All posts filed under: Būti tėvais

Kas pasiuvo man tobulą suknelę?

Netrukus po to, kai labai paverkiau kad nėr ką apsirengt žindančiai mamai, nusižiūrėjau dvi sukneles. Viena liemenuota, pūstu sijonu, krūtinės sritis turi užtrauktuką per vidurį. Nea. Visai netiko modelis, net per sutrauktą liemenį atrodžiau stora. Užtrauktuką per vidurį tektų segtis žemyn iki pat bambos. Kartu gavau skraistę, kurį tą prasegimą uždengtų, tačiau nesugebėjau rasti būdo, kaip ją gražiai ryšėti. Paskui atkeliavo laisvo modelio, vos platėjanti, specialiai žindymui skirta suknelė. Ji man – tobula! Gerai atrodo, nesiglamžo, pakankamai laisva nevaržomiems judesiams, pakankamai prigludusi nešioklei, patogi maitinti visais atvejais. Vienintelis minusas – kad reikės skalbti rankomis… Bet visais kitais atžvilgiais esu patenkinta iki mėnulio ir atgal! Kas ją pasiuvo? Cirilė!

Kiek galima įpilti iš tuščio?

Gauni atlygį už darbą ir jauties kaip apgavikas, įskaudina ir netenki žado, pagiria ir neįsivaizduoji, ką atsakyti… Čia apie mane, bet turbūt ir apie daugelį. Tėvai rūpinosi, kaip galėjo, bet daugiausia kreipė dėmesį į gerą maistą, šviežią orą, kokybiškesnius drabužius. Niekas negalvojo apie jausmus, nes jų gal ir tėvų pasaulyje nebuvo. Nežliumbk kaip boba, čia ne pasaulio pabaiga, iki vestuvių užgis, na ir kas čia tokio, rado, kuo džiaugtis, šitą visi žino, nekišk nosies, kur nereikia, vaikai neturi nervų, vaikai nieko nesupranta, vaikai neturi problemų, kas gi taip daro, daug žinosi, greit pasensi… Esam daugelis tai girdėję, turbūt daugelis tą patį transliuojam ir savo vaikams. Kai nemokam tvarkytis su savo emocijomis, užgniaužiam jas ir savo vaikuose. Tokios baltos dėmės yra tose vietose, kur glūdi neatspindėti, neįvardyti, nepriimti mūsų jausmai vaikystėje. Augdami savo šeimos rate vaikai nuolat grįžta pas tėvus. Jų poreikiai paprasti: prižiūrėk, kad man nieko nenutiktų, žavėkis manim, padėk, džiaukis su manim, gink mane, paguosk, padėk suprasti, ką jaučiu. Tas labai ryšku, kai vaikui 1-2 metai. Žaidimo vidury pajutęs kurį nors tų poreikių, vaikas …

Problema – drabužiai nėščiosioms ir žindančioms mamoms

Kai buvau nėščia, labai norėjau puoštis. Norėjau sijonų, suknelių… Nėra! Sijonų nėščiosioms apskritai neradau, tik vis tuos pačius kelis džinsinius modelius. Suknelių reikalai šiek tiek geresni, bet… Dauguma jų baigiasi aukščiau kelių: Be to, labai ieškojau spalvų: O radau tik ir labai daug Nuo – bo – du ! Įdomesni modeliai ir įdomesnių spalvų tik sportiniame, laisvalaikio stiliuje. Bet jeigu aš einu į darbą, į šventę, dalyvauju tėčio jubiliejuje, o ne vien sėdžiu parke su knyga ir lankau nėščiųjų mankštas, ką rengtis? Ta pati problema išlieka pagimdžius. Aš ir toliau noriu puoštis – džiaugtis savo motinyste. Dabar taip populiarūs neaiškaus liemens siluetai – idealu ką tik pagimdžius, kai dar juokingai atsikišęs ištuštėjęs pilvas. Bet stop, kaip prieiti prie krūties, kad pažindytum kūdikį? Kai kada gali rasti modelių, kurie atsisagsto per vidurį, tačiau tai išties vienas prasčiausių priėjimų. Viską atsegti iki bambos užima pakankamai laiko, kad vaikas įsiverktų, žindant pusė viršutinės torso dalies lieka nuoga. Gal ir nieko, jeigu esate pratusi prie atvirų pečių ir gilių iškirpčių. Antraip norisi griebtis skraistės. Tačiau kam tada tas žavus …

Smegenų lavinimas – kūdikis

Sako, smegenis geriausiai lavina neįprastas būdas atlikti įprastus dalykus. Pvz., dešiniarankiai raginami išmėginti valgymą kaire ranka, kairiarankiai – dešine. Kūdikių mamos ne tik be vargo pavalgo priešinga ranka, bet kai kuriuos dalykus padaro ir visai be rankų. Tai va, kūdikių mamos – pačios protingiausios! 😀 Save Save

Aistros dėl žindymo

99,9% populiacijos sutiks, kad motinai žindyti savo kūdikį yra normalu. Vis tik konkretūs atvejai ir konkrečios situacijos kelia daug aistrų ir diskusijų. Dėl ko ne(be)galime ramiai žiūrėti į žindančią moterį ir kodėl žindymo temos sutinkamos taip kontroversiškai? Nežinojimas Visuomenėje matome mažai motinų su žindomais kūdikiais, neretai mūsų pirmagimis tampa pirmuoju kūdikiu artimoje aplinkoje ir daugelis mamų pasijunta kaip į barščius įmestos musės: už ko tą mažutėlį laikyti prausiant, kaip jį migdyti, ką su juo veikti? Žindymo realybė taip pat iki tol nepažinta, tad užplūsta visokiausi klausimai ir abejonės: kiek minučių jis turėtų valgyti, ar gerai jį laikau, kiek jis suvalgė, kaip žinoti, kad turiu pieno, ar mano pienas ne per liesas, po kiek minučių keisti krūtį, kodėl man skauda?… Jei tuos klausimus atsakome, staiga tampame ekspertėmis, kurioms maga savo patirtimi pasidalinti su kitomis. Gerai, jei ta patirtis sėkminga ir teisinga, bet kartais darydamos neteisingus veiksmus sulaukiame gerų rezultatų, tačiau kitoms mamoms, kurios pasikliaus mūsų patarimais, galime pridaryti bėdos. O tų patarimų mėgsta dalyti visi, pradedant anyta ir baigiant sauskelnių gamintojais. Nenuostabu, kad jie dažnai prieštaringi. …