Latest Posts

Ramus tvirtavalio vaiko auklėjimas

Autorė dr. Laura Markham

Ar jūsų vaikas valingas? Jums pasisekė! Tvirtavaliai mažyliai gali būti tikras iššūkis, bet jeigu auklėsite juos jautriai, jie taps nuostabiais paaugliais ir suaugusiaisiais. Turėdami vidinę motyvaciją, jie daro tai, ką nori, ir jų beveik neveikia bendraamžių spaudimas. Jei tėvai atsispirs impulsui palaužti jų valią, šie vaikai greičiausiai taps lyderiais.

Kokį vaiką galėtume pavadinti valingu vaiku? Kai kurie tėvai tokius vaikus vadina „sunkiais“ ar „užsispyrusiais“ arba, pozityviau, „narsiais“. Juos dar galėtume vadinti principingais žmonėmis, kurie nėra nusiteikę lengvai atsisakyti savo požiūrio. Tvirtavaliai vaikai tikrai yra narsūs ir drąsūs. Užuot priėmę tai, ką sako kiti, jie nori visko išmokti patys, todėl vis išbando ribas. Jie desperatiškai siekia būti patys sau karaliai ir kartais aukščiau visko iškels norą būti teisūs. Kai jie į ką nors įsitraukia visa esybe, atrodo, kad jų smegenims sunku perjungti pavaras. Tvirtavaliai vaikai patiria audringus, aistringus jausmus ir gyvena pilnu tempu.

Dažnai tvirtavaliai vaikai yra linkę į valdžios kovas su tėvais. Tačiau kovai reikalingi du dalyviai. Jūs neprivalote įsitraukti į kiekvieną ginčą! Jei pajėgiate giliai įkvėpti, kai jaučiate, kad jau tuoj pratrūksite, ir priminti sau, kad galite leisti vaikui išsaugoti savigarbą, bet vis tiek pasiekti savo, tai išmoksite tas kovas dėl valdžios apeiti. (Neleiskite, kad jūsų keturmetis priverstų jus elgtis kaip keturmetį.)

Niekam nepatinka nurodymai, ką daryti, tačiau tvirtavaliams vaikams tai stačiai nepakeliama. Tėvai išvengs kovų dėl valdžios padėdami vaikui jaustis suprastam, net jei taisyklės nustatytos tėvų. Pabandykite įsijausti į savo vaiką, duoti pasirinkimo galimybių ir suprasti, kad pagarba veikia abipusiškai. Ieškodami abipusio laimėjimo sprendimų, o ne tik nuleisdami taisykles, padėsite tvirtos valios vaikams susiturėti ir pamokysite juos esminių derybų bei kompromiso ieškojimo įgūdžių.

Tvirtavaliai vaikai nėra tiesiog sunkūs vaikai. Priversti̇̀ paklusti kito asmens valiai, jie jaučiasi paminą savo principus. Jeigu jiems leidžiama pasirinkti, jie su malonumu bendradarbiaus. Jeigu jūs dėl to nerimaujate, nes manote, kad paklusnumas yra svarbi savybė, paprašysiu jūsų šitai dar pergalvoti. Žinoma, jūs norite užauginti atsakingą, dėmesingą, bendradarbiaujantį vaiką, kuris elgiasi teisingai, net kai sunku. Bet tai ne paklusnumas. Tai yra teisingas elgesys, nes norima elgtis teisingai.

„Moralė – tai daryti, kas teisinga, nepaisant to, kas liepta. Paklusnumas – tai daryti, kas liepta, nepaisant to, kas teisinga.“ – H. L. Mencken

Žinoma, norite, kad vaikas darytų, ką sakote. Bet ne todėl, kad jis paklusnus ir visada daro tai, ką liepia kas nors už jį didesnis. Ne, jūs norite, kad jis darytų tai, ką sakote, nes jis jumis pasitiki, nes jis jau žino, kad nors ne visada pritariate jo norams, jums labiausiai rūpi jo interesai. Norite užauginti vaiką, kuris laikosi savidrausmės, prisiima atsakomybę ir yra dėmesingas aplinkiniams – o svarbiausia, gerai supranta, kuo pasitikėti ir kada pasiduoti kito įtakai.

Sulaužydami vaiko valią, paliekate jį atvirą kitų, kurie dažnai nepaisys jo interesų, įtakai. Be to, tai dvasinė mūsų, kaip tėvų, išdavystė, sutarties sulaužymas.

