Latest Posts

Smegenų lavinimas – kūdikis

Sako, smegenis geriausiai lavina neįprastas būdas atlikti įprastus dalykus. Pvz., dešiniarankiai raginami išmėginti valgymą kaire ranka, kairiarankiai – dešine.

Kūdikių mamos ne tik be vargo pavalgo priešinga ranka, bet kai kuriuos dalykus padaro ir visai be rankų.

Tai va, kūdikių mamos – pačios protingiausios! 😀

Save

Aistros dėl žindymo

99,9% populiacijos sutiks, kad motinai žindyti savo kūdikį yra normalu. Vis tik konkretūs atvejai ir konkrečios situacijos kelia daug aistrų ir diskusijų. Dėl ko ne(be)galime ramiai žiūrėti į žindančią moterį ir kodėl žindymo temos sutinkamos taip kontroversiškai?

Nežinojimas

Visuomenėje matome mažai motinų su žindomais kūdikiais, neretai mūsų pirmagimis tampa pirmuoju kūdikiu artimoje aplinkoje ir daugelis mamų pasijunta kaip į barščius įmestos musės: už ko tą mažutėlį laikyti prausiant, kaip jį migdyti, ką su juo veikti? Žindymo realybė taip pat iki tol nepažinta, tad užplūsta visokiausi klausimai ir abejonės: kiek minučių jis turėtų valgyti, ar gerai jį laikau, kiek jis suvalgė, kaip žinoti, kad turiu pieno, ar mano pienas ne per liesas, po kiek minučių keisti krūtį, kodėl man skauda?…

Jei tuos klausimus atsakome, staiga tampame ekspertėmis, kurioms maga savo patirtimi pasidalinti su kitomis. Gerai, jei ta patirtis sėkminga ir teisinga, bet kartais darydamos neteisingus veiksmus sulaukiame gerų rezultatų, tačiau kitoms mamoms, kurios pasikliaus mūsų patarimais, galime pridaryti bėdos.

O tų patarimų mėgsta dalyti visi, pradedant anyta ir baigiant sauskelnių gamintojais. Nenuostabu, kad jie dažnai prieštaringi. Gaila, kad ir medikais, kurie atsakingi už kūdikio sveikatos priežiūrą, taip pat retai kada galime pasikliauti. Geriausia būtų vadovautis savo intuicija, vis klausiant savęs, ką daryčiau, jei gyvenčiau girių glūdumoje prieš kelis tūkstančius metų, be laikrodžio, be mobiliako, tik aš ir mano kūdikis, kuris žūt būt turi išgyventi.

„Valgau vietinę produkciją“

Pagalbos stygius

Dabar nemažai ligoninių, priimančių gimdymus, yra naujagimiui palankios arba siekia šio statuso, todėl gimdymo skyriuose galima rasti daug žindymo informacijos, jos turi suteikti ir vizituojantis personalas. Išlydėdami mamą namo, jie turi nukreipti į mamų savitarpio pagalbos grupes ir žindymo specialistus, veikiančius už ligoninės ribų. Tačiau realybėje mamos gauna lankstinukų apie dirbtinio maitinimo priemones, o personalas dažnai tik probėgšmiais ką nors papasakoja, nėra atidus mamos situacijai, kartais pataria nerekomenduotinus dalykus.

Paskui kūdikį prižiūri šeimos gydytojas, kurių dažnas išmano žindymą taip pat gerai, kaip ir jūsų mama ar anyta.

Kai trūksta informacijos ir nėra į ką kreiptis iškilus sunkumams, nėra šalia žindančių mamų, žindymas tampa miglotas, keliantis daug abejonių. Kai kurios mamos tada puola į forumus ir feisbuko grupes, kitos žinių ieško straipsniuose ar knygose ir paprastai neabejoja rašančiųjų žiniomis. Vis tik komentarų autorių reiktų paklausti, kuo remiantis jos (jie?) taip teigia, straipsniai ir knygos taip pat turi turėti bibliografinių nuorodų, tarp kurių bus neseniai atliktų mokslinių tyrimų. Verta atskirai pasižiūrėti atsiliepimų apie tą autorių ar konkrečią knygą. Gali būti, kad žmonės rašo remdamiesi tik savo asmenine patirtimi ar nuomone, kuri nebūtinai sutampa su moksliniais įrodymais, kartais prasilenkia ir su sveika nuovoka.

