Būti tėvais
comments 2

Motinystės žymė

Tai ne pats nuostabiausias estetiniu požiūriu filmukas Motinos dienai, o būsimoms mamoms gal ir išvis nereiktų tokių vaizdų matyti, bet mane labai sužavėjo šios nuoširdžios trylikos labai skirtingų moterų išpažintys.

Kiekviena jų turi savo istoriją, bet jas vienija viena patirtis – suglebęs, išpurtęs, nukaręs, vagotas ir kitaip negražus pilvas po gimdymo, su tuo susijęs nepasitikėjimas savimi, visuomenės ir vyrijos spaudimas atrodyti tobulai, seksualinio gyvenimo problemos, sumišę jausmai.

Ir vis dėlto tas nepatrauklus pilvas yra šių moterų branginamas ir mylimas kaip jų gyvenimo metraštis, kaip ženklelis už drąsą, kaip naujo vaidmens – motinos – ženklas. Toji motinystės žymė joms suteikia stiprybės ir leidžia didžiuotis savimi. Tikiuosi, įkvėps ir jus.

Spaudžia ašarą vien apie tai pagalvojus…

Kam sunku suprasti tekstą, štai pagrindinės mintys:

1. Vidutinio amžiaus moteris: visur matau lygius, tobulus, įtrauktus pilvukus, o maniškis nukaręs, liulantis, bet paskui galvoju, juk jis toks yra, nes kažkas čia įvyko, ši vieta nėra statiška. Nukarusi oda, randai, kiti pokyčiai – tai rodo, kad kažkas buvo sukurta, kad čia buvo gyvastis.

2. Jauna moteris su daug didelių strijų: Vyrai įsivaizduoja, kad moteris turės plokščią pilvuką ir tobulą dvidešimtmetės kūną net ir po gimdymo, net po to, kai pilvas taip smarkiai išsipučia tam, kad galėtų duoti naują gyvybę. Mano kūnas nėštumo metu keitėsi labai smarkiai. Pirmieji keli mėnesiai – labai smagus laikas. Matai mažą pilvuką ir kuo jis labiau atsikiša, tuo labiau džiaugiesi. Bet atėjus septintam mėnesiui užplūdo priešingi jausmai: maldavau, kad pilvas daugiau nedidėtų. Vaikeliui nebebuvo kur augti, tad jis pasidarė sau vietos – oda išsitempė. Pažiūrėjus į mano pilvą, matosi, kaip jis plėtėsi. Štai šios strijos turbūt pačios plačiausios.

3. Pilvo šokio šokėja: Šiek tiek šokau pilvo šokį. Smagu ir gražu. Manau, kad šis šokis nėra skirtas sultonui, jis skirtas kitoms moterims. Jis susijęs su nėštumu, gimdymu, moteriškų formų išaukštinimu.

4. Bibliotekos darbuotoja: Turiu tris vaikus. Kai gimė Liusė, buvau jauna. Jos gimimas pakeitė mano nuomonę apie savo kūną. Nieko nebuvo ir staiga yra kūdikis. Tai lyg stebuklas. Ir taip sakau ne dėlto, kad daug kas taip sako, aš iš tiesų tuo tikiu. Tada pagalvojau, kad turiu nepaprastų galių. Tai buvo kartu ir elementaru, ir labai paslaptinga. Kai buvau paauglė, sulaukdavau daug nepageidaujamo dėmesio dėl savo kūno. Paskui pradėjau žindyti ir supratau, kam yra skirtos krūtys. O ką dabar turiu – tai strijos. Juokauju, kad tai mano tatuiruotės, tatuiruotės iš gamtos. Ir man patinka, kaip atrodau. Žinoma, prie to labai prisideda vyras, kuris mano, kad esu patraukli. Kartais pagalvoju, „oi, tu žiūri į tą mano pilvą“, bet ne, jis pastebi daug visokių kitų dalykų. Žinau, kad yra tokių vyrų, kurie reikalauja, kad jų žmonų pilvukai būtų stangrūs ir po to, kai jos pagimdo jiems vaikų. Jeigu mano vyras būtų toks, aš turbūt išsiskirčiau.

