Kažkada skaičiau Austėjos įrašą apie tai, kokia moteris, tiksliau, mergaitė, dar iki tapdama moterimi, yra pažeidžiama ir kiek nedaug trūksta, kad jos padėtis kardinaliai pasikeistų į gerą – išsilavinimo. Viskas paprasta, ar ne? Kol…. moteris nepatenka į fanatikų bendruomenę. Brr…. Net šiurpas nueina vien nuo minties apie „vaikščiojančias gimdas”. neištinka kas nors masiško ir klaikaus, pvz., karas. Ką tik grįžau iš „Kino pavasario” filmo „Moteris, kuri dainuoja” ir tikriausiai jį sapnuosiu, gal net ne vieną naktį. Brrr… Mes, moterys, turime didžiulę dovaną mylėti, iš meilės užauginti kūdikį savyje ir išleisti jį į laimingą ir gražų pasaulį. Deja ši mūsų dovana lengvai virsta nepakeliama bausme, kai kitų valia atimamas mylimasis, tai, kur turi prasidėti nauja gyvybė, išnaudojama smurtui, išnešiotas ir pagimdytas kūdikis atimamas lyg sudėvėti drabužiai… Tai, iš ko turėtų skleistis moters laimė, lengvai paverčiama nežmoniška nelaime. Ir niekas: nei religija, nei išsilavinimas, nei valstybė negali nuo to mūsų apsaugoti. Mes – moterys. Ir tik dėl to esam tokios pažeidžiamos… Kadras iš minėto filmo