Author: DirbuMama

Mokymasis per praktiką – Kaziuko mugė darželyje / mokykloje

Kaziuko mugė – man pats pačiausias renginys ugdymo įstaigoje, jei tik suaugusieji geba atiduoti veiksmą į vaikų rankas. Kai vaikai kasdieniame gyvenime yra tik norėtojai ir pirkėjai, šis renginys – vos ne vienintelis toks, kur vaikui geriausiai atsiskleidžia, kaip sukasi pasaulis, kaip uždirbami pinigai, kaip jų uždirbt daugiau, greičiau, su mažiau pastangų ir išlaidų. Ar bent jau kaip per daug neišleisti. Kaziuko mugės koncepcijų gali būti daug, bet dalyvio tikslas tas pats – uždirbti. Norint uždirbti, turi gerai suvokti, kas bus tavo pirkėjas, kas labiausiai virpins jo širdį, pro ką jis niekaip nepraeis. Žinoma, ir įsivertinti, kiek lėšų jis turės ar norės skirti. Šitą vaikui suvokti, aišku, sunku, bet pedagogai ir tėvai gali „pavairuoti“ tiek teikdami konkrečias idėjas mažesniems vaikams, tiek keldami klausimus didesniems. Taip pat reikia nepamiršti, kad Kaziuko mugė – tai prekyba savo dirbiniais, tad klausimas būsimam pardavėjui: ką tu gali pagaminti greitai, daug ir su mažomis finansinėmis sąnaudomis. Ne šiaip pagaminti, bet kad būtų patrauklu pirkėjui ir turėtų konkurencinį pranašumą tarp kitų: naudinga arba smagu, unikalu, protinga kaina. Čia prieštaraučiau tokiems šeimyniniams …

O jis vis dėlto turi savo draugus

Aš tam buvau visiškai nepasirengusi, kai per pietus grįžau namo ir radau savo aštuonmetį namuose ne vieną. Jis buvo parsivedęs savo svečią ir sėdėjo abu ant sofos, žiūrėjo filmuką. Paruošiau pietus ir skubiai iškūriau į darbą, prisakiusi būtinai pavalgyti. Kai grįžau vakare, svečiuose jau buvo dviese, pusiau sergantis jaunėlis, namai aukštyn kojom, pilnos grindys sausų pusryčių trupinių, pietūs nepaliesti. Kai dabar rašau apie tai, viskas atrodo normalu. Ir net šiek tiek juokinga, kad tada baisiausiai įsiutau. Kai svečiai išėjo, ėmiau priekaištauti, kodėl sujaukė namus, kodėl pasikvietė neatsiklausęs, kodėl valgė pusryčius… „Tai ką, aš dėl kiekvienos smulkmenos turiu skambinti ir klausti?“ – tarė jis. Ir tas klausimas liko manyje tūnoti kelias dienas. Dėl kiekvienos smulkmenos, žinoma, ne, žinoma, kvailystė, žinoma, persistengiau. Nesitikėjau, kad atsidursiu tokioje situacijoje, kurios nevaldau, ir tai išmušė iš vėžių. Ir tada mes ramiai pasikalbėjom kaip žmogus su žmogum. Aš galiausiai pasakiau: „Tu esi pakankamai protingas, kad pats nuspręstum, kaip elgtis, kas tinkama ir kas netinkama. Jeigu nežinai, abejoji, tik tada turi skambinti ir klausti tėvų. Bet taisyklės ir susitarimai galioja visada. Mes …

Savaitės anekdotas: optimistas ir pesimistas

Mes vis pakalbam, kad pas mus Lego daugiau nei pakankamai ir naujų nebepirksim. Tačiau kokią savaitę jaunėlis nesiliauja skaičiuoti perskaičiuoti savo santaupų ir neatlimpa nuo Lego katalogo, kur kasdien randa vis šaunesnį rinkinį. Vyresnėlis: Bet mes gi nepirksim Lego. Mama, leisi jam pirkti Lego? Aš: Tikriausiai ne. Vyresnėlis: Matai, neverta net žiūrėti. Jaunėlis: Gi sakė „GAL“, o ne „TIKRAI ne“.

Mano vaikas nieko nevalgo

Kol šnekučiuojamės su drauge prie stalo, jos dvimetė dukra vis prieina ir nugvelbia miniatiūrinį sausainėlį, kitą sykį patraukia glotnučio, paskui pasiūlius paragauja kąsnį iš mamos lėkštės, gurkšteli vandens. Kai pradedam kalbėtis apie vaikus, draugė padejuoja: „Bet maniškė tai nieko nevalgo…“. Tikrai? – šypsausi aš mintyse. Bet pati irgi sakau, kad mano mokyklinukas nieko nevalgo. Pusryčių košę pakapsto, pietų mokykloj pirko tik sriubos, nes antras buvo neskanus, dar grįždamas suvalgė bandelę su dešrele, o namie jau nealkanas iki pat miego, bet, na gerai, parankios vieną kitą kąsnį iš vakarienės. Tai baisiausiai siutina, nes namuose stengies pasiūlyti įvairaus sveiko maisto, bet galiausiai pasijunti, kad tuos sveikus produktus vartoji tik tu. Siutina ir dėl to, kad stengiesi, ruoši, o „nieks nevalgo“, tad pasijunti visišku virtuvės nevykėliu ir kitąsyk nekyla rankos ruošti. Siutina dėl to, kad vienas vaikas ištuština lėkštę, o kitas – ne. Ir prasideda visokie papirkinėjimai, taisyklės: kol nesuvalgysi to, negali valgyt ano / daryt to. Bet jie niekur neveda, tik į blogas visų emocijas: vaikas jaučiasi prasikaltęs, jeigu jam netelpa, nelabai skanu, dabar nesinori, tėvai jaučiasi …

Ką vertingo ir smagaus skaitėme 2016-aisiais

Vienas didžiausių džiaugsmų tapus mama – kad gali „legaliai“ skaityti vaikiškas knygas: pasinerti į paprastai nepaprastus nuotykius, juoktis iš kvailų pokštų, patikėti neįmanomu, susigraudinti dėl meilybių, žiūrinėti iliustracijas. Sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai perskaitėm per kuriuos metus, nes kai kurios knygos skaitomos vėl ir vėl keletą metų iš eilės, kitos po pirmo karto pasirodo nevertingos ir tuoj pat iškeliauja kitur laimės ieškoti. Bet skaitymo įspūdžiais norisi dalintis, tad atrinkau krūvelę, kuri labiausiai įsiminė iš 2016-ųjų metų skaitymų ir sudėliojau į TOP5 grupėmis. Tiesą sakant, derinti priešmokyklinuko ir pradinuko skonį bei teksto suvokimo galimybes buvo gana sudėtinga, tad čia rasite ir labai vaikiškų, ir gana rimtų knygų. Iš tiesų taip ir stengiuosi kaitalioti – imu vieną knygą labiau orientuotą į vieną, paskui – labiau orientuotą į kitą klausytoją, o kartais skaitom kelias iš karto: gabalėlį iš vienos ir gabalėlį iš kitos. Taigi… #5 „Vaikų pasaka“ (Vyturys, 1990) – tai liaudies pasaka iš archyvo. Prisimenu šią pasaką iš darželio, bet pati neturėjau, pirkau Mamų mugėje. Ėmiau dėl to, kad parašytas gana linksmas tekstas didelėmis raidėmis, tad mano pradedančiajam …