Reklama ir pinigai

Kai pramonės revoliucija pasiekė motinystės sritį, buvo sukurtas ir pieno mišinys. Kad ir koks netobulas būtų, jis suteikė galimybę išgyventi tiems kūdikiams, kurių mamos mirdavo gimdydamos, o samdyti žindyvę nebuvo galimybės. Mišinys taip pat leido motinoms (anksčiau) grįžti į darbą. (Gerai, jeigu jos pačios to norėdavo, o ne buvo spaudžiamos būti ekonomiškai naudingos.)

Kiek daugiau nei prieš 100 metų motinos pieno pakaitalų gamyba tapo verslu. Pieno mišiniai imti reklamuoti kaip sprendžiantys daugybę neegzistuojančių problemų: vaikas geriau valgys, geriau miegos, bus sveikesnis, protingesnis. Kai kuriose šalyse panaši reklama transliuojama iki šiol ir mamos, trokštančios savo vaikui gero, yra įkalbamos nutraukti žindymą ar jo nepradėti ir pirkti mišinį. Kai kuriose tokiose šalyse pieno mišinys yra statuso reikalas: ką, tu kaimietė ar laukinė, kad žindytum? Kai kuriose tokiose šalyse netgi yra skirtingi pieno mišiniai berniukams ir mergaitėms – atitinkamai žydras ir rožinis…

Nėra įrodymų, kad šis mišinys padeda giliam miegui, bet jis tikrai apsunkina virškinimą, be to, gilus kūdikio miegas laikomas staigios mirties rizikos faktoriumi.

Pagal pirminę savo funkciją, pieno mišinys taip pat reklamuotas su šūkiu, kad gelbsti gyvybes. Deja, jis pražudo nemažai kūdikių tose vietovėse, kur neužtikrinamas švarus vanduo. Skurdina ir taip skurdžias šeimas, trukdo užtikrinti visuomenės sveikatą. The Lancet duomenimis, maitinant motinos pienu, o ne mišiniu, per metus išsaugotume 800 tūkstančių kūdikių gyvybių, taip pat apie 20 tūkstančių moterų išvengtų mirties dėl krūties vėžio.

Pieno mišinių gamintojams įsisiautėjus, 1981 m. PSO paskelbė Tarptautinį kodeksą dėl motinos pieno pakaitalų rinkodaros. Jis įpareigoja valstybę užtikrinti, kad visuomenei bus skleidžiamos žinios apie žindymą ir jokiomis formomis nebus reklamuojami pieno mišiniai, buteliukai, žindukai ir kita, kas trikdo maitinimą krūtimi. Informaciją apie šiuos gaminius gali turėti tik sveikatos specialistai ir šias priemones tėvams pasiūlyti tik reikalui esant, informuojant apie visus galimus padarinius. Profesionalūs žindymo specialistai seka šiuo kodeksu ir niekada nedėsto kursų, kurių pavadinime yra buteliukų ar mišinukų gamintojų pavadinimas, nedovanoja tokios produkcijos, nedalyvauja renginiuose, projektuose ar kitose veiklose, kur dalyvauja ar yra reklamuojamos tokios įmonės. Deja, platesniu mastu šis kodeksas iki šiol veikia gana menkai.