Nepaisant viso šito, tvirtavaliai vaikai gali būti gyva bėda – pilni energijos, keliantys iššūkius, atkaklūs. Kaip mums apsaugoti jų nuostabias savybes ir paskatinti bendradarbiavimą?

12 patarimų, kaip ramiai auginti savo tvirtavalius, narsius vaikus

1. Atminkite, kad tvirtavaliai vaikai mokosi iš patirties.

Tai reiškia, kad jie patys turi įsitikinti, ar viryklė karšta. Tad jei nematote rimtų sužalojimų grėsmės, veiksmingiau leisti jiems mokytis per patirtį, užuot bandžius juos kontroliuoti. Ir jūsų stiprios valios vaikas tikrai daug sykių bandys savo ribas – taip jis mokosi. Kai tai įsisąmoninsite, lengviau išliksite ramūs, išvengsite grumtynių santykiuose ir apsaugosite nervus.

2. Jūsų tvirtavalis vaikas labiau nei bet ko kito trokšta meistriškumo.

Leiskite jam būti atsakingam už kuo daugiau savo veiksmų. Nezyzkite, kad jis išsivalytų dantis, verčiau paklauskite: „Ką dar reikia padaryti prieš išeinant iš namų?“ Jei jis atrodo nenutuokiąs, trumpai išdėstykite: „Kiekvieną rytą valgome, valome dantis, nueiname į tualetą ir susidedame kuprinę. Mačiau, kaip tu susidėjai kuprinę, nuostabu! Ką dar turi padaryti prieš išeidamas iš namų?“ Kai vaikai jausis savarankiškesni ir atsakingesni už save, turės mažiau dėl ko priešintis. Jau nekalbant apie tai, kad atsakomybę jie prisiims anksti.

3. Duokite savo tvirtos valios vaikui pasirinkimą.

Jei įsakinėsite, jis beveik neabejotinai šiaušis. Jei pasiūlysite rinktis, jis pasijus savo likimo šeimininku. Žinoma, siūlykite rinktis tik tai, kam neprieštarausite, ir neleiskite sau justi apmaudo, kad atiduodate valdžią. Jeigu būtina eiti į parduotuvę, o jis nori žaisti toliau, tinkama galimybė rinktis būtų tokia:

„Eisim dabar ar po 10 minučių? Gerai, po 10 minučių be jokio triukšmo? Kertam rankomis… Kadangi per 10 minučių gali būti sunku baigti žaidimą, kaip padaryti, kad tau būtų lengviau?“

4. Suteikite jam atsakomybę už savo kūną.

„Girdžiu, kad nenori rengtis striukės. Man atrodo, kad lauke šalta, ir aš tikrai rengsiuosi striukę. Žinoma, už savo kūną esi atsakingas pats, tačiau turi būti saugus ir sveikas. Tai tu nuspręsk, kaip rengsies. Bet bijau, kad kai būsim lauke, sušalsi, o aš visai nenorėsiu grįžti namo, kad pasiimtum savo striukę. Gal įdėkim ją į kuprinę ir turėsim su savimi, jeigu sugalvotum apsirengti?“

Jūsų vaikas nesusirgs plaučių uždegimu, nebent bus priverstas, nes nenorės jūsų „aš juk sakiau“ reakcijos, jeigu staiga paprašytų striukės. O jeigu žinos, kad prašydamas striukės išlaikys savigarbą, tai jos tikrai paprašys, kai tik pajus šaltį. Būnant šiltuose namuose jam tiesiog sunku įsivaizduoti, kad bus šalta. Striukė atrodo nereikalinga, su ja pasidarys karšta. Jis įsitikinęs, kad yra teisus, – jo kūnas jam taip sako, – tad natūralu, kad jums priešinasi. Jums nereikia pakirsti to pasitikėjimo savimi. Daug geriau išmokyti, kad nėra nieko gėdingo persigalvoti, kai gauni naujos informacijos.