5. Žydė lesbietė: Turėjau tatuiruotę apie savo mamą, o po to, kai gimė Fibi, nusprendžiau pasidaryti tatuiruotę apie buvimą mama. Ir pasidariau ją čia, nes manau, kad būtent ši kiaušidė pagamino tą kiaušinėlį, iš kurio atsirado Fibi. Čia pavaizduota mano dvejų metų duktė ir vaivorykštės spalvų kaspinas. Kadangi esu žydė, neturėčiau darytis tatuiruočių, nes pagal žydų tradiciją turi grįžti į žemę toks, kaip gimei, bet pusė Long Ailendo darėsi plastines operacijas, bet yra palaidoti žydų kapinėse. Visada žinojau, kad turėsiu vaiką. Ir kai sutikau savo dabartinę žmoną Meri, liko tik nuspręsti, kada ir kaip. Mes pasirinkome dirbtinį apvaisinimą. Kai Fibi prasidėjo lytinė branda, aš daug galvojau apie savo paauglystę, kaip šlykščiai jaučiausi dėl savo kūno pokyčių. Nėštumas buvo tarsi išsivadavimas iš viso to. Tada nesijaučiau nei silpna, nei gėdinga, pajutau laisvę ir dėl to nusprendžiau papuošti savo kūną, nes tiek metų jo nekenčiau. Man atrodo, kad kūnas atspindi mūsų gyvenimą. Randai, kiti pokyčiai – tai rodo, ką patyrėme šioje žemėje.

6. Vidutinio amžiaus juodaodė su pašalinta gimda: Štai toks mano pilvas. Trys vaikai ir histerektomija (gimdos pašalinimas). Kai buvau dvidešimt trejų, kažkas augo ant mano kiaušidės, bet kiaušidė juk niekuo nesusijusi su gimda, nebuvo reikalo ją šalinti. Tada, aštuntajame dešimtmetyje, buvo tiek rasizmo, kad šis sprendimas, atvirai kalbant, buvo daugiau kaip sterilizacija. Taip žmonės elgiasi su gyvuliais. Aš visada labai rūpinausi, kaip atrodau kitiems. Pilvas visada rodė, kokia stora ar kokia bjauri kitiems esu, bet niekad negalvojau, kokia esu pati sau. Ir štai dabar pagaliau jau darosi ramu. Aš esu štai tokia, tai – aš.

7. Vidutinio amžiaus aktorė: Užsiimu daug kuo, taip pat esu aktorė. Taigi mano kūnas – mano profesijos įrankis. Buvo akimirkų, kai jaučiausi labai nemaloniai dėl odos pertekliaus ant pilvo. Bet kadangi turiu vaikų, labai supratingai žiūriu į moterų figūrą. Moterims sunku, nes Holivudas stengiasi ignoruoti jų kūno kaitą, ištrinti tokį veikėją kaip moteris, o aš niekad nemąsčiau, kas atsitiks su mano kūnu. Negalėjau sulaukti, kada pastosiu, norėjau gimdyti, norėjau žindyti, norėjau viską daryti natūraliai. Net ir po gimdymo nesukau sau galvos. Su pirmuoju vaiku priaugau 75 svarus (34 kg) ir 80 svarų (36 kg) su antruoju, ir valgiau, ir tai buvo nuostabu, ir mano vyrui patiko mano storas užpakalis, didelis pilvas, didelės krūtys, riebios kulkšnys, putlios kojos – kiekvienas centimetras. Po gimdymo man liko daug palaidos odos. Aš jos beveik nepastebiu, kai stoviu. Tai jokia problema, ir mano vyrui tai nerūpi. Bet kai pasilenkiu, rengiuosi ir vyras pamato, jaučiuosi nepatogiai, nes tas pilvas atrodo kaip koks keistas grybas ar susenęs vaisius, kokia tešla, ir tai mane liūdina. Ir mąstau, ar man gyventi su tuo, ar ne. Aš turiu vaikus, turiu randus, ar noriu ką nors įrodyti, keisti, ar man tai rūpi? Mano vyrui – ne. Vienas dalykas, apie kurį niekad nebuvau sisimąsčius – tai palaida oda. Ji man tikrai neduoda ramybės, bet tai juk proceso dalis. Dėl šito aš turiu du vaikus, du žmones.

8. Jauna amerikietė, kilusi iš Puerto Riko: Visą gyvenimą taip ir neapsisprendžiau, ar būti didelių apimčių yra gražu ar ne. Nėštumas – labai graži, idealizuojama patirtis. Nuostabu jausti, kad tavyje kažkas auga. Būdama nėščia labai išsipūčiau. Staiga pamačiau, kad mano pėdos didžiulės, rankos didžiulės, veidas kresnas, niekad nemaniau, kad kada būsiu tokių apimčių. Po pusantrų metų dar nenumečiau priaugto svorio. Atrodyti taip, kaip iš pradžių, regis, labai sunku. Bet tuo pat metu galvoju, kad nenoriu grįžti į tai, kas buvo. Dabar aš kitokia ir tai gerai. Dabar jaučiuosi daug geriau nei prieš tai.