Kasmet atnaujinami įmonių – kodekso pažeidėjų sąrašai. Tačiau jie svarbūs, ko gero, tik žindymo aktyvistams, kurie nevartoja kodekso pažeidėjų produkcijos ir įspėja apie tai kitus. (Didžiosios įmonės pažeidėjos paprastai gamina ne tik kūdikių srities produktus, bet ir įvairius kitus, dažniausiai – maistą: saldumynus, pusfabrikačius ir t.t.) O plačiosios visuomenės atstovai visiškai nesuvokia esantys veikiami reklamos. Pasižiūrėkite, kokių firmų lankstinukų gavote besilaukdama ar ką tik pagimdžiusi, kokie paveikslai ir kalendoriai kabo jūsų šeimos gydytojo kabinete, ant kokių lapelių jums užrašomas kūdikio svoris ir kito vizito data, kokių kūdikių prekių matote parduotuvėse, kaip kūdikius rodo filmuose. Jei lankėte žindymo kursus ar dalyvavote kokiame nėščiųjų renginyje, kokių gavote dovanėlių?

Nereikia nė minėti, kad buteliukas (arba dar – čiulptukas) jau tapo visuotiniu kūdikystės simboliu. Su juo rasite pasveikinimo atviručių ir balionų, jis yra dažnas motinos ir vaiko kambario simbolis prekybos centre ar oro uoste, jis yra netgi motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų skilties simbolis mūsų SoDros puslapyje! Ir tada žmonėms atrodo normalu kūdikį maitinti iš buteliuko, bet kažkaip fe kūdikį maitinti iš krūties.

Motinystės/tėvystės simboliai SoDros svetainėje

Ir viskas tik dėl pinigų! Verslas trokšta kuo daugiau uždirbti, todėl bruka savo produkciją ir neetiškais būdais. Gydytojai nori daugiau uždirbti, todėl ima verslo dovanas ir skatina verslo produktų prekybą.

Iš tiesų daugiau pinigų išloštume, jeigu žmonės atsisakytų mišinių ir žindytų. T. y. kur kas mažiau išleistume sveikatos priežiūrai, vaistams, visuomenė užaugtų  ne tik sveikesnė, bet ir protingesnė, todėl galėtų sukurti daugiau, uždirbtų daugiau. Tačiau tai, kad kažkas kažkada kažkiek sutaupys, motyvuoja daug mažiau, negu mintis, kad aš dabar uždirbsiu daug daugiau.

Natūralumas

Normalu turėtų būti tai, kas natūralu, tačiau atsitiko, kad natūralu yra tai, kas normalu. Normalumą tada apibrėžia dauguma atvejų – tai, ką matome artimoje aplinkoje, viešumoje, nuotraukose prie straipsnių, filmuose. Ir kadangi čia mažai žindomų kūdikių, o daug – maitinamų mišiniais ar tiesiog mišinių, buteliukų, čiulptukų, tai pastarieji dalykai ir tampa natūraliais.

Gyvendami miestuose mes apskritai toli nuo natūralumo. Ignoruojame dienos ir nakties ritmus, prekybos centrai apgauna mūsų metų ciklo pojūtį pavasarį siūlydami šviežių morkų ir visus metus tiekdami visokiausių vaisių, pamirštame judėti, valgome kartais nevalgomus dalykus.

Nėštumo laikotarpiu ir jau susilaukusios vaikų kai kurios mamos vis dėlto susimąsto apie šeimos mitybos įpročius ar gyvenimo būdą. Tačiau dažniausiai sveikesnio maisto ima ieškoti atėjus primaitinimo laikotarpiui, o bene mažiausiai galvą suka dėl pirmųjų mėnesių, nes buteliukas ar krūtis atrodo – tik mamos pasirinkimo reikalas (žr. apie reklamą ir pinigus).

Bet jei vis dėlto pagalvotume apie gyvenimą iki maisto pakaitalų, plastiko gamybos, laikrodžių ir viso kito, koks kūdikių maitinimas būtų natūralus? Ką natūraliai geba ką tik gimęs naujagimis: rasti motinos krūtį ar pačiupti buteliuką? Ką natūraliai po gimdymo gamina moteris: pieną ar mišinuką?

