Nuo šiol mano tinklarašyje pasirodys mamos Aušros įrašų. Aušra gyvena Klaipėdoje ir augina dvi dukrytes – beveik 2 ir beveik 4 metų. Jai ypač rūpi menų temos ir rašys ji daugiausia apie kultūrinį gyvenimą Klaipėdoje, tačiau čia rasime daug bendro pobūdžio žinių, įžvalgų ir patarimų. Kultūriniu vaiko ugdymu turėtų domėtis kiekviena mama, kiekvienas tėtis ir dar močiutės su seneliais, tik kad beveik nėra, ką šia tema skaityti, net apie knygeles beveik nieks nerašo, tad Aušra užpildys šią spragą. Iš jos rašinių sužinosime, kodėl vaikams svarbus teatras ir koks jis turėtų būti, kaip vaikai muzikuoja, kuo reikšminga poezija ir kaip ją skaityti su vaiku, t. t. Aš jau nekantrauju!

Ieva (DirbuMama)

Rašyti apie kultūrą vaikams viena kolegė, redaktoriaujanti kultūros portalui  www.kulturpolis.lt,  man siūlė beveik lygiai prieš dvejus metus. Tuomet nekantraudama laukiau antrosios dukrytės ir toks rimtas įsipareigojimas man atrodė per sunkus uždavinys. Tad „užmečiau“ tas mintis. Gal dėl to, kad dukros paaugo ir mes daugiau renginių lankome, gal todėl, kad rašančių apie kultūrą vaikams tikrai nebuvo ir nėra daug, gal dėl to, kad vyresnėlė pradėjo lankyti darželį ir ten neišvengiamai susiduria su atvežtiniais teatriukais, renginukais ir kitokiomis kultūros vaikams formomis, kurių aš įtakoti negaliu, gal todėl, kad apskritai pradėjau daugiau domėtis vaikų švietimo ir ugdymo sistema bei problemomis, mintys apie kultūrą ir meną vaikams šiuo metu manęs nebepalieka.

Kodėl man svarbi kultūra vaikams? Todėl, kad tai yra kūryba, o kūryba turi būti gyva, o ta gyva kūryba įsiskverbia į vaiko širdį ir jį augina, kuria. Ir tas vaiko širdies, sielos, jo pasaulėvaizdžio kūrimas, man atrodo, be galo svarbus ir esminis. Tai pamatas, nuo kurio atsispyrus galima gyvenime veikti visai su menais ir kultūra nesusijusius dalykus, bet kultūringai, kūrybiškai ir profesionaliai. Bet šio pamato statymas yra labai slidus ir subtilus dalykas, nes menas vaikui (kaip, beje, ir suaugusiam) neturi (tiesioginio) tikslo išmokyti. O jei nėra tikslo išmokyti, tai tampa per daug abstraktu, per daug keblu, per daug neaišku ir ar tikrai menas vaikams yra toks svarbus ir reikalingas? Tada daugumai tetų ir dėdžių, sėdinčių šiltose kėdėse atrodo,  jog tai, kas nėra taip konkretu, gali ir palaukti, nes yra daug didesnių bėdų, tokių kaip ekonominės krizės, sveikatos bei švietimo problemos, kurių tikslai kur kas aiškesni. Kultūra vis kažkur „už borto“, kultūra vaikams dar truputėlį toliau, o apie kultūrą paaugliams ką nors esate girdėję? Situacija iš esmės nesikeičia seniai. Nesinori veltis į politiką ar kaltinti menininkus gyvosios kultūros vaikams mažoku pasirinkimu.

Puikų tekstą prieš porą metų apie kultūros vaikams, o ypač patiems patiems mažiausiems, nebuvimą parašė Gitana Gugevičiūtė ir tuomet pati sukūrė pjesę kūdikiams „Apapa“, pagal kurią Klaipėdos lėlių teatras pastatė spektaklį, ir sėkmingai jį teberodo. Gitanos tekstas kalba konkrečiau apie Klaipėdos miesto kultūrines spragas vaikams, bet nelabai tikiu, kad kažkur kitur situacija buvo ir lieka kitokia. Štai Rūtos Oginskaitės tekstas „Kultūra, nematanti vaiko“, parašytas 2006 metais, garbės žodis, kaip rašo Gitana,

„ir po keturiasdešimt metų <…> galės būti iš naujo publikuojamas kaip aktualija.“

Praėjo septyneri – visiška aktualija. Tai patvirtina ir praėjusių metų gruodį surengta diskusija „Tobulo teatro vaikams gaudynės„. Mane šioje diskusijoje labiausiai sukrėtė pašnekovų patirtis apie kultūrines programas, rodomas vaikų darželiuose ir mokyklose (diskusijos laikas – 1.07.14). Įsivaizduojate, pas mus į mokyklas ir darželius galima vežti ir rodyti vaikams ką tik nori, jei tik sutinka direktorius. O jis dažniausiai sutinka, nes jei (ne)kvepia finansine nauda, tai pliusą į darželio ar mokyklos programą galimą pasižymėti. Niekas tų atvežtinių renginukų jokia menine kokybe nesidomi. Kitose šalyse yra kiek kitaip. Ir, kai pagalvoji, tikrai absurdas – Lemanas koncertuojantis darželiuose arba trys paršiukai šokantys pagal I. Valinskienės muziką! Viena mano draugė pasakojo, kad jos paauglė dukra paniškai bijo visokių klasikinių muzikos koncertų ir teatrų. Ir net negali įsivaizduoti, kad teatras ir koncertas gali būti gyvas, žaismingas, įdomus ir smagus. Būtent dėl to, jog mokykloje yra labai dažnai rodomi atvežtiniai teatriukai ir koncertukai, į kuriuos, žinoma, reikia eiti privaloma tvarka. Ir kaip Rūta Oginskaitė rašė,

„pamėgink po mokyklos dailės pamokų įtikinti mažą žmogų, kad dailė – tai įdomu. Juk yra atvejų, kai vaikui kaip bausmę liepiama nupiešti gražią eglę!“

Žinoma, nereiktų suabsoliutinti, nes yra jau tokių darželių, kur trimečiai-šešiamečiai tyrinėja Munko paveikslus, klauso ekspresionistų muzikos ir pagal ją piešia „kas ant dūšios“. Bet daugumai vaikų, tai nepasiekiama. Režisierius Rimas Driežis minėtoje diskusijoje pasakoja apie „Vaiko teisių deklaracijoje“ įrašytą punktą – vaikas turi teisę į meną. Pasak jo, šiuo teiginiu remdamiesi švedai sukūrė visą sistemą, kuri padeda atokiausiuose provincijose gyvenantiems vaikams pamatyti aukšto meninio lygio kultūrinius renginius. R. Driežis teigia, jog „Vaiko teisių deklaracijos“ lietuviškoje versijoje tokio punkto nėra, dėl neva netikslaus vertimo. Palyginau tuos vertimus, tokio punkto neradau ir aš, bet man skamba gražiai – vaikas turi teisę į meną. Ir aš noriu, kad mano vaikai turėtų tokią teisę. O už ją, kaip ir kitas vaiko teises, esu atsakinga pirmiausia aš. Tai skelbia ir septintasis „Vaiko teisių deklaracijos“ principas:

“Kiek įmanoma rūpintis vaiko interesais – tai pagrindinis principas tiems, kas atsako už jo lavinimą ir mokymą; pirmiausia ši atsakomybė tenka vaiko tėvams.“

Kultūra vaikams yra stipriai susijusi su tėvų kultūra, ypač tada, kai valstybės kultūros vaikams politika silpna arba jos apskritai nėra. „Tobulo teatro vaikams gaudynėse” kalbėta, jog kai kuriais atvejais tėvai trukdo vaikams atrasti savąjį santykį su teatru ar konkrečiu spektakliu, primesdami išankstinę savo nuomonę. Tad pasitaiko atvejų, kai geriau, jog vaikas spektaklyje dalyvautų be tėvų. Ir čia man sukirba toks paradoksas: kai vaiką atvedam į spektaklį, turintį meninę vertę, mes leidžiam sau pabumbėti, „ai, nesąmonė“, o kai mokyklose jie būna be tėvų ir jiems bruka visokį niekalą, mes tam įtakos nedarome.

Kartais meniniai stebuklai, ta gyva kūryba ištinka netikėčiausiuose vietose. Ir aš su savo vaikais leidžiuosi į tokius ieškojimus, tam, kad būtume kartu, kad kalbėtume apie tai, ką skaitome, matome, girdime, jaučiame, kad statytume tą kultūrinį pamatą kartu, tam, kad vėliau jie patys gebėtų atsirinkti, kurios plytos tinka, o kurios ne. Tad mano tikslas būtų ieškoti ir skatinti ieškojimą gyvos kultūros vaikams, dalintis savo ir savo vaikų potyriais, kviesti diskutuoti, dalintis informacija apie vertus dėmesio renginius (koncertus, parodas, teatrus, užsiėmimus) ar literatūrą vaikams.

Smagių ieškojimų ir atradimų!

Nuotraukoje – Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Labas, Mažyli!”, nuotrauka – teatro