All posts filed under: Vaiko sveikata

Aistros dėl žindymo

99,9% populiacijos sutiks, kad motinai žindyti savo kūdikį yra normalu. Vis tik konkretūs atvejai ir konkrečios situacijos kelia daug aistrų ir diskusijų. Dėl ko ne(be)galime ramiai žiūrėti į žindančią moterį ir kodėl žindymo temos sutinkamos taip kontroversiškai? Nežinojimas Visuomenėje matome mažai motinų su žindomais kūdikiais, neretai mūsų pirmagimis tampa pirmuoju kūdikiu artimoje aplinkoje ir daugelis mamų pasijunta kaip į barščius įmestos musės: už ko tą mažutėlį laikyti prausiant, kaip jį migdyti, ką su juo veikti? Žindymo realybė taip pat iki tol nepažinta, tad užplūsta visokiausi klausimai ir abejonės: kiek minučių jis turėtų valgyti, ar gerai jį laikau, kiek jis suvalgė, kaip žinoti, kad turiu pieno, ar mano pienas ne per liesas, po kiek minučių keisti krūtį, kodėl man skauda?… Jei tuos klausimus atsakome, staiga tampame ekspertėmis, kurioms maga savo patirtimi pasidalinti su kitomis. Gerai, jei ta patirtis sėkminga ir teisinga, bet kartais darydamos neteisingus veiksmus sulaukiame gerų rezultatų, tačiau kitoms mamoms, kurios pasikliaus mūsų patarimais, galime pridaryti bėdos. O tų patarimų mėgsta dalyti visi, pradedant anyta ir baigiant sauskelnių gamintojais. Nenuostabu, kad jie dažnai prieštaringi. …

Maži ir dideli iššūkiai

Šiandien aš savimi didžiuojuosi, nes man pavyko su visais trim vaikais tip top laiku ir be pykčių nuvažiuoti pas gydytoją! Viduriniajam reikėjo pas foniatrą – balso stygų specialistą. Jis nuo mažumės turi stiprų balsą, mėgsta muziką, tad praėjusį rudenį užrašiau į ankstyvojo muzikinio ugdymo klasę Liepaitėse. Neprašoviau, dainuot jam tikrai labai patinka. Dar užsispyrė išmokt groti smuiku. Taigi pavasarį dalyvavo Ąžuoliuko stojamuosiuose. Į Liepaites patekti buvo paprasta, matyt, jie labai norėjo margesnio, ne vien mergaičių kolektyvo. O Ąžuoliuke V. Miškinis į vaiką pasižiūrėjo labai rimtai. Sako, užkimęs, grįžkit su LOR pažyma. Nuvedžiau pas šeimos gydytoją, sako, gerklė vos vos paraudus, bet šiaip sveikas, negaliu siųst pas LOR. Einam su ta išvada į papildomą perklausą. V. Miškinis sako, paraudus gerklė – laikina, bet balsas džeržgia: arba iš prigimties toks, arba dėl charakterio, iš pasiutimo prarėktas. Ir davė mums trečią šansą rugsėjį. O taip, iš pasiutimo prarėktas – čia kaip tik apie mano vaiką. Jei jis ko supyksta, tai turbūt visas Vilnius girdi – rauda visu balsu ir specialiai dar užgarsina. Būtų smagu patekt į Ąžuoliuką ir …