Fontanas Gruzijoje, Batumi. Fotografas Mindaugas Rakštelis

Tad klaidinga galvoti, jog pramonės pagamintas pieno mišinys yra viršesnis už gamtos sukurtą motinos pieną. Nors žmonija geba pastatyti miestus dykumose, pakeisti upių vagas ir pagaminti produktų, kurių gamta nesukuria, realiai visas tas žmogaus pranašumas prieš gamtą atneša tik įvairiausių nelaimių: siautėja stichijos, alinama gamta, keičiasi klimatas, daugėja šiukšlių, nepagydomų ligų ir t. t.

Teisė, laisvė ir auka

Dažnai išgirsime, kad žindanti motina aukojasi, kankinasi dėl vaiko. Jeigu žindyti vaiką motinai tikrai yra kančia, vadinasi, jai reiktų žindymo specialisto, o galbūt psichologo pagalbos. Deja, niekas nekalba, kokia kančia yra maitinti kūdikį iš buteliuko, ypač naktį ar netikėtose, ekstremaliose situacijose.

Dažnai išgirsime, kad žindymas riboja moters laisvę: eiti į darbą, dalyvauti vakarėliuose su alkoholiu, turėti laiko sau… Realybė yra tokia, kad žindant ar nežindant gyvenimas susilaukus vaikų šiaip ar taip pasikeičia. Reta moteris nori viską mesti ir skuosti į darbą, pavartojus alkoholio bus sudėtinga pasirūpinti mažu vaiku, vietoj vakarėlių dažniau norisi ramybės ir miego, o laikas sau – išvis mistika. Neteko sutikti nė vienos jaunos darbuotojos, kuri po pusdienį praleistų SPA ar kokiuose kituose malonumuose. Dažniausiai jos labai stengiasi darbe, pasilieka viršvalandžiams ar iki išnaktų dirba namuose, kirpyklai ar naujam drabužiui įsigyti ištaiko pietų pertraukos gabaliuką. O gimus vaikui staiga atsiranda plepalai apie laiką sau, lyg jis toks buvo ir vaikas jį atėmė. Galbūt kitaip: nereikia į darbą ir atrodo, kad laiko – į valias, tačiau užsiimti tuo, kuo visada svajojai, vis tiek nepavyksta.

Vis dėlto ne visoms, nes daug mamų vaiko priežiūros atostogų metu atranda rankdarbius, imasi tinklaraščių, pradeda verslus ar socialines veiklas, ir tai turbūt dažniau pavyksta žindančioms mamoms, nes jos (statistiškai) turi daugiau laiko. Jos taip pat turi mažiau rūpesčių, nes jų vaikai dažniausiai sveikesni, jos gali laisviau keliauti, nes visada turi maisto savo kūdikiui, krūtis taip pat veiksmingai malšina skausmą, nerimą, įveikia peršalimo, virškinimo ligas ir t.t. Tad sakykite, negi žindymas nėra laisvė?

Kai kurie žindymą laiko moters teise. Taip, moteris turi turėti teisę natūraliai gimdyti, natūraliai maitinti ir natūraliai auginti savo vaiką. Bet motinos pienas taip pat yra ir vaiko teisė. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija įpareigoja suteikti vaikui visa ką geriausia, o 24 straipsnio e dalis teigia: „informuoti visus visuomenės sluoksnius, ypač tėvus ir vaikus, apie vaikų sveikatą ir mitybą, maitinimo krūtimi privalumus“.

Žindymas: prieš ir po. Komiksų dailininkė Cathy Thorne

Atstumtas tėtis

Tėtis negali žindyti, todėl kai kurie užsispyrę, lygybės ieškantys tėčiai reikalauja, kad dalį pieno duotų mama iš krūties, o dalį tėtis iš buteliuko. Tačiau lygybė nereiškia vienodybė, tad tėčiui visai nereikia stengtis tapti antra mama, verčiau būti visaverčiu tėčiu.

Tėtis imasi namų ruošos ir leidžia mamai pailsėti, tėtis puikiai padeda kūdikiui atsirūgti, tėtis nežindo, bet gali pakeisti sauskelnes, maudyti, eiti į lauką.