9. Pagyvenusi dailininkė: Kažkada didžiavausi 22 colių (56 cm) liemeniu. Su dvynukais priaugau 88 svarus (40 kg), išnešiojau iki termino ir mane štai taip prapjovė. Tai turbūt labiausiai mane sukrėtęs dalykas. Kai pagalvoju, anksčiau turėjau tokį gražų pilvą, o dabar… Ilgą laiką tiesiog vengiau žiūrėti į savo kūną. Nenorėjau, kad vyras mane matytų, nenorėjau, kad iš viso kas nors mane matytų. Paskui nusprendžiau nupiešti save nuogą ir taip atsirado šis didelis paveikslas. Akyse ima kauptis ašaros, kai prisimenu, kiek moterų prie manęs priėjo ir pasakė: „tu tokia drąsi“, o kitos žiūrėjo į tą paveikslą ir, atrodo, galvojo: „ei, ir aš taip atrodau!“. O vienas vyriškis su siaubu akyse paklausė: „ar moterys iš tikrųjų tokios?“. Kai užbaigiau šį darbą, supratau, kad esu vertinga, turiu tokį bagažą. Gal noriu jį pakeisti, o gal ir ne, gal viskas yra gerai. Taigi pradėjau galvoti: taip, tas pilvas negražus, bet jis yra toks, koks yra. Ir aš turiu du nuostabius vaikus. Kiekviena iš šių linijų yra dėl mano vaikų.

10. Vidutinio amžiaus moteris: Žinoma, kad tai mūšio lauko randai. Aš rodau cezario pjūvio randus savo vaikams ir jiems patinka matyti, iš kur jie atsirado. Po keturių cezarių šioje vietoje nieko nejaučiu. Dar turiu ir įprastą „mamytės odą“. Kartais ilgiuosi nėštumo. Taip puiku jausti platėjantį pilvą, atsipalaidavusius raumenis, 4-5 mėnesius būti pilvotai. Turiu 3 berniukus ir mergaitę ir nuolat jiems kartoju, kad užsitarnavau šį pilvą už tai, kad juos išnešiojau.

11. Jauna juodaodė: Man labai patinka vaikai. Visada maniau, kad būsiu jauna mama. Pastojau dar nebaigusi mokyklos. Suaugusiųjų dalykai be vaikų neapsieina. Turiu penkiametį. Ir lipančias aukštyn strijas. Turbūt nepatikėsit, bet dariau viską, ką man sakė: tepiausi įvairiais kremais, losjonais, aliejais – niekas nepadėjo. Taip tiesiog lemta. Tai nuostabus prakeiksmas, ar ne? Ir kodėl turėčiau jį keisti? Tai motinystės ženklas. Jis rodo, kad turiu vaikų ir mano gyvenimas niekad nebebus toks, kaip anksčiau. Taip įvyko mano pasikeitimas iš vaiko į moterį.

12. Jauna akušerė, kilusi iš Korėjos: Žinot, žiūriu į tai kaip į ženklelį už drąsą, motinystės ženklelį. Vyrai mėgsta girtis savo karo randais, skylėmis nuo kulkų, o aš turiu šias gražias strijas ir dar cezario pjūvio randą. Iš čia mano vaikai ir tai gražu. Darbe tenka susidurti su daug moterų. Aš joms pasakoju, kaip jų kūnas keisis nėštumo metu ir apie tą jausmą, kad negali kontroliuoti savo kūno pokyčių. Daugelis moterų nusivilia, kad jų pilvas neatšoka atgal ten, kur buvęs, kaip kokia guma. Lieka strijos, galbūt nukarusi oda ir neina užsisegti ankstesnių džinsų, nes gal ir klubai šiek tiek platesni. Aš stengiuosi pasakyti moterims, kad tai jų naujasis kūnas. Dabar esi kitas žmogus – mama, ir šiai pareigai atlikti reikia kitokio kūno.

13. Senyva moteris, palaidojusi sūnų:  Kas man tapo dideliu nemalonumu pagimdžius vaikus – tai šis nukaręs maišas ir oda kaip krepinis popierius. Man buvo labai nemalonu intymiai bendrauti su vyru, galvojau, kad jis nenorės žiūrėti į mane tokią. Visą laiką buvo gėda, nes buvau patyrusi ir nemažai seksualinės prievartos, tad rodyti savo kūną, netgi savo vyrui, ilgą laiką ir taip buvo nemalonu. Prieš ketverius metus mirė mano antrasis sūnus. Ir tai pakeitė mano požiūrį į mano pilvą. Aš žiūriu į jį ir man jis panašus į tuščią lizdą. Tai mano maža paslaptis, mano stiprioji vieta. Dabar aš tą pilvą kitaip priimu. Tai viskas, kas man liko. Jis mano, tik mano ir aš niekam nenoriu jo atiduoti.

Šviesių minčių!

2 Comments

  1. Agne says

    Drasios moterys , negaliu patiket kad apie sitai kalba su meile, kai tuo tarpu as del tos pacios problemos esu gilioi depresijoi

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *