All posts tagged: Vaikas auga

Savaitės anekdotas: visada taip žiūri

Kol bandau greitosiomis surašyti svarbią žinutę, trimetis ima pilstyti iš pieno pakelio į puodelį ir atgal… Pasižiūriu į jį su veido išraiška „nu ką tu čia išdarinėji…”. Jisai šelmiškai nusišypso ir taria: – Mama visada į mane taip žiūri.

Kaip užauginti tvirtą, savimi pasitikinčią asmenybę

– Mama, kur buvai? – klausia keturmetis grįžusios. – Klausiausi paskaitos, kaip užauginti laimingus vaikus, – sakau. – Tai kad tu ir taip viską žinai! Iš tiesų žinau daug ką, bet dar tikrai ne viską. „Prieraišumas po trejų“ – puiki proga tuo įsitikinti. Jau seniai buvau klausiusi tokį seminarą, kuriame tiek naujų ir gerų minčių, kad vos spėji rašyti, ir prirašiau 7 sąsiuvinio puslapius! Naudinga buvo tiek kaip mamai, tiek kaip pedagogei. Rima Kurtinaitienė pasakojo apie orientavimosi instinktą. Ši paradigma man puikiai sudėliojo gyvenimo su vaiku subtilybes į savo vietas: prieraišumas – tai ne kas nors, kas dabar madinga, bet instinktas prisirišti prie to, kas tave orientuoja pasaulyje ir gyvenime. Žmogus (nesvarbu, suaugęs ar vaikas) turi turėti savąjį „Šiaurės polių”, prie kurio yra saugiai prisirišęs, kitaip jausis nesaugus, bus įsibaiminęs, nežinos, ko imtis, kur eiti, ką daryti. Vaikeliui užgimus šis „Šiaurės polius”, be abejo, yra mama. Kuo arčiau ji yra, tuo vaikelis jaučiasi saugesnis. Kai mama pradingsta, jį apima baimė. Ji, žinoma, skirtingai pasireiškia skirtingais amžiaus tarpsniais, tačiau turbūt visos mamos yra išgyvenusios tą epizodą, …

Apie keturmetį (4 m. 4 mėn., 5 mėn., 6 mėn.)

Neverta nė sakyti, keturmetis – tai tarškantis, barškantis, krutantis sutvėrimėlis. Kai jis apserga, iškart matyti: tas energijos kamuoliukas staiga pasidaro tylus ir vangus. Tai puikios akimirkos, kai galima daugiau pasimyluoti, pasiglebėsčiuoti su vaiku. Meilė ir šiluma – vieni geriausių vaistų, primena babycentre, nes dažniausiai vaikai sukarščiuoja nuo virusų, o virusų antibiotikai neveikia, tad reikia daug skysčių, daug

Apie 24-25 mėn. vaiką (dveji metai ir truputis)

Iškart po to, kai prieš kelis mėnesius rašiau, jog mūsų Varliukas labai mažas, jis staiga ėmė ir užaugo. Iš pradžių užaugo mūsų su tėčiu akyse, o paskui pradėjo pats valgyti, baisiai daug šnekėti, pastarosiomis dienomis nustebino pats susiradęs ir apsimovęs kelnes. „Mūsų brolis – jau didelis vyras!”, konstatavo