All posts tagged: knygos apie vaikus

Ką veikti vaikui ir su vaiku

Puiku, kai ateina lietingos dienos, o tu gauni štai tokią dovaną! Visa knyga skirta veikloms, kuriomis užsiims vaikas, kol tėvai tvarkosi buityje, arba žaisite kartu. Čia rasite ir darbelių, ir žaidimų, ir akademiškai lavinančių, ir gimtadieniams ar kitoms šventėms tinkančių veiklų, pačių įvairiausių – nuo muzikos iki maisto „gamybos”. Knyga prasideda plačia įžanga apie gyvenimą su vienų – trejų metų mažyliu: įžvalgomis, kaip pritaikyti namus, kad jam būtų ir saugu, ir įdomu, kaip tvarkytis su gausybe žaislų, kada žiūrėti televizorių, kaip greičiau sulaukti eilės pas gydytoją ir ką veikti lietingą dieną, kai nesinori kišti nosies iš namų. Čia aprašyti žaidimai ir užsiėmimai orientuoti į 1-3 metų vaiką, tačiau yra ir universalesnių. Štai šį bangų butelį galite mažyliui duoti jau gatavą, su darželinuku gaminti kartu, o pradinukui pasiūlyti priemonių ir idėją – pats pasidarys. Išbandysim rytoj! „Briedžio” serija „Pabučiuok mane”: Trish Kuffner Ką veikti su mažyliais? Carlos González Mano vaikas nieko nevalgo Carlos González Žindyti yra paprasta Carlos González Pabučiuok mane   Save Save

Mano vaikas nieko nevalgo

Kol šnekučiuojamės su drauge prie stalo, jos dvimetė dukra vis prieina ir nugvelbia miniatiūrinį sausainėlį, kitą sykį patraukia glotnučio, paskui pasiūlius paragauja kąsnį iš mamos lėkštės, gurkšteli vandens. Kai pradedam kalbėtis apie vaikus, draugė padejuoja: „Bet maniškė tai nieko nevalgo…“. Tikrai? – šypsausi aš mintyse. Bet pati irgi sakau, kad mano mokyklinukas nieko nevalgo. Pusryčių košę pakapsto, pietų mokykloj pirko tik sriubos, nes antras buvo neskanus, dar grįždamas suvalgė bandelę su dešrele, o namie jau nealkanas iki pat miego, bet, na gerai, parankios vieną kitą kąsnį iš vakarienės. Tai baisiausiai siutina, nes namuose stengies pasiūlyti įvairaus sveiko maisto, bet galiausiai pasijunti, kad tuos sveikus produktus vartoji tik tu. Siutina ir dėl to, kad stengiesi, ruoši, o „nieks nevalgo“, tad pasijunti visišku virtuvės nevykėliu ir kitąsyk nekyla rankos ruošti. Siutina dėl to, kad vienas vaikas ištuština lėkštę, o kitas – ne. Ir prasideda visokie papirkinėjimai, taisyklės: kol nesuvalgysi to, negali valgyt ano / daryt to. Bet jie niekur neveda, tik į blogas visų emocijas: vaikas jaučiasi prasikaltęs, jeigu jam netelpa, nelabai skanu, dabar nesinori, tėvai jaučiasi …

Ką daryti, kad vaikai nepatirtų to, ko neturėtų patirti

Augau tais laikais, kai vaikai lakstydavo lauke vieni su raktais ant kaklo. Dauguma tėvų mažai kišosi į vaikų „laukinį“ gyvenimą, tik vakarop šaukdavo pro langus namo. Kiemo draugai kartais pašaipiai, kartais su baime minėdavo trisunčikus, bet kas jie tokie, kaip atrodo ar kodėl į juos reiktų žiūrėti neigiamai, aš nesupratau ir nesigilinau. Ir būdavo dienų, kai vaikai kieme iš tiesų būdavo visai vieni… Ir štai prieina kažkoks dėdė. Klausia, ar yra kieme vyresnių vaikų. Sakau, kad ne. Tada jis paprašo manęs kažką sušildyti kišenėje. Kažkodėl nusiveda į laiptinę, kur tamsu, ir duoda į rankas kažką, kas ne visai kišenėj ir kažkodėl iš jos neišsiima. Pamoko, kaip daryt, ir tas daiktas kažkodėl jau visai neglebus, o dėdė kažkaip keistai šypsosi ir dūsauja… Niekada niekam apie tai nepasakojau, nes tik po daugelio metų supratau su kuo buvau ir ką veikiau. Tapus mama vis mąsčiau, kaip padaryti, kad mano vaikams taip nenutiktų. Kaip kalbėti ir ką pasakoti? Kaip išaiškinti nepasakant per daug ir kaip per daug neišgąsdinti? Tai štai dabar turiu įrankį: patarimų ir idėjų iš R. ir …