Būti tėvais
comment 1

Kiek galima įpilti iš tuščio?

Gauni atlygį už darbą ir jauties kaip apgavikas, įskaudina ir netenki žado, pagiria ir neįsivaizduoji, ką atsakyti… Čia apie mane, bet turbūt ir apie daugelį.

Tėvai rūpinosi, kaip galėjo, bet daugiausia kreipė dėmesį į gerą maistą, šviežią orą, kokybiškesnius drabužius. Niekas negalvojo apie jausmus, nes jų gal ir tėvų pasaulyje nebuvo. Nežliumbk kaip boba, čia ne pasaulio pabaiga, iki vestuvių užgis, na ir kas čia tokio, rado, kuo džiaugtis, šitą visi žino, nekišk nosies, kur nereikia, vaikai neturi nervų, vaikai nieko nesupranta, vaikai neturi problemų, kas gi taip daro, daug žinosi, greit pasensi… Esam daugelis tai girdėję, turbūt daugelis tą patį transliuojam ir savo vaikams. Kai nemokam tvarkytis su savo emocijomis, užgniaužiam jas ir savo vaikuose.

Tokios baltos dėmės yra tose vietose, kur glūdi neatspindėti, neįvardyti, nepriimti mūsų jausmai vaikystėje. Augdami savo šeimos rate vaikai nuolat grįžta pas tėvus. Jų poreikiai paprasti: prižiūrėk, kad man nieko nenutiktų, žavėkis manim, padėk, džiaukis su manim, gink mane, paguosk, padėk suprasti, ką jaučiu. Tas labai ryšku, kai vaikui 1-2 metai. Žaidimo vidury pajutęs kurį nors tų poreikių, vaikas atsigręžia ir ima akimis ieškoti mamos arba tėčio, atbėga pas jį tiesdamas rankas. Su tais pačiais poreikiais į tėvus atsigręžia ir darželinukas, pradinukas, paauglys, net ir suaugę mes vis dar kreipiamės (ar norėtume kreiptis) į savo tėvus tiek kai sunku, tiek kai džiugu. Puiku, jeigu tėtis ar mama tokią akimirką taip pat ištiesia rankas į vaiką ir priima tai, ką jis atsineša. Bet kartais sunku tai priimti, nes atrodo nesąmonė, be pagrindo arba išvis negali taip būti, nenoriu apie tai žinot.

Jeigu nuolat savo vaikui sakom „nežliumbk“, vadinasi, vaikystėje niekas nepriėmė mūsų liūdesio. Jeigu numojam ranka į jo atradimus ir pasiekimus, vadinasi, nieks nemokėjo pasidžiaugti su mumis. Jeigu apšaukiam už išlietą puodelį, vadinas, iš mūsų irgi reikalavo tobulybės.

Štai dvidešimt du klausimai, kurie padės geriau suprasti, ar vaikystėje buvome emociškai apleisti.

Ar tu…

1) būdamas su šeima ar draugais kartais pasijunti lyg ne savo vietoj?

2) didžiuojiesi savimi, kai pasijunti nepriklausomas nuo kitų?

3) sunkiai paprašai pagalbos?

4) iš draugų ar šeimos narių išgirsti skundų, kad esi nutolęs, ne čia?

5) manai, kad gyvenime neišnaudoji savo galimybių?

6) dažnai nori būti paliktas ramybėje?

7) slapčia pagalvoji, kad, matyt, esi koks apgavikas?

8) bendraudamas su žmonėmis dažnai jautiesi nepatogiai?

9) dažnai savimi nusivili arba pyksti ant savęs?

10) save kritikuoji smarkiau nei kitus?

11) lygini save su kitais ir dažnai liūdnai konstatuoji, kad tau šio ar to trūksta?

12) lengviau pamilsti gyvūnus nei žmones?

13) dažnai jautiesi irzlus ar nelaimingas be jokios aiškios priežasties?

14) sunkiai supranti, ką jauti?

15) sunkiai įvardiji savo stiprybes ir silpnybes?

16) kartais pasijunti tarsi stebėtum veiksmą iš išorės, o pats nedalyvautum?

17) manai, kad tau labai tiktų atsiskyrėlio gyvenimo būdas?

18) sunkiai save nuramini?

19) jauti, kad kažkodėl negali susikaupti būti čia ir dabar?

20) kartais jauti vidinę tuštumą?

21) slapčia mastai, kad kažkas su tavim negerai?

22) turi sunkumų su savidrausme, organizuotumu?

Jeigu daugumą klausimų atsakėte taip, ko gero, vaikystėje buvote apleistas emociškai. Konkretūs klausimai parodo konkrečias baltas dėmes. O kuo daugiau jų yra, tuo sunkiau megzti draugiškus ir artimus santykius, mažesnė savivertė. Paprastai tas pačias baltas dėmes toliau transponuojame ant savo vaikų.

Laimei, jas galima užpildyti. Pirmiausia – dėmesingumas sau: kas man patinka, kas nepatinka, kas siutina, gąsdina, nemalonu? Tada emocijų fiksavimas: ką dabar jaučiu, kaip tai apibūdinčiau? Galbūt verta pasitelkti emocijų žemėlapį, nes dauguma težinom džiaugsmą, liūdesį, pyktį, bet dar yra ir smalsumas, apmaudas, įtūžis, piktdžiuga, pavydas, pasididžiavimas, paikumas, susižavėjimas ir t. t.

Kai jau gebam atpažinti savo emociją, ateina sunkiausias žingsnis – ją priimti ir suvaldyti. Nėra gerų ir blogų emocijų, nėra taip, kad vienus jausmus turime rodyti, kitus – užgniaužti. Visus juos turime pripažinti ir toleruoti, visus galime rodyti, tačiau tinkamomis raiškos priemonėmis, kurios nežaloja ir neskaudina nei jūsų, nei kitų, taip pat negadina daiktų.

Išmokę išjausti savo emociją, nesunkiai išbūsime ir kito emociją. Užuot bandę ją nuslopinti, pripažinsime: dabar jis/ji jaučia tai. Ir tegu jaučia, aš pabūsiu šalia.

Puiku, jei atrasime priimančias rankas. Tai gali būti ir tėvai, ir draugai ar sutuoktinis, galbūt Dievas ar dar kažkas kito. Kai turime, kas priima visa, ką atsinešame, jaučiamės laisvi ir laimingi, pripildę savo gerų emocijų puodelį. Kai tokių rankų neturime arba jos užsiveria prieš nosį, jei atsinešame ką nors nepriimtino, jaučiamės niekam tikę, neverti jausti, nusikaltę, kad tai pajutome. Tada mūsų puodelis tuščias ir ką iš jo beįpilsi kitiems, kuriems tu turi būti tos priimančios rankos. Ir vis dėlto, nors ir neturi, kas globtų tave, su meile tiesi savo rankas į atėjusįjį. Galbūt todėl, kad jau patyrei, supranti, kaip tai svarbu ir reikalinga.

1 Comment

  1. Įdomu labai. Ačiū, bandysiu kada ramiai prisėdus atsakyti į tuos klausimus 😊 beje, kuo remdamasi sudarei šį klausimyną? Labai įdomu ir plačiau pažiūrėt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *