All posts filed under: Būti tėvais

Kūdikiai nebūtinai visada laimingi

Atrodytų, kodėl kūdikis neturėtų būti visada laimingas? Mama paprastai šalia, valgyt paduodama, aprengtas tinkamai – jokių rūpesčių! Vis dėlto, jei tikrai įsijaustume į kūdikio vaidmenį (čia kūdikiu vadinu tiesiog mažą vaiką, nuo gimimo iki kokių 2-3 metų), pamatytume, kad yra daugybė dalykų, dėl kurių verta pykti ir liūdėti.  Mama nepaima ant rankų (nes tuo metu maišo karštą sriubą), trina drabužio etiketė ar siūlė, ateina alkio jausmas, norisi valgyti ne šito, bet kito, pykina automobilyje, negaliu pasiekti, man neduoda (tėtis savo brangaus telefono), pavargau ir negaliu nurimti ir daugybė kitų, ko kūdikis nepajėgia net pasakyti, o jei ir pajėgia, tai jiems vis tiek nelemta išsipildyti. Tai ar gali kūdikis visuomet būti laimingas? Ar stebina, kad tuomet jis pradeda zirzti, verkti, rėkti, griūti ant žemės ir t. t.? Lyg ir ne. Tačiau retas pagalvoja apie situaciją iš vaiko perspektyvos. Nes vaiko zirzimas ir rėkimas šauna tiesiai į mūsų emocijas ir išpokši visi loginio proto saugikliai. Toks vaikas mums kelia susierzinimą, nes negalim užbaigti pradėtos veiklos, bejėgiškumo jausmą, nes dvejojam, ką čia toliau daryti, gėdą, jei esam tarp …

Vaikams atostogos, o tėvams…

…galvos skausmas, ar ne? 🙂 Tiems, kas neišveža vaikų pas senelius ir neišsiunčia į stovyklas, tenka patiems sukti galvą, kuo vaikas užsiims per savaitę. Visos mokytojos nori, kad vaikai per atostogas nors kiek paskaitytų, tėvai – kad paspręstų matematiką, pasimokytų anglų, o patys vaikai – kino, dviračių, riedučių, futbolo, į svečius, planšetės ir visų kitų gerų dalykų. Kaip viską suderinti? Paprasta. Aš raginu vaikus susiplanuoti kiekvienos dienos dienotvarkę. Iš tiesų skaitymas, matematika ar kiti mokslai užtrunka labai mažai laiko (po 20-30 min. jau būna pakankamai puslapių perskaityta ar uždavinių išspręsta), na o pramogos plačiai išsikėtoja per dieną, tad tie, kurie šaukia, kad vaikui reikia laisvo, neorganizuoto laiko, nurimkite. Šis planas labiausiai praverčia tam, kad įtikinčiau vaikus, jog per vieną dieną iki valiai pabūti parke, pašokinėti ant batutų, nueiti į kiną ir pasikviesti draugą į svečius, o dar valandą pažaisti planšete tiesiog neįmanoma – diena ne guminė. Taip pat tarnauja ir kaip prevencinė priemonė tokiai situacijai: laukiam atostogų, kad nuveiktume tą, trečią ir penktą, o paskui pasijuntam, kad atostogos baigėsi, o niekas taip ir nenuveikta. Dar …

Drabužiai: kaip jų sumažinti, kad būtų daugiau

Priebėgom skaitau šią knygą: Paskaitau kiek ir specialiai pasidedu. Kad liktų galvoj ta perskaityta mintis. Gromuliuoju gromuliuoju ją, kol įsisąmoninu. Pirmas dalykas, ką man pasakė Marie Kondo, Tvarkos išlaikyti negalintys žmonės gali būti išskiriami tik į tris tipus: negalintys nieko išmesti, negalintys padėti daikto, iš kur paėmė, ir mišrus tipas. Aš esu tas „mišrus tipas”, t. y. 90% populiacijos, kurie ir negali išmesti, ir negali padėti į vietą. Vis tik labiausiai „apsišiukšlinu” nepadėdama į vietą: šituos skalbinius tuoj išrūšiuosiu (krest ant sofos), šituos popierius tuoj peržiūrėsiu (klest ant stalo), šitą knygą tuoj padėsiu (papt ant kito stalo) ir t. t. Tad kovoju su savim, kad nebūtų tokių „tuoj” – jei jau nutvėriau, tai reikia užbaigt darbą iki galo. Ir tas ne tik tvarkai padeda, bet ir laiko sutaupo! Tą įsisąmoninau ir dabar jau skaitau apie drabužius. Drabužių ir apskritai nieko, išskyrus vaikiškas knygas, pirkt nemėgstu. Mama kažkodėl iš manęs juokiasi, bet aš tikrai turiu mažai drabužių. Kabinamų drabužių spintą su vyru dalinamės per pusę. Dabar dar kone trečdalį ten dar užima vaikų kostiuminės kelnės ir …

Kas pasiuvo man tobulą suknelę?

Netrukus po to, kai labai paverkiau kad nėr ką apsirengt žindančiai mamai, nusižiūrėjau dvi sukneles. Viena liemenuota, pūstu sijonu, krūtinės sritis turi užtrauktuką per vidurį. Nea. Visai netiko modelis, net per sutrauktą liemenį atrodžiau stora. Užtrauktuką per vidurį tektų segtis žemyn iki pat bambos. Kartu gavau skraistę, kurį tą prasegimą uždengtų, tačiau nesugebėjau rasti būdo, kaip ją gražiai ryšėti. Paskui atkeliavo laisvo modelio, vos platėjanti, specialiai žindymui skirta suknelė. Ji man – tobula! Gerai atrodo, nesiglamžo, pakankamai laisva nevaržomiems judesiams, pakankamai prigludusi nešioklei, patogi maitinti visais atvejais. Vienintelis minusas – kad reikės skalbti rankomis… Bet visais kitais atžvilgiais esu patenkinta iki mėnulio ir atgal! Kas ją pasiuvo? Cirilė!

Kiek galima įpilti iš tuščio?

Gauni atlygį už darbą ir jauties kaip apgavikas, įskaudina ir netenki žado, pagiria ir neįsivaizduoji, ką atsakyti… Čia apie mane, bet turbūt ir apie daugelį. Tėvai rūpinosi, kaip galėjo, bet daugiausia kreipė dėmesį į gerą maistą, šviežią orą, kokybiškesnius drabužius. Niekas negalvojo apie jausmus, nes jų gal ir tėvų pasaulyje nebuvo. Nežliumbk kaip boba, čia ne pasaulio pabaiga, iki vestuvių užgis, na ir kas čia tokio, rado, kuo džiaugtis, šitą visi žino, nekišk nosies, kur nereikia, vaikai neturi nervų, vaikai nieko nesupranta, vaikai neturi problemų, kas gi taip daro, daug žinosi, greit pasensi… Esam daugelis tai girdėję, turbūt daugelis tą patį transliuojam ir savo vaikams. Kai nemokam tvarkytis su savo emocijomis, užgniaužiam jas ir savo vaikuose. Tokios baltos dėmės yra tose vietose, kur glūdi neatspindėti, neįvardyti, nepriimti mūsų jausmai vaikystėje. Augdami savo šeimos rate vaikai nuolat grįžta pas tėvus. Jų poreikiai paprasti: prižiūrėk, kad man nieko nenutiktų, žavėkis manim, padėk, džiaukis su manim, gink mane, paguosk, padėk suprasti, ką jaučiu. Tas labai ryšku, kai vaikui 1-2 metai. Žaidimo vidury pajutęs kurį nors tų poreikių, vaikas …