Štai jau daugiau kaip mėnuo, kai nebedirbu savo „nuo aštuonių iki penkių“ darbe. Nuo pat grįžimo iš dekreto iki pat atleidimo tai buvo krūva abipusių nesusipratimų ir nusivylimų. Juokingiausia, kad mane atleido tada, kai pagaliau susitaikiau su ta mintimi, kad mano popierių niekada nesutvarkys (oficialiai dirbau tame skyriuje ir tose pareigose, iš kurių išėjau į dekretą, bet dekreto metu įmonės reorganizavosi, ir tokio skyriaus bei pareigų seniai neliko), tačiau aš dirbsiu čia, ir dirbsiu kiek galima geriau. Pradėjau kruopščiau planuoti darbus, ėmiausi vadovauti vienam rimtam projektui, savanoriškai pasisiūliau į kelių smulkesnių projektų darbo grupes, prisitempiau visokių daiktų iš namų, ketindama pagaliau jaukiai įsikurti kabinete, pradėjau vaikščioti sportuoti į šalimais esantį sporto klubą… Ir še tau – pareiškia, kad aš  visiškai netinkama dirbti nei esamose pareigose, nei kur nors apskritai mūsų įmonių grupėje, nes esu visiška pesimistė ir gadinu visiems nuotaiką, mano vertybės visiškai nesutampa su įmonės vertybėmis, aš neturiu stuburo – negaliu savarankiškai priimti sprendimų ir pastovėt už savo nuomonę, ir t. t. ir pan. Man buvo prikišta, kad mūsų santykiai nuo pat pradžių nesusiklostė. Neva …