5. Kovos dėl valdžios padės išvengti taisyklės ir ritualai.

Taip jūs netapsite nurodinėjančiu blogiuku. Tiesiog taip yra:

„Mes laikomės taisyklės po kiekvieno valgymo nueiti ant puoduko“ arba „Šviesas gesiname 8 valandą. Jeigu paskubėsite, spėsime paskaityti dvi knygas“, arba „Mūsų namuose galioja taisyklė, kad pabaigiame namų darbus, o tada jau galime laiką leisti prie ekranų.“

6. Neverskite vaiko jums prieštarauti.

Jėga visada sukuria „atoveiksmį“. Tai galioja bet kurio amžiaus žmonėms. Jeigu jūsų pozicija bus „kietai ir greitai“, lengvai paskatinsite vaiką jums priešintis, vien tam, kad ką nors įrodytų. Greitai pagausite save, kad pradedate kovą dėl valdžios ir dedate pastangas laimėti. Tiesiog liaukitės, giliai įkvėpkite ir priminkite sau, kad laimėtas mūšis prieš vaiką visada reiškia pralaimėjimą santykiuose, o santykiai – pats svarbiausias dalykas. Kai abejojate, sakykite:

„Gerai, dėl šito pats nuspręsk“.

Jeigu tai ne tas klausimas, kurį spręstų vaikas, pasakykite, kokį to klausimo aspektą jis gali nuspręsti, arba raskite kitą būdą jam pasijusti savarankiškam, nekenkiant savo sveikatai ar saugumui.

7. Pasitraukite iš kovos dėl valdžios, išsaugodami vaiko savigarbą.

Jums nereikia įrodinėti, kad esate teisus. Jūs galite ir turite kelti protingus lūkesčius ir siekti jų išpildymo. Bet jokiu atveju negalite laužyti vaiko valios ar versti sutikti su jūsų nuomone. Jis turi daryti tai, ką norite, kad darytų, bet jam leidžiama apie tai turėti savo nuomonę ir savaip jaustis.

8. Klausykitės jo.

Jūs, kaip suaugusysis, galite pagrįstai manyti, kad išmanote geriausiai. Bet jūsų tvirtavalio vaiko valia yra tvirta iš dalies dėl jo principingumo. Jis turi požiūrį, verčiantį jį laikytis savo pozicijos, ir jis stengiasi apsaugoti tai, kas jam atrodo svarbu. Tik ramiai klausydamiesi savo vaiko ir reflektuodami jo žodžius imsite suprasti, kas verčia jį jums prieštarauti. Pavyzdžiui, kai vaikas atsisako maudytis, nepradėkite bartis, bet pripažinkite jo nenorą ir pasidomėkite:

„Girdžiu, kad nenori maudytis. Gal galėtum papasakoti kodėl?“

Galbūt išgausite informaciją, kaip kad man pavyko su savo trimete Alisa. Pasirodo, ji bijojo, kad vanduo nenuneštų jos į nutekamąjį vamzdį, nes taip atsitiko Alisai iš dainos. Gal jums tai neatrodys rimta priežastis, bet jūsų vaikui ji rimta. Jūs jos neišsiaiškinsite, jeigu susigrumsite ir įsakysite jam eiti maudytis.

9. Pažiūrėkite į tai iš jo požiūrio taško.

Pavyzdžiui, jis galbūt pyksta, kad pažadėjote, bet pamiršote išskalbti supermeno apsiaustą. Jums vaikas atrodys dėl to užsispyręs. Iš jo požiūrio taško – pagrįstai nusiminęs, o jūs veidmainiaujate, nes jam neleidžiama sulaužyti duotų pažadų, bet jūs savo sulaužėte. Kaip šią situaciją išsiaiškinti ir judėti toliau? Nuoširdžiai atsiprašykite, kad nesilaikėte pažado, dar kartą patikinkite jį, kad labai stengiatės laikytis pažadų, ir kartu eikite skalbti apsiausto. Galbūt net išmokysite jį skalbtis ir ateityje nebepakliūsite į tokią situaciją, o jis bus įgalintas. Tiesiog pagalvokite, kaip norėtumėte, kad būtų elgiamasi su jumis, ir atitinkamai elkitės su juo.

10. Auklėkite per santykius, bet ne bausmėmis.

Kai norite, kad vaikas imtų elgtis kitaip, galvokite, kaip jį paskatinti, o ne kaip priversti. Nėra tokios jėgos, kuri priverstų paklusti išties tvirtos valios žmogų. Ji tik sustiprins jo pasipriešinimą, nes principingumas neleis atsitraukti vien dėl to, kad kažkas grasina.

Bet jeigu tokį vaiką paskatinsite, palaikysite ir jis jaus pakankamą santykį, dažniausiai sutiks padaryti, ką norite jūs, užuot daręs, ką nori pats. Vaikai bendradarbiauja, nes siekia šio to daugiau nei savo tiesos – jie nori šiltų santykių su tėvais.

Kuo daugiau kovosite su savo vaiku ir jį bausite, tuo labiau pakirsite jo troškimą saugoti šiltus santykius su jumis. Atsiminkite, kad mūšio įkarštyje vaikai nieko neišmoksta. Kaip ir bet kuriam kitam žmogui, įsikarščiavus sukyla adrenalinas ir mokymosi procesai nutrūksta. Todėl, užuot bandę pamokyti tomis emocionaliomis akimirkomis, giliai įkvėpkite ir dėmesingai pabendraukite. Jeigu vaikas nusiminęs, padėkite jam išreikšti savo nuoskaudą, baimę ar nusivylimą, kad jie išsisklaidytų. Tokiu elgesiu priminsite, kad jūsų namuose visi vieni su kitais kalba gražiai, ir vaikas bus pasirengęs jūsų klausytis. (Žinoma, jūs turite parodyti pavyzdį. Vaikas ne visada darys tai, ką sakote, bet ilgainiui ims daryti tai, ką darote.)

11. Žiūrėkite į jį pagarbiai ir empatiškai.

Dauguma tvirtavalių vaikų kariauja dėl pagarbos. Jei parodysite pagarbą, jiems nereikės kovoti ginant savo poziciją. Ir, kaip bet kuriam iš mūsų, yra daug lengviau, kai jautiesi suprastas. Jeigu suprantate, ką jūsų vaikas galvoja, ir manote, kad jis neteisus, – pavyzdžiui, jis nori eiti į bažnyčią su supermeno apsiaustu, o jūs manote, kad taip į bažnyčią eiti nedera, – vis tiek galite parodyti jam empatiją ir iš dalies su jo sumanymu sutikti, nors laikytis savo nubrėžtų ribų.

„Tau labai patinka šis apsiaustas ir tu nori jį rengtis, ar ne? Bet kai einame į mišias, pasipuošiame, tuo rodome pagarbą, todėl su supermeno apsiaustu eiti netinka. Žinau, kad tau be jo bus liūdna. Gal įsidėkime jį ir galėsi juo apsisiausti eidamas namo?“

12. Bendraukite, bendraukite, bendraukite.

Bendravimas yra 80 procentų viso vaikų auklėjimo, nes tik jausdami santykį jie priima jūsų pamokymus. Tai ypač pasakytina apie tvirtavalius vaikus. Mano tvirtos valios dukra, jau būdama 21-erių, man pasakė, kad jeigu ją būtų auginęs kas nors kitas, tai ji turbūt būtų tapusi nusikaltėle. Nemanau, kad taip būtų nutikę, bet ji tikrai buvo iššūkių keliantis vaikas, kurio niekas neįbaugins. Ji priėmė mano „vertimo į žmogų“ įtaką tik todėl, kad mylėjo ir gerbė mane. Bendravimas visada bus veiksmingiausias būdas paveikti tvirtavalį vaiką.

Gal tai skamba kaip liberalus auklėjimas? Ne, taip nėra. Jūs nustatote ribas. Bet jas nustatote suprasdami savo vaiko poziciją, todėl vaikas daug labiau linkęs bendradarbiauti. Tiesiog niekada neatsiranda jokios priežasties pykti! Kaip pasakė Dalai Lama,

„Kai tik įmanoma, būk geras. Tai visada įmanoma“.

Tai ir ne autoritarinis auklėjimas, kuris auginant stiprios valios vaiką duoda priešingą rezultatą, nes vaikas ims maištauti.

Toliau skaitykite: „Štai kodėl liberalus auklėjimas sabotuoja jūsų vaiką“ ir „Kuo blogas griežtas auklėjimas“.

Dr. Laura Markham yra AhaParenting.com įkūrėja ir

knygų Peaceful Parent, Happy Kids, Peaceful Parent, Happy Siblings bei naujausios Peaceful Parent, Happy Kids Workbook autorė.

Ugdymo šeimoje nuotykis: pradžia

Pas mus kitokia Rugsėjo 1-oji, nauji iššūkiai kaip pradėjus pirmą klasę. Nes mes pradedam… namų mokymą.

Homeschoolingu pradėjau domėtis maždaug prieš 6-7 metus, kai artėjo metas išleisti pirmagimį į pirmą klasę. Mačiau, kad egzistuojantys vadovėliai jam bus neįdomūs – jis jau puikiai skaitė ir gerai skaičiavo. Bijojau, kad išeis į didelę įstaigą ir jam, jautriam ir empatiškam vaikui, ji kels didelį nerimą. Kaupiau įvairią mokymosi medžiagą, bet kadangi legalių ir paprastų būdų mokytis namuose Lietuvoje tada nebuvo, tai ir palikau šią mintį kažkur paraleliniame pasaulyje.

Kol kiti slėpėsi ir gyveno savaip, dar kiti kovojo, aš, paklusni ir baugi sistemos auklėtinė, tik iš šono stebėjau, atsargiai domėjausi. Ir staiga – o, Dievai – tiems žmonėms pavyko! Valdžia ėmė ir leido mokytis nebūtinai mokykloje! Netikėjau, kad savo vaikų mokykliniame amžiuje to sulauksiu, tad daugelis praktinių mokymosi namuose aspektų man vis dar neaiškūs. Tačiau mintis kažkaip reorganizuoti sūnaus mokymąsi neapleido, o karantino metu išvis šovė į aukštumas, tad ėmiau skaityti vienur, domėtis kitur, kalbinti homeschoolingu užsiimančius žmones ir štai mes čia.

Sūnus lankė valstybinę progimnaziją, baigė 5 klases. Mokykla gera, tačiau, mano nuomone, klasės yra gerokai per didelės, per dideli vienam mokytojui tenkantys srautai. Jau pradinėse klasėse mokytojai buvo sunku sužiūrėti ir įsigilinti į 30, o dalykininkams, pro kuriuos praeina šimtai…

Mūsų pirmagimis turi lyderio savybių, bet pirmiausia yra linkęs pajusti aplinką ir prisitaikyti, pamėgdžioti kitus. Taip pradinėse klasėse išmoko mušti nepažįstamus vaikus visai be jokios aiškios priežasties, užgaulioti tuos, kurie jam nepatinka, o nuo didelio žmonių kiekio, triukšmo labai išvargdavo. Pradėjęs penktą klasę jis išsirinko paskutinį suolą ir padaužų šaiką. Kai kuriose pamokose mokytojos imdavo viršų, tai mokydavosi, kiek pajėgia, kitose padaužos imdavo viršų, tai trukdydavo pamokai, geriausiu atveju – absoliučiai nieko neveikdavo, prasėdėdavo prie tuščio suolo…

Tai yra kitas mane pjaunantis dalykas valstybinėje mokykloje – laiko zulinimo sistema. Pratempti pamoką, pratempti dieną, pratempti metus, dvylika metų… Kokia nors ekskursija – valio, nes nebus pamokų. Kokia nors mokytoja susirgo, kažkas ją vaduoja, bet gali ateiti vos kelioms minutėms į pamoką, tai klasėje triukšmas, nesąmonės, geriausiu atveju – paleistas žiūrėti filmas, bet vis tiek visi turi būti klasėje, negali pareiti namo ir ramiai sau ruošti namų darbus…

Mažas efektyvumas. Dėl aukščiau minėtų priežasčių mokytojos nepajėgia visų vaikų įtraukti į pamoką. Dažnai sėdėdavom su sūnum namuose, kad pereitume visus dalykus, kas buvo klasėje – jis paprastai vos pusę žodžio iš tų temų būdavo girdėjęs. Kitaip sakant, pusę dienos atsėdėjęs mokykloje, jis grįždavo tuščia galva ir tada mokydavomės viską namuose.

Karantino metu problemos dar labiau atsiskleidė. Pamokos retai būdavo on-line, nes mokytojos gavo nurodymą neperkrauti vaikų, tačiau taip ir nežinojo, kuri kiek “krauna”, tai neperkrauti stengėsi vos ne kiekviena. Ir toliau nebūdavo reikalaujama dalyvauti pamokoje. On-line vaikai jungdavosi be kamerų ir veikdavo, kas ką išmano, fone kalbant mokytojai. Didžiuma užduočių būdavo klausimai iš mokytojos atsiųsto ppt arba nurodyto vadovėlio puslapio uždaviniai. Tačiau juos buvo reikalaujama atsiskaityti tam tikru metu. Ir mes prižiūrėjom, kad atsiskaitytų tinkamai, padėdavom perprasti temą. Taip sūnus pagaliau įsivažiavo į mokymąsi, ėmė labiau gilintis į mokomuosius dalykus, aktyviau atsiskaitinėti, pats gana neblogai valdyti laiką.

Karts nuo karto pasikalbėdavome svarstydami, ar toliau mokytis namuose (viena sūnaus klasiokė mokėsi namuose ir aš buvau pasišovusi sužinoti, kaip jie tai daro), ar ieškoti mokyklos su mažesnėmis klasėmis. Ir štai priėmė naują tvarką! Man šis pokytis buvo smarkiai per staigus.

Reikėjo per mėnesį apsispręsti, staigiai įsigilinti į bendrąsias programas, staigiai susiplanuoti mokymosi turinį ir jo išpildymą – to reikalavo prašymo mokytis namuose forma. Po truputį ėmė skelbtis mokyklos, remiančios ugdymą šeimoje. Buvo suorganizuoti tų mokyklų prisistatymai ir kiekviena papasakojo, kaip įsivaizduoja prisidėti prie šeimos homeschoolingo. Savivaldybės paskelbė sąrašus, kurios valstybinės mokyklos teiktų namų mokymą.

Ugdymo šeimoje formų yra įvairiausių. Pasinagrinėjus supratau, kad mano sielai artimiausias modelis – kad vaikas kažkiek eitų į mokyklą (į tam tikrų dalykų pamokas, ko gero), o dalį laiko mokytųsi namuose, savarankiškai, su tėvais ar būrelių ir edukacijų forma. Pagal dabartinę tvarką reikia sekti bendrąsias programas, tad nuo mokyklos baisiai toli ir nepabėgsi. Tačiau vis tik realiai įgyvendinamų ugdymo šeimoje formų atsirado įvairiausių: nuo visiško nuotolinio mokymosi iki visiško unikalaus šeimos udgymo plano su keliais mokykliniais atsiskaitymais per metus. Mes pasirinkome bendradarbiauti su Širvintų “Tėkmės” mokykla. Jie papirko savo išmanymu, apgalvojimu, kaip ką daryti, ir dideliu nuoširdumu be jokios pompastikos ir užriestų nosių “kokie mes faini”. Mokykla mums suteiks prieigą prie anglų, lietuvių ir matematikos mokymosi platformos internete, o kitus mokomuosius dalykus organizuosime mes, tėvai, kartu su mokyklos mokytojais. Visa tai koordinuos mokyklos paskirtas mentorius, nuolat bendrausiantis su mūsų sūnumi. Visas mokymasis labiausiai orientuotas į esmines gyvenimiškas kompetencijas kaip komunikacija, laiko planavimas, mokėjimas mokytis ir pan.

Lietuvoje veikia Ugdymo šeimoje asociacija, bruzda įvairių susitikimų, stovyklų ir t. t. Per vieną tokių renginių susipažinome su saujele šeimų, ugdančių vaikus namuose. Labai įdomu, kad kiekvienos istorija vis kitokia, todėl ir ugdymosi modeliai bei keliami tikslai skirtingi. Pasijutau tarp bendraminčių, besistengiančių organizuoti savo vaikams visavertį ugdymąsi be visokių bereikalingų, trukdančių ar žalojančių balastų, ko pilna mūsų standartinė mokykla. Dar išklausiau daugybės idėjų tarptautinėje homeschoolingo konferencijoje. Taip atėjo džiaugsmas, kad žengiau teisingą žingsnį, einam teisinga kryptimi.

Trys anekdotai apie sesę

Broliai diskutuoja apie mašinas, vyresnieji nusprendžia:

– Kai užaugsim, susimesim sesei ant Lamborgini!

2,5 m. šnekorius:

– Aš irgi sesę į Lamborgini įmesiu!

**

Vaikai stebi vieni kitų akis: visi pas mus žaliaakiai, bet vieno žalia su ruda, kito žalia su pilka ir pan. 2,5 m. šnekorius:

– O sesės akys – geltona, žalia, raudona.

**

Šnekorius:

– Mama, duok man žirkles.

– Kokias?

– Tokias mažas mažas, kaip sesė.

(Sesei ką tik suėjo metukai…)

Savaitės anekdotas: ar didžiuojiesi?

Dvimetis (beveik jau trimetis) puikuojasi, kad spėjo ant puoduko:

— Žiūrėk, sausa! – rodo į kelnes džiaugsmingai.

— Kaip smagu! Džiaugiuosi! – sakau.

— O didžiuojiesi? Didžiuokis! – pasiūlo.

Karantino veidai

Praėjo mėnuo, tiek užtenka naujiems įpročiams susiformuoti, taigi jau įpratome niekur neiti, nieko nepirkti, naujienas sekame be didesnio nerimo ir jaučiamės jau labiau atsipalaidavę, net šiek tiek nuobodu. Turbūt dėl to atsipalaidavimo ir nuobodulio vos atidarius kelias parduotuves, žmonės tuoj pat sugužėjo būriais, nusidriekė eilės, į maisto parduotuvę irgi kartais einama šeimomis, tarsi pramogauti. Atsigauna daiktų dalijimosi ir prekių iš antrų rankų internetinės platformos. Galvoju, ne tiek iš poreikio daiktui, kaip funkcijai, kiek iš poreikio kokiai naujovei bei paties pirkimo malonumui. Vis tik kažką įsigyti, t. y. gauti mainais į pinigus, yra viena iš laisvės formų, kurių daugelis dabar yra suvaržyta.

Man buvo juokinga pati karantino pradžia. Feisbukas užverstas įvairiausiais nemokamais ištekliais: muziejai, koncertai, paskaitos, sporto treniruotės, garsinės knygos ir t. t. – staiga visi sugalvojo tapti itin išsilavinusiais, sportiškais, o mamos pasišovė būti visų dalykų mokytojomis, edukacijų ir pramogų vedėjomis. Nenuostabu, kad po pirmosios darbo savaitės pasirodė virtinė pervargusių tėvų skundų.

Nemažai jų skundėsi mokyklos sistema ar labiau jos nebuvimu. Norėjosi kaip į mokyklą – vienų durų, iki kur palydi vaiką, o paskui jau pats kapanojasi, kol vakare vėl pargrįžta namo. Tačiau vienam mokytojui tiko Tamo, kitam – Zoom, trečiam vėl kokia nors kita platforma. Ir tai man pasirodė visai normalu. Tos sistemos ar atskiri prisijungimai toje pačioje platformoje – lyg skirtingi kabinetai. Anglų ir lietuvių mokytojos dirba paprastose klasėse, bet kiekviena jų turi savo kabinetą, chemijos mokytojai reikia klasės su traukos spinta ir visokiom kolbelėm bei regentais, fizinio mokytoja išvis dirba salėje. Kodėl jie internete turėtų būti vienodose aplinkose? Tuo pačiu mažėja ir sistemų apkrovimas.

Daug blogiau man pasirodė mokytojai. Vos uždarius mokyklas ėmė kikenti, kad štai dabar tėvai pamatys, kokį iš tiesų jie sunkų darbą dirba, džiaugėsi, kad mokytojo prestižas išaugs kaip ant mielių. Džiugu, kad atsirado mokytojų entuziastų ir pagalbos ranką ištiesusių įmonių, kurios staigiai ėmė organizuoti įvairiausius mokymus, kad prasidėjus nuotoliniams mokslams pedagogai būtų pasirengę naudotis technologijomis ir įvairiais įrankiais internete. Nors dauguma mokytojų nuoširdžiai dėkojo už pagalbą, nemaža dalis burbėjo, kad nieko naudingo nesužinojo, o buvo ir tokių, kurie pareikalavo pažymėjimų, jeigu jau klauso šito webinaro! (Viena iš mūsų švietimo grimasų, kad mokytojai eina į tobulinimosi kursus ne todėl, kad siekia tobulėti, o todėl, kad jiems reikia susirinkti pažymėjimus, jog išklausė x valandų mokymų…)

Realybėje nuotolinis mokymas tik išryškino ir taip esančius skaudulius ar šviesulius. Yra mokytojų, kurių prestižas nuostabus nelaukiant 2025-ųjų, o yra tokių, kuriems ir valstybinės prestižiškumo programos nepadės… Privačiose mokyklose daug daugiau proaktyvumo, todėl viskas daug greičiau susistyguoja ir šių mokyklų kolektyvai dar gali padėti ir kitiems, o valstybinėse mokyklose laukiama, kol kas nors ką nors nuspręs, paskui daroma pagal juodu ant balto surašytą sprendimą ir nė klypt į šoną… Išryškėjo ir tai, kad daugybė mokytojų yra techniniai beraščiai. Ne tik kad neturi supratimo, kaip veikia internetas ir bendravimo jame platformos, bet net ir rišlaus sakinio prisėdę prie kompiuterio suformuluoti negali. Karantinas – puikus laikotarpis visiems pasitempti. Ir turbūt reikės peržiūrėti mokyklines IT programas, nes per šiuos kelis mėnesius vaikai bus „išėję“ visos mokyklos kursą ir daugiau…

Grįžkim prie namų ir šeimos. Vis dėlto sudėtinga susivokti, koks turėtų būti tėvų vaidmuo vaikų moksluose. Austėja Landsbergienė teigia, kad penktokai ir vyresni jau turėtų turėti pakankamai atsakomybės imtis savo mokslų savarankiškai. Tuo tarpu pradinukus ir priešmokyklinukus reiktų kiek labiau pakuruoti, neįsispraudžiant į griežtus laiko rėmus.

Teisinga A. Landsbergienės duota proporcija – 70:30. Anksčiau mūsų gyvenimo 70% sudarė įvairi išorinė veikla ir tik apie 30% dėmesio skirdavom namams, o dabar – atvirkščiai. 70% dėmesio ir laiko suvalgo buitis, maistas, santykiai ir 30% lieka sau: savo darbams ir savo malonumams. Eidami į darbus didžiąją laiko dalį būdavome vienodi: ar darželinukas, ar priešpensininkas – visi vykdydavome išorinio pasaulio užduotis. Dabar, užsidarius karantinui, smarkiai išryškėja mūsų skirtybės, nes namų proporcijos dalyse vieni turi didžiulį veiklų ir atsakomybių tankį, o kiti jaučiasi visai vieniši ir tušti.

Štai Giedrės Čiužaitės pokalbyje su psichologais ir atsiskleidžia trys pagrindinės savitos karantinuotųjų grupės: vienišiai, kurie gali ištobulinti savo darbo procesus ir jų naujai išmokti dalykai padės jiems geriau dirbti ir po karantino. Tačiau darbo krūvis daug didesnis. Galbūt dėl to, kad kelia sau didesnius tikslus, nes be darbo nelabai yra kito rūpesčio, o galbūt jie kompensuoja kolegų, labiau užsiėmusių namuose, darbus. Jei nedirbtų, juos visai užkamuotų vienatvė; šeimos su vaikais, kuriose tėvai, be savo įprastinių pareigų, dar įgyja pedagogo ar mentoriaus pareigą ir kasdienybės rutina apsiverčia aukštyn kojom, kai pagrindiniu fokusu tampa vaikų lavinimas(is), tarp jo įsimaišo poilsio minutės ir namų ūkis, o darbas nusistumdo į dienos paribius arba nusitęsia į naktį. Dažnai ši suaugusiųjų grupė itin pervargusi, nes prisiima itin daug atsakomybės, kuri nesutelpa laike; šeimos be vaikų (arba su pakankamai brandžiais vaikais), kur abu pasiskirstę buitį, gali ir pakankamai dirbti, ir auginti save, ir puoselėti, tobulinti tarpusavio santykius.

Nedaug pasikeitė mamoms, kurios ir taip būdavo namuose su vaikais. Jeigu jų vyrai labiau išorinio pasaulio veikėjai, joms kasdienybė galbūt pasunkėjo arba atsirado daugiau progų pasipykti. O jei vyras šeimyniškas, tai buitis smarkiai palengvėjo ir rūpinimosi vaiku (-ais) mažiau.

Bet jeigu vis dar reiktų kokios nors pagalbos susivokti, kas ir kaip, pasinaudoti jau esamais veikiančiais modeliais, daug išminties yra PVC sukurtuose filmukuose. Tačiau šitiek išgyvenus jau viskas nusistovi ir ima atrodyti normalu, grįžta daugmaž į ankstesnes vėžes tik kitomis formomis. Aš supratau, kad internete visko vyksta ne ką mažiau nei realybėje ir visur suspėt tiesiog neįmanoma. Ir prognozuoju, kad švelnėjant karantino sąlygoms vėl kils streso ir susierzinimo banga – vieni bus nepatenkinti pokyčiais, kuriems ir vėl stigs aiškumo bei logikos, kiti gi užsigrauš, kad taip ir neužsiaugino raumenų ar neperskaitė tos krūvos knygų, o karantinas šit ims ir baigsis.

Memai – iš internetų, viršelio nuotrauka – iš Klaipėdos rajono savivaldybės svetainės.