Latest Posts

Kalėdiniai darbeliai: pintos eglutės

Prieš

Po

Tai vadinasi kultūrų sinteze: imi kiniškų mazgų techniką ir darai kalėdinę realiją – eglutę.

Čia panaudotas, ko gero, pats paprasčiausias kiniškas mazgas – plokščiasis. Jį mėgsta Lietuvos skautai ir be vargo sumezga pradinukai. Kilputės (eglės šakos) susidaro ne iki galo užveržiant siūlus, taip, kaip mezgamas laumžirgis.

Mano daryta taip: laumžirgio akys, paskui 3-4 plokštieji mazgai, tada plokštieji mazgai su auselėmis (kaip laumžirgio sparnai) pradedant nuo didžiausių ir vis mažinant dydį. Galiausiai dar vienas užveržtas plokščiasis mazgas, kuris sutvintina visą pynimą ir nebeleidžia auselėms „vaikščioti“. Nukirpti siūlo galai užlydomi paskutiniame mazge. Naudotas vienas siūlas, maždaug 1 m ilgio. Trumpesnio nerekomenduočiau, nes padarysite vos kelias auseles ir jau taps sunku užmegzti bet kokį mazgą.

Kaip ir visuose darbeliuose, galimos įvairios variacijos. Tarkim, kabinsite ant eglutės ar kažkur kitur. Išeis kur kas ilgesnė konstrukcija, jeigu darysite iš dviejų atskirų siūlų: vienas yra „auselėms“, o kitas – kaip pagrindas, ant kurio rišate, iš jo susidarys kilputė ir apačia. Jie gali būti skirtingų spalvų, pvz., „kamienui“ – rudas, o „šakoms“ – žalias.

Tokio varianto pynimo instrukcija čia.

Galima daryti dovanėlę – raktų pakabuką. Tuomet viename gale reiks pritaisyti žiedą raktams suverti.

Pinant iš dviejų siūlų, atrodys štai taip:

Žiedą pritvirtinsite į jį įkišdami „kamieno“ kilpą ir per ją ištraukdami to paties siūlo galus. Žiūrėkite, kad žiedas būtų per siūlo ilgio centrą.

Žiedą galima pritvirtinti ir pinant iš vieno siūlo. Jis gali likti laumžirgio „akyse“:

Arba apatinėje kilpoje, bet tada, įvėrus žiedą, eglutės šakas reikės pinti atbulai:

Šiuo būdu teks kruopščiai apskaičiuoti siūlo ilgį ir auselių dydį, kad eglutė neišeitų pernelyg maža, o kilpa prie žiedo – pernelyg didelė.

Jei turite mažų karoliukų su didelėmis skylutėmis, tai jūsų eglutė gali būti netgi iškart su žaisliukais!

Gudrybė: jei norite, kad jūsų eglutė būtų standesnė, „šakos“ nesipintų tarpusavyje ir visa konstrukcija tvirtesnė, padarytą gaminį iš abiejų pusių gausiai supurkškite plaukų laku, padėkite ant popieriaus, idealiai sutvarkykite, uždenkite kitu popieriumi ir paslėkite po sunkomis knygomis ar pan. Kai išdžius (užtenka nakties), gaminys bus standus, daugiau panašus į 2D, galima panaudoti ir kaip knygų skirtuką arba su karštais klijais prilipdžius magnetą – kaip magnetuką ant šaldytuvo.

P. S. Pynimui tinka bet kokia sintetinė virvelė, kurios galai lydosi nuo ugnies (nes toks yra galiukų užbaigimas ir užtvirtinimas). Kinai pina iš tokių minkštų, švelnių, blizgių siūlų, kaip mano pavyzdžiuose viršuje. Tokių Vilniuje radau pirkti tik Danesos parduotuvėje. Spalvų įvairovė – didžiulė!

Advento vainikas

Pašėlusiai smagu puošti namus savo rankomis. Susirankioji, ką turi namie, kas nuo anksčiau likę, pereini mišką, išsidėlioji ir raitojies rankoves.

Prieš

Po

Radau mažai šakų, tai pagrindą iš pradžių apvyniojau samanomis. Idėją pamėtėjo Mamos kambarėlis.

O žvakės jau degusios, nes pernykštės – naudojame daiktus tvariai 🙂

Ramaus laukimo ଘ(੭*ˊᵕˋ)੭* ̀ˋ

Savaitės anekdotas: gal užteks?

Su penktoku kalbamės, kad pirmąją mokytoją žmonės paprastai prisimena ilgai ir su Rugsėjo 1-ąja sveikina kiekvienais metais. Klausiu, ar jis nenorėtų nunešti gėlės ir buvusiai mokytojai.

— Tu žinai, ji buvo mano mokytoja ketverius metus. Ir ketverius metus aš jai nešiau gėlių. Tai gal jau užteks?

Naujagimis geba pasirūpinti savimi

Dukart buvau patikinta, kad prigludęs prie mamos naujagimis geba pasirūpinti savo išlikimu.

Nebekyla abejonių, kad užgimusį vaikelį būtina uždėti ant motinos pilvo/krūtinės. Tai jau tapo kone visų ligoninių rutina. Tas daroma norint apsėti naujagimio odelę motinos odos mikroflora, kuri leis susidaryti reikiamam imunitetui ir prisitaikyti prie gyvenimo motinos aplinkoje. Tačiau tik nedaugelis akušerių supranta, kad tai kartu ir žindymo startas. Vaikelis uodžia, bando įžvelgti, spiriasi kojom, iriasi rankom, pasiekęs krūtį kiša liežuvį, laižo spenelį, paskui jį įtraukia, ima žįsti ir atsipalaiduoja – pasiekė tikslą.

Taip, tam reikia kelti galvą, šliaužti, ir mamos puikiai žino, kelių mėnesių šie įgūdžiai atsiranda. Taip pat yra įkalta į galvą, kad naujagimis – gležnutis, nepajėgiantis savimi pasirūpinti padarėlis. Tai netiesa. Gebėjimas pažinti pasaulį – pakelti galvą, kad matytum toliau, šliaužti, kad pasiektum įdomų objektą – dar tikrai toli priešaky, bet gebėjimas išgyventi yra nuo pat gimimo ir jis neginčijamas. Tai refleksas.

Berods gyd. M. Odentas yra rašęs apie kiaulių pavyzdį: užgimęs paršiukas ieško motinos spenio pažįsti. Kartais būna, kad jis pasuka ne į pilvo pusę, bet į nugaros. Ūkininkas tokio paršelio neperkelia prie pilvo, bet grąžina atgal prie gimdymo takų. Jis žino, kad jei paršiukas nesusiranda spenio pats, neišgyvens.

Moterų gimdymą ligoninėje dabar vis labiau stengiamasi grąžinti prie biologinės tikrovės: žmonių naujagimiai taip pat prišliaužia prie krūties, patys ją susiranda ir patys pradeda žįsti. Tas yra stebėta ir aprašyta moksliškai, tad galite būti užtikrinta – sveikas vaikas taip ir padarys.

Ką pasieksime, jei suteiksime naujagimiui savarankiškumo? Jis išpildys savo biologinį planą ir todėl bus tikras tuo, kaip maitintis, kad gyventų ir augtų toliau. Mamai nereikės sukti galvos dėl instrukcijų, kaip paduoti krūtį. Vėliau nereiks ieškoti tinkamos padėties, jei skauda susiūtą tarpvietę ar cezario pjūvio vietą, nes biologiškai natūralią, todėl bene patogiausią pozą, bus jau išbandžiusi. Mama bus tikra, kad geba pasirūpinti savo vaikučiu ir kad nėra kliūčių jam sėkmingai augti. Mamos organizmas gaus aiškią žinutę, kad reikia gaminti pieną. Manyčiau, tai labai stiprūs argumentai.

Ką reikia daryti? Tikėti Gamta. Jei protas stipresnis už intuiciją, paskaityti straipsnių, pažiūrėti video apie 9 žingsnelius. Prieš gimdymą susitarti su akušere, kad užgimusio vaikelio neskubins žįsti, kad netrukdys jo prausimu, matavimu ir kitais rutininiais dalykais. Atsipalaiduoti ir turėti kantrybės.

Kai pagimdžiau sūnų, akušerė pasišaipė, kokia tai nesąmonė, kūdikiai patys krūties nesusiranda, mes per daug filmukų prisižiūrėję. Sulig tais žodžiais suspaudė man krūtį, kad ištrykštų priešpienio, „užmovė“ ant jos vaiką ir pasidžiaugė savo darbo rezultatais – va, sėkmingai žinda. Ir man, ir vaikui tas buvo labai netikėta, likom sutrikę. Kai jis susipratęs kiek pažindo iš tos krūties ir paleido, aš jį paraginau pereiti prie kitos. Akušerė jau buvo išėjusi popierių tvarkyti. Jis atšliaužė, kišo lūpas, lyžtelėjo spenelį vieną kartą, kitą, bandė sučiuopti, bet pataikė čiulpti savo rangą, galop kilstelėjo galvą, apsižiojo spenelį ir ėmė gražiausiai sau žįsti. Žindo ilgai, niekieno netrukdomas, gal pusvalandį, o gal ir ilgiau. Tik daug vėliau sugrįžusi akušerė jį matavo, rengė ir perkėlė mus į palatą.

Kai pagimdžiau dukrytę, akušerė kantriai stovėjo nuošaly. Mažoji šliaužė, ieškojo, jau lyg paims, bet šast į kitą pusę galvą ir vėl iš naujo. Aš ją kalbinau, glosčiau, drąsinau, laikiau ranką prie pėdutės, kad galėtų spirtis. Ji labai nepyko. Inkštė, ropštėsi, kėlė galvą, kišo lūpas ir po kurio laiko jai pavyko. Tik paskui pagimdžiau placentą, nukirpo jau visai baltą virkštelę ir tik dar vėliau dukrytę matavo ir rengė, kol apžiūrėjo ir siuvo mane.

Taip keliskart sau patvirtinau, kad kai viskas gerai, užtenka pasitikėti Gamta. Nieko nereikia skubinti, kas turi įvykti, vis tiek įvyks.

Pasaulinės žindymo savaitės proga siunčiu šią žinią jums. Dalinuosi patirtimi, kad galėtumėte sėkmingai žindyti. Pasikliaukite Gamta, pasitikėkite savimi ir savo vaikeliu – jis mažutis, bet viską moka ir gali.