All posts tagged: Puoduko reikalai

Savaitės anekdotas: ar didžiuojiesi?

Dvimetis (beveik jau trimetis) puikuojasi, kad spėjo ant puoduko: — Žiūrėk, sausa! – rodo į kelnes džiaugsmingai. — Kaip smagu! Džiaugiuosi! – sakau. — O didžiuojiesi? Didžiuokis! – pasiūlo.

manoknyga.lt

Ko galima išmokti iš mažų princesių?

1986 m. Londone, o prieš dvejus metus ir Vilniuje gimė mažytė mergaitė su karūna. Iškart jau kokių trejų metų ir labai išdidi. Kai tik prasižioja, tai vis ko nors „NORIU!“ arba ko nors „NENORIU!“ Ar pažįstat tokią? O gal panašus žmogutis kaip tik dabar tampo jus už rankovės ir neleidžia ramiai susitvarkyti savo reikalų? Esu tikra, kad dažnas turite tokį ar tokią, lakstančią savo namuose. Mažoji Princesė tiek primena dvimetį trimetį, kuris jau toooks savarankiškas, rimtas ir svarbus, kad vaikams ji baisiai sava, o tėvams – baisiai suprantama. O viskas prasidėjo nuo puoduko (tiek Londone, tiek Vilniuje) – bene opiausios tėvų problemos… Mažajai Princesei pabodo sauskelnės ir Karalienė pasiūlė puoduką. Iš pradžių jis atrodė dar didesnė nesąmonė nei sauskelnės, bet paskui Princesė ėmė su juo visaip žaisti, kol įprato daryti į jį tai, kas priklauso. Tada ji visiems didžiuodamasi rodydavo turinį, o visi labai ja žavėjosi. Bet kartą Princesė žaidė pilies viršūnėje ir staiga užsimanė ant puoduko! Tarnaitė puolė ieškoti puoduko, Karalius puolė ieškoti puoduko, Virėjas puolė ieškoti puoduko, Sodininkas puolė ieškoti puoduko, Generolas puolė …

Knygeles skaitydami ant puoduko pratinsis…

Ar berniukus pratinti prie puoduko sunkiau nei mergaites? 🙂 Dėl pirato Pijaus knygelės grūmėsi 16, o dėl princesės Paulės – tik 9 norėtojai. Rausva knygelė atitenka… (fanfaros!) mamai Jurgitai ir jos mažajai princesei.

Mergaitės ir berniukai mokosi sėdėti ant puoduko

Vasara – tas metas, kai tėveliai dažniausiai pasiryžta perėjimui nuo sauskelnių prie puoduko. Pirmiausia jie išrenka puoduką. Šiais laikais jų yra visokiausių, pradedant grojančiais, kai viduje atsiranda turinio, ir

Apie 24-25 mėn. vaiką (dveji metai ir truputis)

Iškart po to, kai prieš kelis mėnesius rašiau, jog mūsų Varliukas labai mažas, jis staiga ėmė ir užaugo. Iš pradžių užaugo mūsų su tėčiu akyse, o paskui pradėjo pats valgyti, baisiai daug šnekėti, pastarosiomis dienomis nustebino pats susiradęs ir apsimovęs kelnes. „Mūsų brolis – jau didelis vyras!”, konstatavo