All posts filed under: Vaiko ugdymas

Vaikų konfliktai ir netinkamas elgesys: kaip užsiauginti ramybę namuose, darželyje, mokykloje

„Kuo didesni vaikai, tuo negražiau elgiasi“ – pirmoko pastebėjimas po kelių savaičių mokykloje. Džiaugiuosi, kad jis gavo tvirtus vertybinius pagrindus darželyje ir jį trikdo netinkamas vaikų elgesys: įsisiautėjusius stabdo, į muštynes nesivelia, jaučia pareigą pranešti mokytojai, kai vaikai įžeidinėja vieni kitus. Bet prabėgo dar kelios savaitės ir aš nebesu tikra dėl savo vaiko. Žinau, kad jo patiriami konfliktai gali būti ir jo paties išprovokuoti, nes erzintis ir užkabinėti jis taip pat moka. Bet svarbu, kad tai netaptų norma. Iš tiesų muštis ir erzintis – visai normalus vaikų elgesys, ypač kai jie patenka į naują aplinką ir turi atrasti savo vietą, savo vaidmenį naujame kolektyve. Toks elgesys yra normalus, bet netoleruotinas. Normalus, bet netinkamas, jį būtina taisyti. Ugdymo įstaigoje svarbiausias vaidmuo šioje situacijoje tenka pedagogui ir jis lengvai su šia užduotim susidoros, jeigu jo vertybės humanistinės, emocinis intelektas pakankamas, netrūksta atidumo, meilės, pagarbos ir tikėjimo, kad visi vaikai yra geri ir tikrai moka gerai elgtis. Namuose tą patį darbą turi atlikti tėvai. Deja, paprastai užkabinėjimais besiskundžiantį vaiką jie laiko silpnu ir dažniausiai ragina duoti atgal. O …

Mūsų mokykla

Daugelis laukia teksto apie mokyklą: kokią mes vis dėlto pasirinkom? Svarstėme Valdorfą ir ŠiMC, dar man prie širdies buvo pastarajai giminingas „Diemedis“ bei visiška naujovė ir sensacija „Demokratinė mokykla“. Tačiau į pirmąsias dvi nepatekome, o antrosios dvi fiziškai per toli. Taip, gal buka priežastis, bet aš tiesiog nenusiteikusi 4 ar net visus 12 metų „dirbti vairuotoja“, neatiduodant teisės vaikui judėti pačiam ir savarankiškai, palikti jį praktiškai be galimybės nuvykti į būrelius už mokyklos ribų, be to, spūstys mane pjauna be peilio, o ilgą kelionę mieste laikau tiesiog laiko gaišimu. Trečiąjį prašymą buvome padavę į tą mokyklą, kuri mums arčiausiai ir priklauso pagal gyvenamąją vietą – Jono Basanavičiaus progimnaziją. Į ją ir patekome, nors iš pradžių dievagojausi, kad jau į šitą mokyklą tai tikrai vaiko neleisiu… 🙂 Dabar esu labai patenkinta, kad taip susiklostė. Kiek apie ją sužinojau per atvirų durų dienas, ji nelabai kuo nusileidžia visų išgirtai Filaretų pradinei: taip pat rengia pradinukų gamtamokslines konferencijas, pavasarį išvažiuoja į kažkieno sodą užsiimti daržininkyste, nuo 3 klasės į dailės ir muzikos pamokas integruoja prancūzų kalbą, nekalbant apie …

