All posts filed under: Būti tėvais

Problema – drabužiai nėščiosioms ir žindančioms mamoms

Kai buvau nėščia, labai norėjau puoštis. Norėjau sijonų, suknelių… Nėra! Sijonų nėščiosioms apskritai neradau, tik vis tuos pačius kelis džinsinius modelius. Suknelių reikalai šiek tiek geresni, bet… Dauguma jų baigiasi aukščiau kelių: Be to, labai ieškojau spalvų: O radau tik ir labai daug Nuo – bo – du ! Įdomesni modeliai ir įdomesnių spalvų tik sportiniame, laisvalaikio stiliuje. Bet jeigu aš einu į darbą, į šventę, dalyvauju tėčio jubiliejuje, o ne vien sėdžiu parke su knyga ir lankau nėščiųjų mankštas, ką rengtis? Ta pati problema išlieka pagimdžius. Aš ir toliau noriu puoštis – džiaugtis savo motinyste. Dabar taip populiarūs neaiškaus liemens siluetai – idealu ką tik pagimdžius, kai dar juokingai atsikišęs ištuštėjęs pilvas. Bet stop, kaip prieiti prie krūties, kad pažindytum kūdikį? Kai kada gali rasti modelių, kurie atsisagsto per vidurį, tačiau tai išties vienas prasčiausių priėjimų. Viską atsegti iki bambos užima pakankamai laiko, kad vaikas įsiverktų, žindant pusė viršutinės torso dalies lieka nuoga. Gal ir nieko, jeigu esate pratusi prie atvirų pečių ir gilių iškirpčių. Antraip norisi griebtis skraistės. Tačiau kam tada tas žavus …

Smegenų lavinimas – kūdikis

Sako, smegenis geriausiai lavina neįprastas būdas atlikti įprastus dalykus. Pvz., dešiniarankiai raginami išmėginti valgymą kaire ranka, kairiarankiai – dešine. Kūdikių mamos ne tik be vargo pavalgo priešinga ranka, bet kai kuriuos dalykus padaro ir visai be rankų. Tai va, kūdikių mamos – pačios protingiausios! 😀 Save Save

Aistros dėl žindymo

99,9% populiacijos sutiks, kad motinai žindyti savo kūdikį yra normalu. Vis tik konkretūs atvejai ir konkrečios situacijos kelia daug aistrų ir diskusijų. Dėl ko ne(be)galime ramiai žiūrėti į žindančią moterį ir kodėl žindymo temos sutinkamos taip kontroversiškai? Nežinojimas Visuomenėje matome mažai motinų su žindomais kūdikiais, neretai mūsų pirmagimis tampa pirmuoju kūdikiu artimoje aplinkoje ir daugelis mamų pasijunta kaip į barščius įmestos musės: už ko tą mažutėlį laikyti prausiant, kaip jį migdyti, ką su juo veikti? Žindymo realybė taip pat iki tol nepažinta, tad užplūsta visokiausi klausimai ir abejonės: kiek minučių jis turėtų valgyti, ar gerai jį laikau, kiek jis suvalgė, kaip žinoti, kad turiu pieno, ar mano pienas ne per liesas, po kiek minučių keisti krūtį, kodėl man skauda?… Jei tuos klausimus atsakome, staiga tampame ekspertėmis, kurioms maga savo patirtimi pasidalinti su kitomis. Gerai, jei ta patirtis sėkminga ir teisinga, bet kartais darydamos neteisingus veiksmus sulaukiame gerų rezultatų, tačiau kitoms mamoms, kurios pasikliaus mūsų patarimais, galime pridaryti bėdos. O tų patarimų mėgsta dalyti visi, pradedant anyta ir baigiant sauskelnių gamintojais. Nenuostabu, kad jie dažnai prieštaringi. …

Vaikų auginimo karjera

Prieš savaitę nemažai moterų rinkosi į Amberton viešbutį, firsty.lt konferenciją „Vaikai ir karjera. Would you rather?“. Dauguma iš jų jau turėjo vaikų „išorėje arba viduje“, kaip gražiai įvardijo vienas iš lektorių, tad atėjo turbūt pasitikrinti, ar tai kaip jos jaučiasi, kaip daro, yra gerai, kartu galbūt sužinoti kokių nors naujovių ar įžvalgų apie darbo rinką. Tokius tikslinius pranešimus skaitė advokatė Laura Augytė-Kamarauskienė ir personalo specialistė Aistė Grigaliūnaitė-Staselienė. Laura pristatė, kuo naujasis darbo kodeksas mamų ir tėčių atžvilgiu skirsis nuo dabar galiojančio (man jis pasirodė palankesnis, išskyrus atleidimo iš darbo atvejus), tačiau patarė dar labai nesigilinti, nes tas projektas gali būti ir vėl atidėtas ar kaitaliojamas. Aistė mokė, grįžtant į darbą po motinystės atostogų, kuo anksčiau pradėti apie tai kalbėtis su darbdaviu. Ne tik jį įspėti, bet ir aptarti būsimas darbo sąlygas, pvz., kad nenorėsite važiuoti į komandiruotes, jeigu vis dar žindote. Taip pat turėti minty, kad ne tik jūsų, bet ir darbdavio situacija gali būti pasikeitusi, tad neatmesti galimybės ieškotis naujo darbo. Darbo pokalbyje galima sulaukti ir nepatogių klausimų: ar dažnai jūsų vaikas serga, kada …

O jis vis dėlto turi savo draugus

Aš tam buvau visiškai nepasirengusi, kai per pietus grįžau namo ir radau savo aštuonmetį namuose ne vieną. Jis buvo parsivedęs savo svečią ir sėdėjo abu ant sofos, žiūrėjo filmuką. Paruošiau pietus ir skubiai iškūriau į darbą, prisakiusi būtinai pavalgyti. Kai grįžau vakare, svečiuose jau buvo dviese, pusiau sergantis jaunėlis, namai aukštyn kojom, pilnos grindys sausų pusryčių trupinių, pietūs nepaliesti. Kai dabar rašau apie tai, viskas atrodo normalu. Ir net šiek tiek juokinga, kad tada baisiausiai įsiutau. Kai svečiai išėjo, ėmiau priekaištauti, kodėl sujaukė namus, kodėl pasikvietė neatsiklausęs, kodėl valgė pusryčius… „Tai ką, aš dėl kiekvienos smulkmenos turiu skambinti ir klausti?” – tarė jis. Ir tas klausimas liko manyje tūnoti kelias dienas. Dėl kiekvienos smulkmenos, žinoma, ne, žinoma, kvailystė, žinoma, persistengiau. Nesitikėjau, kad atsidursiu tokioje situacijoje, kurios nevaldau, ir tai išmušė iš vėžių. Ir tada mes ramiai pasikalbėjom kaip žmogus su žmogum. Aš galiausiai pasakiau: „Tu esi pakankamai protingas, kad pats nuspręstum, kaip elgtis, kas tinkama ir kas netinkama. Jeigu nežinai, abejoji, tik tada turi skambinti ir klausti tėvų. Bet taisyklės ir susitarimai galioja visada. Mes …