Iš tiesų tėtis yra vienas svarbiausių žindymo sėkmės elementų, jo vaidmuo nenuginčijamas ir tą patvirtins bet kuri sėkmingai žindanti mama.

Tėtis, kuriam rūpi jo vaiko ir žmonos sveikata, bus didžiausias mamos palaikytojas ir užtarėjas prieš įkyrius giminaičius ar klaidingas nuostatas turinčius medikus. Rūpestingas tėtis atneš žindančiai mamai atsigerti ir paruoš maistingus pietus ar vakarienę. Jautrus tėtis palaikys mamą, kai ji ims abejoti savimi, padės jai rasti pagalbą, kai ištiks sunkumai.

Ir priešingai – abejingas žmonai, vaikui ir žindymui tėtis gali pastūmėti mamą atsisakyti žindymo pirmai progai pasitaikius.

Štai kodėl svarbu, kad tėtis lygiavertiškai domėtųsi vaiko atėjimo į pasaulį, mitybos ir priežiūros klausimais, štai kodėl į motinystės kursus rekomenduojama ateiti abiem.

Žindymas viešumoje

Bene kontroversiškiausia žindymo tema – maitinimas krūtimi viešumoje. Daugelis teigs, kad žindymas – natūralus kūdikio maitinimosi būdas ir dėl to tinkamas ir viešumoje, kiti sakys, kad šis maitinimosi būdas nepadorus, todėl reiktų užsidengti ar slėptis tualete.

Iš tiesų daugeliu atveju tik iš kūdikio padėties galima pasakyti, kad jis šiuo metu žindomas, o paplūdimyje ar reklamos stenduose pamatysime kur kas atviriau demonstruojamą moters kūną. Absurdas, kad apatinio trikotažo reklama, žadinanti aistras ir aukštinanti išorinį grožį, yra OK, o natūraliai maitinimas kūdikis, kuris demonstruoja sveiką požiūrį į gyvybę ir normalų elgesį su mažu vaiku – šlykštu ir nepadoru. Juokinga, nes tas pats kūdikis, kol dar nebuvo priglaustas prie krūties, buvo aplinkiniams „toks mielas“, „fainutis“, „jetus jetus, koks grožis“.

Pikti žmonės sako: „Taip, žindyti natūralu, bet sisioti bei kakoti irgi yra natūralu, visgi to nedarome viešai“. Žinoma! Nes tai skirtingi dalykai. Tuštinimasis ir šlapinimasis yra intymus aktas, susijęs su intymiomis kūno vietomis, todėl tą darome vienumoje, pasislėpę nuo kitų akių, jei ne tualete, tai bent krūmuose. Tuo tarpu žindimas – tai valgymas, o valgymas – socialus aktas: mes valgome su šeima, su bendradarbiais, vakarėlyje ir garbiame priėmime. Valgydami bendraujame, todėl valgome su kitais ir valgome viešai, nesislėpdami. Tad kodėl turėtų slėptis valgantis kūdikis? Visų pirma jis yra žmogus ir turi teisę valgyti su visais, antra, jo mama taip pat nori valgyti, nori bendrauti, kodėl turėtume ją varyti nuo bendro stalo, trečia, ar jums gera valgyti uodžiant šlapimo ar unitazo valiklio kvapą?

Žindymas viešumoje mamos akimis. Fotografė Leilani Rogers

Jeigu visuomenė nebijotų žindančio kūdikio vaizdo, padrąsintų viešai žindančią mamą, tai aplinkui matytume daugiau žindančių kūdikių ir pirmakartės mamos jaustųsi drąsiau – žinotų, ką daryti su kūdikiu, koks yra normalus kūdikio elgesys ir natūralus maitinimosi būdas. Todėl jūs labai šauniai elgiatės, jei žindote kitiems matant, nes taip prisidedate prie visuomenės švietimo ir geresnės ateities.

Asmeninė patirtis

Dar vienas aistras keliantis žindymo aspektas – asmeninė konkrečios mamos su konkrečiu vaiku patirtis. Galime išgirsti: „savo vaiką maitinau mišiniu ir niekad nesirgo jokiom rimtom ligom“, „mano mišiniu maitintas vaikas – klasės pirmūnas, olimpiadų nugalėtojas“, „va, draugė žindo, o vaikas serga ir serga“ ir t. t.

Deja, negalime palyginti to paties vaiko sveikatos ir pasiekimų, jeigu jis būtų žindytas ir jeigu jis būtų maitintas pieno mišiniu. Tačiau remiantis moksliniais tyrimais galime daryti prielaidą, kad mišiniu maitintas vaikas būtų dar protingesnis, jei būtų gavęs motinos pieną, o motinos pienu maitintas vaikas būtų dar daugiau sirgęs, jei būtų gavęs tik pieno mišinį. Konkretus vienos mamos su vienu vaiku atvejis negali paneigti tūkstančių atvejų, atspindėtų tyrimuose. Tai yra tik jos asmeninė patirtis, kaip ir tuo atveju, kai jai pavyko sėkmingai išgyti vaikui slogą ar išmokyti išmiegoti visą naktį jos pačios metodais. Tai tėra jos patirtis, jos nuomonė ir tas vienas atvejis nedaro jos žinove, galinčia patarti kitoms mamoms (žr. apie nežinojimą).

Dar būna skausminga žindymo patirtis ir tada mamos sako: „Nepasakokit apie žindymo naudą, nes aš tiek kentėjau žindydama ir visaip stengdamasi vengti mišinuko, o kai galiausiai daviau buteliuką, staiga akyse prašviesėjo, pradėjau mėgautis motinyste. Nieko blogo tame mišinyje nėra ir nieko tokio stebuklingo žindyme nėra – nepudrinkit smegenų!“

Pastebėjau, kad mamos, kurias „išvadavo“ buteliukas, dažniausiai būna aršiausiai nusiteikusios prieš žindymo temą, bet kokį kalbėjimą apie žindymą, matyt, priima kaip priekaištą, kad pačios nežindė, ir tada šauna atgal įvairiausius skaudžius pasiteisinimus, dėl ko joms žindyti neišėjo. Šių mamų labiausiai gaila, nes dažniausiai jos prie buteliuko pereina dėl palaikymo ir pagalbos stygiaus. Močiutės sakė „nemarink vaiko badu“, gydytoja sakė „per mažai priaugo svorio“, vyras nupirko mišinio, mamai baigėsi pienas. Jokie žindymą užtariantys žmonės nekaltina mamos dėl tokio scenarijaus, o straipsnius ar knygas apie žindymą rašo ne tam, kad tokias mamas įskaudintų, o tam, kad žindymo nesėkmės aplankytų kuo mažiau motinų ir kūdikių.

Taip pat profesionalūs žindymo specialistai papasakos ne tik apie žindymą, bet ir apie pieno mišinio trūkumus bei keliamas rizikas sveikatai, tačiau tai daroma siekiant išlaikyti žindymą prioritetu, kaip rekomenduoja PSO bei JTO, o ne siekiant išbraukti motinos pieno pakaitalus iš gyvenimo, tarsi tai būtų rūkalai, alkoholis ar narkotikai. Ne, tikrai yra situacijų, kai pieno mišinys yra būtinas, ir jį jums pasiūlys pats žindymo specialistas. Bet be jo rekomendacijos tiesiog imti ir girdyti jį vaikui yra gan drąsu ir daugeliu atvejų nereikalinga, beprasmiška, kenkėjiška.

Kūdikis gauna buteliuką ->ilgiau miega, rečiau žinda -> pienas lieka krūtyse ir slopina gamybą -> kūdikiui nepavyksta pasisotinti pienu -> kūdikis atsisako krūties -> gauna buteliuką ir t. t., kol baigiasi pienas.