Mano vaikas nieko nevalgo

Kol šnekučiuojamės su drauge prie stalo, jos dvimetė dukra vis prieina ir nugvelbia miniatiūrinį sausainėlį, kitą sykį patraukia glotnučio, paskui pasiūlius paragauja kąsnį iš mamos lėkštės, gurkšteli vandens. Kai pradedam kalbėtis apie vaikus, draugė padejuoja: „Bet maniškė tai nieko nevalgo…“. Tikrai? – šypsausi aš mintyse. Bet pati irgi sakau, kad mano mokyklinukas nieko nevalgo. Pusryčių košę pakapsto, pietų mokykloj pirko tik sriubos, nes antras buvo neskanus, dar grįždamas suvalgė bandelę su dešrele, o namie jau nealkanas iki pat miego, bet, na gerai, parankios vieną kitą kąsnį iš vakarienės. Tai baisiausiai siutina, nes namuose stengies pasiūlyti įvairaus sveiko maisto, bet galiausiai pasijunti, kad tuos sveikus produktus vartoji tik tu. Siutina ir dėl to, kad stengiesi, ruoši, o „nieks nevalgo“, tad pasijunti visišku virtuvės nevykėliu ir kitąsyk nekyla rankos ruošti. Siutina dėl to, kad vienas vaikas ištuština lėkštę, o kitas – ne. Ir prasideda visokie papirkinėjimai, taisyklės: kol nesuvalgysi to, negali valgyt ano / daryt to. Bet jie niekur neveda, tik į blogas visų emocijas: vaikas jaučiasi prasikaltęs, jeigu jam netelpa, nelabai skanu, dabar nesinori, tėvai jaučiasi …

Ruduo pilnas vitaminų

Bjauresnio rudens nei šis – neprisimenu. Kiek panašu į vaikystės laikus, kai lapkritį būdavo ištisai šlapdribos ir pūgos. Nusipirkau dailų rudeninį puspaltį, tik kartą spėjau užsivilkt. Iškart prireikė vilnonių kojinių ir megztinių. Vaikai ilgai nesuprato, kodėl rengtis žieminę striukę, jei dar ne žiema. Ką, ir kepurę, šaliką?! Na taip… Bet laimei, lig šiol dar nė vienas nebuvom rimtai suslogavę ar ką. Ypač džiugu dėl vaikų. Pirmiausia, žinoma, jie intensyviai sportuoja ir daug būna lauke. Antra – ruduo lepina vitaminais. Seneliai užaugino moliūgų, cukinijų, paprikų, obuolių… Dar mūsų namus aplankė programa „Sultys ir glotnučiai – SMART formos vitaminai“. Turbūt girdėjote šūkį „5 per dieną“, kuriuo skatinama suvartoti bent 5 porcijas vaisių ir daržovių per dieną geresnei savijautai. Su SMART formos vitaminais tai dar paprasčiau. Kodėl? Esu pastebėjusi, kad kuo smulkesnis maistas, tuo jo suvartojama daugiau. Pvz., jeigu duosi vaikui vieną obuolį, jis ir suvalgys vieną obuolį, o gal ir to neįveiks, nepriklausomai nuo jo dydžio. Jeigu duosi pjaustytų obuolių, jis suvalgys du ar tris. O jeigu trintų – tai ir kokius keturis! Sulčių taip pat bus …

Tobuli pusryčiai

Pusryčiai – tėčio stichija. Jis kasryt anksčiausiai keliasi, kad išvirtų mums visiems košės. Pirmas vaikų klausimas būna: „Kokia košė?“, nes kaskart ji vis kitokia. Mano mėgstamiausia – lęšių, o vaikų – grikių. Dažniausiai siūlomas košių priedas būna mėsytė, bananas, uogienė. O kitąkart skaniausia – be nieko. Tai čia darbo dienos pusryčiai. Šeštadieniais tėtis kepa kiaušinienę. Su daug daržovių! Reikia pasistiprinti vaikams prieš futbolo treniruotę. O sekmadienis – visiška improvizacija. Kartais aš kepu čirvinius blynus, kartais vaikai patys susitaiso sausų pusryčių, kartais tepam sumuštinių su bananais, sūriu, dešra. Šįkart pamigom ir vaikai net nesulaukę tėčio su nusiplautom rankom įniko skaičiuoti, kiek kurio pilvelyje jau pasislėpė sumuštinių. Ne, naminių vynuogių jie nevalgo, nes jos juk su kauliukais!… Obuoliai – pabodę. Užtat džiaugiuos, kad galėjau pasiūlyti SMART formos vitaminų – obuolių sulčių. Jas geria, tik duok. O dar jei koks įdomesnis indelis… Išpliumpino po dvi porcijas! Na dabar tai jau visapusiškai pasistiprinę.