu oru. Matyt, tuose kraštuose, kur „žiema“ tęsiasi tik mėnesį, žmonės įpratę kaip nors iškęsti, pratempti, ir nesirūpina susisupti šiltuose paltuose ir pūkuotose kepurėse. Šilčiau apsirengę tik gatvės prekeiviai – apsitūloję kokiomis kailinėmis liemenėmis. Tačiau nė vieno snargliuojančio, nė vieno kosinčio.

Nešioklės Šanchajuje nepopuliarios. Mačiau 3 ar 4 vaikus vežimėliuose, dar kokius 3 ant rankų ir tik vieną kengūrytėj. Pamatę mus, du dėdės diskutavo, kad šaunus sumanymas, bet baisiai vargsta nugara. O visi kiti, ypač matydami mudu palindusius po vienu paltu, palydėdavo džiaugsminga replika „hen hao wanr!“ (kaip smagu!) 🙂

Paskutinėmis dienomis mama kaip patrakusi pyškino jaunus bachūriukus. Nieko nepamanykit, tiesiog jie taip išsipustę, kaip nuo žurnalo viršelio nužengę. Jei vyruką su tokia šukuosena ir tokiais drabužiai pamatytum Vilniaus gatvėje, greičiausiai pagalvotum, kad 100% gėjus 🙂 Merginos ir moterys irgi prisižiūrinčios, bet daug paprastesnės. Vaikinai ir vyrai jas smarkiai pranoksta. It kokie gaigalėliai tarp ančių 🙂

O jau kaip visi pamišę dėl iPadų ir smartphone`ų! Metro kas antras kas trečias nosis įbedę, pirštais tik makaluoja. O dar kažkurią dieną, matyt, atsirado kokia naujovė, nes prie Apple parduotuvės rikiavosi ohoho kiek žmonių – trim eilėm palei visą pastato sieną!

Vystyklai

Skrydyje mūvėjom vienkartines sauskelnes. Neviliojo mintis apie 20 val. rauginti suterštus vystyklus (pats skrydis – apie 13-14 val., bet dar 2-5 val. lėktuvo laukimas persėdimui, plius atvykimas į patį oro uostą ir išvykimas iš jo…), kai paskui neaišku, kada išsiskalbsi, ir neaišku, kur džiovinsi. Apskritai beveik visą laiką mūvėjom vienkartines, mat Šanchajuje nėra centrinio šildymo, tai nėra ir radiatorių. Taip pat nebuvo gyvatuko ar dar kokio džiovinančio daikto, net paprastai kažkur pakabinti gana problematiška rasti vietą, tad keletą marlių vis dėlto panaudojom (daugiausia miegui ir iki išėjimo į miestą), tačiau apskritai beveik visą laiką vaiko užpakalis buvo užkonservuotas vienkartinėse. Tiesą sakant, tiek jis jų ir teršė. Būčiau tikrai galėjus daugiau laisvės užpakaliukui duoti, bet suveikė tinginio sindromas, norėjosi turėti vienu rūpesčiu mažiau ir negalvojant apie nieką ryti kuo daugiau įspūdžių. Viena, ką tikrai galėjau – tai grįžtamajam skrydžiui mauti medžiagines, tačiau kuprinė ir taip buvo gerokai prigrūsta, o pakaitinės, žinia, užima daugiau nei vienkartinės…

Prisiminimai

Gaila, mažylis nieko neprisimins iš šio nuotykio, bet gal kažkas išliks pasąmonėje. Pasistengsiu atminimų skrynelei išlaikyti įsodinimo bilietus, Finnair seilinuką, dovanų gautą pliušinį drakoniuką ir dar vieną kitą niekelį.

Gal dėl to, kad vežiausi mamą, kuri yra profesionali fotografė mėgėja, pripyškinusi pilną kompiuterio atmintį, gal dėl to, kad daugiausia „dirbau“ gide ir kelionių vadove, gal dėl to, kad dauguma vietų buvau mačiusi ir apskritai man jau mažai kas kėlė nuostabą ar susižavėjimą, fotografavimu pati visai nesirūpinau. Padariau tik šiuos tris genialius kadrus:

1) Mama fotografuoja Yuyuan soduose:

2) Varliukas miega užsikasęs pagalvėmis:

3) O čia net nežinau, kas. Tikrai neturėjau minties įamžinti kiniškų sauskelnių paką 😀

Ir esu tikra, kad turiu dar bent keletą tūkstančių nuostabių tos savaitės nuotraukų! 😀

Kodėl ir kaip Šanchajus, dabar, su vaiku?

Esu 1,5 savo gyvenimo metų praleidus Kinijoje, kurią studijavau, bet susilaukus vaikų buvau palaidojus visas mintis greitu metu ją vėl pamatyti. Išvažiuoti prasminga metams, pusmečiui ar bent mėnesiui, keliems, o kaip važiuoti? Su šeima brangu, be šeimos – nemalonu. Susigundžiau savaitės stažuote, skirta kinų kalbos mokytojams – viskas apmokėta. Tačiau viena vykti negaliu – žindau mažylį ir nenoriu to mesti. Dviese važiuoti irgi negaliu, nes reiks ištisą dieną sėdėti paskaitose, jis tiek neišbus ramiai. Nieko nesitikėdama pasiūliau mamai važiuot už auklę ir… ji sutiko! Nusipirko sau ir vaikui bilietą, sumokėjo pusę viešbučio kainos ir smagiai paturistavo, o aš vėl pačiupinėjau Kiniją!

Iš pradžių man visa tai atrodė geroka avantiūra, bet iš tiesų viskas buvo paprasta ir nieko ypatingo. Taip tik dar kartą įsitikinau, kad mažas vaikas – niekam ne kliūtis 😉

4 Comments

  1. Pingback: Šanchajus su kūdikiu. I d. | Dirbu Mama

  2. Ieva, smagu skaityt apie jūsų vojažus 🙂 super super super – didžiuojamės tiesiog

  3. margo says

    sveikiam grizus i ziema.. o del mazojo zmogucio prisiminimu buk rami, manau bus kaip mums po puses metu pamates Sanchajaus vaizdus, kur lanketes, kazkokioj nuotraujoj, televizijoj, zurnale sakys: „as cia buvau- tikrai“ 🙂 o tu stebedmasi- dziaugsies, kad jis pamena..

  4. Evelina says

    Kinai tikrai nuoširdžiai žavisi vaikais 🙂 Jei jie ir įkyrūs, tai tas įkyrumas toks vaikiškas. Jiems gi atstumas iki žmogaus mažesnis, vakariečių visai kitoks. Bet mes ir nutylime gerus dalykus, o jie prieina, giria, domisi. Šilti tokie. Vis atrandu naujų dalykų apie juos, o stebinę išsilukštena naujom reikšmėm. Va čia apie gyvenimą Kinijoje užrašau, jei įdomu: http://kinijalaiskai.wordpress.com

Komentuoti: margo Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *