Minint Pasaulinę žindymo savaitę net keliose vietose mačiau šmėkštelint mintį: žindymas yra natūralus, tai kodėl daugeliui neišeina savaime? Bandžiau vienur diskutuoti, kad labai daug lemia aplinka. Mes jau nesame tos laukinės moterys, kurios viską žino savo primatiškomis smegenimis. Mes – labai sukultūrėjusi rūšis, kuriai reikia instrukcijų net tam, kaip laikyti tą mažulytį gležną naujagimį ir kaip jį apsikakojusį nuprausti. Mus labai veikia tos visos instrukcijos, dienotvarkės, laikrodžiai, mililitrai, gramai, kurie greičiausiai buvo kurti tam, kad viskas būtų paprasčiau, bet dažnai dabar nuo to tampa tik sunkiau – nes reikia trūks plyš į visus tuos laikrodžius, gramus ir kita įsisprausti! Čia dar prisideda reklaminis fonas su tyliai miegančiais angeliukais baltuose pataliukuose ir pasidažiusiomis nepriekaištingų formų atsipalaidavusiomis mamomis. Jos lengvai žongliruoja buteliukais, čiulptukais ir sauskelnėmis, o jų gyvenimas su kūdikiu – lyg cukruota pasaka. Kai pamatai paskui savo kruviną, subliuškusiu pilvu realybę, kurią dar vienas nekontroliuojamas veikėjas nuolat puošia tai kakučiais, tai apvirškintu pienu ir nežinia ko vis rėkia, gali ir silpna pasidaryti. Ar nekyla minčių, kad kažką ne taip darau? Matyt, tie čiulptukai ir buteliukai tikrai …