All posts tagged: valstybinės šventės

Vasario 16-ajai pasiruošę

Ištraukėm iš archyvo seniai darytas girliandas O vaikai jau senokai pasipuošę močiutės darbais Iš pradžių užsisakė vyresnėlis, be progos. Paskui užsimanė ir jaunėlis. „Dabar aš – tikras lietuvis!“, sako 🙂

Kaip su vaikais paminėti Baltijos kelią

Šįmet sukanka 25-eri metai, kai du milijonai lietuvių, latvių ir estų sustojo į maždaug 600 km ilgio grandinę, reikšdami norą būti laisvais nuo Tarybų Sąjungos. Kai kurie iš jūsų galbūt irgi esate tokio pat amžiaus ar jaunesni, kiti gal dalyvavote 1989 m. Baltijos kelyje, tad pirmiausia galite su vaikais peržvelgti savo vaikystės ar senelių jaunystės nuotraukas iš šio įvykio ar tiesiog tų laikų. Su 4+ m. vaikais galima pakalbėti apie tai, kuo skyrėsi gyvenimas tada ir dabar, su mokyklinukais – aptarti Molotovo-Ribentropo paktą, kurį liūdnai šis įvykis ir mini, su mažyliais – kad ko nors norint nebūtina muštis, šaukti, galima norą parodyti gražiai, elgtis mandagiai, tartis, stengtis ir pasieksi. Šia proga taip pat tinka kalbėtis apie vienybę, bendrumą, komandinį darbą (draugystę, broliškumą), nes tie žmonės susitelkė kartu ir taip nutiesė šį ilgą kelią, o paskui iškovojo laisvę. Jeigu jie būtų pykęsi, baręsi, kovoję vienas prieš kitą ir ėję kiekvienas savo keliu, nieko panašaus nebūtų įvykę, ar ne? Jei esate muzikalūs, užtraukite „Bunda jau Baltija“: Dainos žodžiai skamba trimis kalbomis, dainuojama apie tris seses, tad toliau …

Mindaugo karūnos

Kokia karūnavimo diena be karūnos? Idėja čia, bet nemėgstu sekti „receptu“, tai vaikams pateikiau įvairiausių medžiagų rinktis: veltinio lakštai, spalvotas kartonas, spalvoti putplasčio lakštai. Išsirinko, žinoma, kas blizga 🙂 Sidabrinius putplasčio lakštus. Jaunėlis miegojo, kai pradėjom darbus, tad su vyresnėliu leidomės „žaisti matematiką“: išmatavom ir pasižymėjom lakšto centrą, paskui – smaigalių ilgį, tada skaičiavom, kiek vienodo pločio smaigalių tilps per visą ilgį, pasižymėjom jų viršūnes, brėžėm zigzagą ir kirpom. Kirpt nelabai išėjo, draugiškai sukibę pjovėm kanceliariniu peiliuku. Taip iš vieno A4 lakšto gavom dvi juostas su smaigaliais. Jas susegėm sąsagom ir baigta. Pasipuošę keliavom į sekmadieninį turą per senelius, o 21 val. giedojom himną su Dainų šventės dalyviais. Beje, nuo šiandien liepos 6-oji – ir tautinio kostiumo diena. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau turėsim tokią. Mūsų tautiniai tokie gražūs, kad tikrai neverta jiems būti tik muziejiniu eksponatu ar liaudies kapelijų uniforma. Kiekvienas žmogus turi turėt progą jį apsivilkti. Ir kiekvienas turi turėt dingstį jį turėt savo spintoje 😉

Džiaugsmingai nuteikianti vėliava

Vėliava, kuria jau 24 metus nepertraukiamai džiaugiamės, savo gyvomis, natūraliomis spalvomis yra džiugi iš savęs ir kviečia žaidimui. Jaunėlis pirmadienį grįžo trispaviu skruostuku: Sakau: – Kovo 11-ąją šventėte? – Ne, Nepriklausomybę! Dainavom „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Vakare pradėjom ruošt želė: Jaunėliui maisto gamyba dabar – vienas mėgstamiausių užsiėmimų pasaulyje. O želė – vienas skaniausių patiekalų 🙂 Paįvairinimui dar įbėrėm torto pabarstukų į žalią spalvą. Jie iš pradžių gulėjo dugne, bet stingstant iškilo į paviršių. Šiandien džiaugėmės tokiu vaizdu: O vakare ėjom paklausyt koncerto: Žingsniuojant per miestą vaikams smagiausia buvo matyt visur vėliavas. Gaudė akimis įdomesnes: kuri apsisukusi aplink kotą, kuri ant medžio šakų pasikabinusi, o štai ant gatvės šviestuvų – mažesnės, o ta mašina ir veidrodėlius pasipuošusi! Jaunėlis didžiavosi, kad ir jis su vėliava, mat veiduko nesiplovė 🙂 O namie jau mėnesį kabo štai tokia vėliava: Žodžiu, tos trys spalvos taip ir kviečia žaisti, piešti, gaminti, dainuoti. Mylim ir didžiuojamės!

Kas antrą dieną – šventė

Argi ne puiki buvo anoji savaitė – kas antrą dieną po šventę? 🙂 Išties šventės prasidėjo dar aną savaitgalį – naktį iš šeštadienio į sekmadienį prasidėjo Naujieji metai pagal Mėnulio kalendorių. Turim tradiciją kinų Naujuosius pažymėti su draugais kinų restorane, be to, vis sudalyvaujam Konfucijaus instituto organizuojamoje naujametinėje koldūnų gamyboje, tačiau šįmet taip susiklostė, kad nebuvom nei ten, nei ten. Laisvą pirmadienio vakarą vis dėlto nutarėm su vaikais pasigaminti šių metų simbolį – gyvatę. Nusipiešėm ją ant lapo ir aplikavom advento kalendoriaus užduotėlių skiautelėmis (beje, jaunėlis tikrai išmoko spalvas, o vyresnėlis pašlebizavoja bet kokius užrašus didžiosiom raidėm, kai turi noro) ir pasibaigusių prekybcentrių akcijų lipdukais. Tiesą sakant, šį darbelį darėm dviese su Varliuku, nes Žiogutis sumojo,