Pažintis su mokyklomis. Įstaigos, kurios žino, ką daro ir kodėl

Tarp tiesiog mokyklų yra ir šiek tiek ypatingų. Jos turi savitą ugdymo programą ir kiek kitokį požiūrį į vaiką. Tokių Vilniuje, žinoma, yra ne trys, bet šios trys yra iš mano aplankytųjų sąrašo. Tikrai išskirtinės ir jau ilgai veikiančios. Norisi pradėti nuo Vilniaus Valdorfo mokyklos – bene seniausios „keistuolės“. Tai VšĮ, kurią valdo bendruomenė, sudaryta iš mokytojų ir tėvų. Nėra direktoriaus, viskas priimama bendruose ar tam tikrų grupių (pvz., ugdymo, ūkio ir t.t.) susirinkimuose bendru sprendimu. Nors sprendimai, sako, užtrunka, bet mokykla gyvuoja jau apie 20 metų, neseniai atnaujino patalpas, kompiuterių klases, pastatė priestatą – sporto ir renginių salę, užmiestyje įkūrė Žaliąjį filialą. Čia mokytojai giliai supranta vaiko raidą, amžiaus tarpsnius ir žiūri į jį ne kaip į modeliną, iš kurio reikia kažką paruošti ateičiai, bet kaip į žmogų visapusiškai: svarbi ir jo fizinė, ir emocinė raida bei gerovė, ne tik akademiniai pasiekimai. Todėl vaikams leidžiama laipioti tvoromis ir po medžius, yra daugiau menų ir technologijų pamokų nei įprastose mokyklose, o technologijų pamokoms klasė neskiriama į berniukus ir mergaites: drožinėja ar mezga visi. Valdorfo pedagogai …

The Future is Near, arba Kur link eina Lietuvos švietimas

Po Naujųjų metų jaučiuosi truputį užsienyje: pinigai ne tie, kainos kitokios. Pagaunu save nerimastingai skaitančią informacinius užrašus: gal jau pasikeitė jų lietuviški žodžiai į kokius nors užsienietiškus… Ne, vis dar Lietuva, vis dar lietuviškai, tik vis mažiau esam koks nors Dievo užmirštas užkampis. Ir šėlstam savo arenose su Kylie Minogue, Enrique Iglesias, Macy Gray, Robbie Williams, ir žvanginam eurais (su vyčiu kitoj pusėj; smagu bus jų pabarstyt po pasaulį), ir budinam švietimą iš žiemos miego su idėjom ir entuziazmu – lygiai kaip kitose nuolat linksniuojamose šalyse. Diena konferencijoje TEDxKids@Vilnius. Day in Future School vėl padvelkė tuo pusiau užsienio aromatu. Tai, ką kartkartėm pasižiūri internete kaip VAU!, staiga stebi gyvai tiesiai prieš nosį, o pranešėjo užsidegimas tykšta tiesiai ant tavęs kaip baseino vanduo per delfinų šou. Žmonės yra neįtikėtini tuo, ką jie gali išmokti, sugalvoti, sumeistrauti ir ypač tuo, kaip gali uždegti vien kalbėdami apie tai tinkamai sustyguotoje aplinkoje. Juk norim, kad mūsų vaiko mokytojas būtų 100% atsidavęs, aistringai pasinėręs į savo sritį, nuolat siurbtų naujas idėjas ir trykštų energija klasėje, dėstė Austėja Landsbergienė, bet jei …

Pažintis su mokyklomis. Valstybinės įstaigos

Prisipažinsiu, kad esu kiek skeptiškai nusiteikusi valstybinių mokyklų atžvilgiu. Jos kaip didžiuliai miegantys dinozaurai: lyg ir nori pokyčių, savo protingomis burnomis gali papostringauti apie šiuolaikinį švietimą ir šiuolaikinius vaikus, bet yra tiek dramblotos, kad sunkiai bepasijudina jų link. Patyrę tėveliai sako: svarbiausia ne mokykla, svarbiausia – mokytojas. Man vis dar sunku tai suvokti: viena įstaiga, vienas kolektyvas, o darbo metodai gali būti ir absoliučiai skirtingi. Žinoma, kad mokytojai, kaip ir visi kiti žmonės, yra skirtingi: vieno tokios stipriosios pusės, kito tokios, tačiau tikėčiausi iš įstaigos vieno „standarto“, nes juk yra įstaigos politika, yra kolektyvo susirinkimai, yra (ar turėtų būti) bendri mokymai, kad visi būtų girdėję ir supratę tą patį. Kol kas konkrečių mokytojų nepavyko pasiekti, tačiau susipažinau su keliomis įstaigomis. (Nors kai kurių pažinčių pažintimis ir nepavadinsi…) Supratau, kad prestižinėmis, geromis mokyklomis yra laikomos tos, kuriose vaikai spaudžiami prie mokslo ir tol gręžiami, kol išmoksta ramiai sėdėti, tylėti, gauti dešimtukus ir laimėti olimpiadose. Kitaip sakant, nusižeminti, paklusti ir vežti, kiek nepaveža – ar tai neprimena daugumos samdomų darbuotojų kasdienos? Net jei linkite savo vaikui būtent …