Pabaigai

„Žindome pasitikėdamos savimi. Mums pavyks!“

Patikimos ir palaikančios informacijos apie žindymą rasite:

Paprastas problemas spręsti padės:

Sudėtingas problemas spręsti padės:

  • žindymo specialistai, prie vardo nurodantys IBCLC

Teksto autorė Ieva Driukienė, La Leche lygos žindymo vadovė

Maži ir dideli iššūkiai

Šiandien aš savimi didžiuojuosi, nes man pavyko su visais trim vaikais tip top laiku ir be pykčių nuvažiuoti pas gydytoją!

Viduriniajam reikėjo pas foniatrą – balso stygų specialistą. Jis nuo mažumės turi stiprų balsą, mėgsta muziką, tad praėjusį rudenį užrašiau į ankstyvojo muzikinio ugdymo klasę Liepaitėse. Neprašoviau, dainuot jam tikrai labai patinka. Dar užsispyrė išmokt groti smuiku. Taigi pavasarį dalyvavo Ąžuoliuko stojamuosiuose.

Į Liepaites patekti buvo paprasta, matyt, jie labai norėjo margesnio, ne vien mergaičių kolektyvo. O Ąžuoliuke V. Miškinis į vaiką pasižiūrėjo labai rimtai. Sako, užkimęs, grįžkit su LOR pažyma.

Nuvedžiau pas šeimos gydytoją, sako, gerklė vos vos paraudus, bet šiaip sveikas, negaliu siųst pas LOR. Einam su ta išvada į papildomą perklausą. V. Miškinis sako, paraudus gerklė – laikina, bet balsas džeržgia: arba iš prigimties toks, arba dėl charakterio, iš pasiutimo prarėktas. Ir davė mums trečią šansą rugsėjį.

O taip, iš pasiutimo prarėktas – čia kaip tik apie mano vaiką. Jei jis ko supyksta, tai turbūt visas Vilnius girdi – rauda visu balsu ir specialiai dar užgarsina.

Būtų smagu patekt į Ąžuoliuką ir būtų gerai išspręst balso stygų problemą, kol ji nepadidėjo: kai kalba, nieko nesigirdi, bet kai dainuoja aukštesnėmis natomis – tikrai užkimęs. Kol V. Miškinis nepasakė, nebuvau atkreipus dėmesio.

Liepaičių mokytoja rekomendavo foniatrą H. Ališauską. Galvojau, bus eilės, iki rugsėjo kažin ar prieisim. Bet kai prisiruošiau registruotis, tai tą pačią savaitę patekom.

Tikrai labai fainas gydytojas, vaiką kalbino kaip koks senelis pasakorius, iškamantinėjo, apžiūrėjo, prisakė daugiau liežuvį už dantų laikyt, klausyt mamos ir kalbėti kaip rimtam vyrui pritinka – ramiu balsu. Vaikui įtaigiai papasakojo rėkavimo pasekmes, o ledų valgyt neuždraudė.

Taigi turim naują iššūkį – išmokyti skardžiabalsį emocijas reikšti tyliai. Ir šiandien jis jau didžiavosi, kad pajutęs žaidime neteisybę neužrėkė, bet ramiai išsakė savo nuomonę.

Naminiai ledai labai paprastu būdu

Mėgstu sutrinti vaisius, nes taip jų suvalgome daugiau, ir vaikams vaisiai kaip patiekalas ar patiekalo dalis labiau patinka nei tiesiog vaisius.

Geriamą variantą išmokau iš Viktorijos. Imu visokių vaisių, kokius turim ir kurie atrodo, dera tarpusavy, dedu juos į kokteilių plaktuvą, įpilu šiek tiek vandens. Kartais išeina proginiai:

Su šaukštu kabinamam variantui vaisius trinu smulkintuvu. Duodu prie sausainių ar blynų.

Jei susitrinam daugiau, nei tuokart suvalgom, tai supilu į IKEA ledų formeles.

Bandžiau naminius ledus ir pagal draugių, ir pagal Beatos receptus, bet man jie neskanūs, smarkiai jaučiasi grietinėlės riebumas. Užtat šitokie – tiesiog puikūs!

Save