Latest Posts

Kūdikiai nebūtinai visada laimingi

Atrodytų, kodėl kūdikis neturėtų būti visada laimingas? Mama paprastai šalia, valgyt paduodama, aprengtas tinkamai – jokių rūpesčių!

Vis dėlto, jei tikrai įsijaustume į kūdikio vaidmenį (čia kūdikiu vadinu tiesiog mažą vaiką, nuo gimimo iki kokių 2-3 metų), pamatytume, kad yra daugybė dalykų, dėl kurių verta pykti ir liūdėti.  Mama nepaima ant rankų (nes tuo metu maišo karštą sriubą), trina drabužio etiketė ar siūlė, ateina alkio jausmas, norisi valgyti ne šito, bet kito, pykina automobilyje, negaliu pasiekti, man neduoda (tėtis savo brangaus telefono), pavargau ir negaliu nurimti ir daugybė kitų, ko kūdikis nepajėgia net pasakyti, o jei ir pajėgia, tai jiems vis tiek nelemta išsipildyti. Tai ar gali kūdikis visuomet būti laimingas? Ar stebina, kad tuomet jis pradeda zirzti, verkti, rėkti, griūti ant žemės ir t. t.? Lyg ir ne.

Tačiau retas pagalvoja apie situaciją iš vaiko perspektyvos. Nes vaiko zirzimas ir rėkimas šauna tiesiai į mūsų emocijas ir išpokši visi loginio proto saugikliai. Toks vaikas mums kelia susierzinimą, nes negalim užbaigti pradėtos veiklos, bejėgiškumo jausmą, nes dvejojam, ką čia toliau daryti, gėdą, jei esam tarp žmonių, nes nesusitvarkom su tėčio ar mamos vaidmeniu, ir… už savo emocijas apkaltinam vaiką. Kitaip sakant, liepiam jam jaustis kitaip, kad mums nekiltų tokių nemalonių jausmų.

Jeigu sakom:

  • „ko čia dabar žliumbi“, „nėr čia ko verkt“,
    • tai nuvertinam vaiko jausmus ir problemas, arba parodom jam, kad tik dideli šiame pasaulyje turi galios, o maži ir silpni – nieko verti ir niekam neįdomūs. Kad mama šią minutę manęs nepakėlė, draugas atėmė žaislą ar tėtis nenuperka šito saldainio, vaikui yra tokia pat didelė problema, kaip suaugusiam, kai darbe išjuokė mūsų genialią idėją, įžeidė senas pažįstamas ar neužtenka pinigų norimoms atostogoms. Jei esam linkę nuvertinti kitą (sąmoningai ar nesąmoningai), tai parodo, kad mūsų pačių savivertė yra žema.
  • „verkti negražu“, „berniukai neverkia“,
    • tai parodom vaikui, kad vieni jausmai yra geri ir taip turėtume jaustis, o kiti – negeri ir taip jaustis neturėtume. Turbūt esi kažkoks nevykėlis, jei jauti tą netinkamą jausmą. Iš tiesų emocijų negalim sąmoningai reguliuoti, jas patiriame automatiškai, tad visos jos yra „geros“. Turbūt verktume, jei pavogtų piniginę su atlyginimu, išmestų iš darbo ar žūtų augintinis, o kitam suaugusiam tokioj situacijoj nesakytume, kad verkti negražu. Taip pagėdindami vaiką ir vėl nuvertinam jo jausmą ir problemą. Ir jeigu esame linkę verksmą laikyti netinkamu elgesiu, vadinasi, patys jaučiame didelę gėdą, kad kartais susiduriame su sunkumais.
  • „baik arba tuoj tau parodysiu“
    • šis grasinimas išduoda, kad vaikystėje mus bausdavo už mūsų poreikius, nuomonę, norus ir jausmus arba nebuvo kam juos išsakyti, todėl dabar mus smarkiai glumina ir siutina toks vaiko elgesys – tiesiog nežinom, neturim patirties, kaip su tuo elgtis, galvojam, kad verksmo, liūdesio, pykčio neturėtų būti, yra nenormalu, kad taip vyksta. Ko gero, ir patys kaip įmanydami vengiam „blogus“ jausmus patirti, kad nepasirodytume skystablauzdžiai ar neužsitrauktume kokios nors bausmės.

Tokiu savo elgesiu išmokinam vaiką „nenormalias“ emocijas slėpti ir jis netrukus grįžęs iš kiemo su mėlyne ar be žaislo ir paklaustas, kas atsitiko, atsakys, „ai, nežinau…“ Nes jis jau žinos, kad jo daiktai, jo problemos ir jis pats – nieko tokio. Verkti, net jei tave skriaudžia, yra negražu ar skystablauzdiška, be to, gali užtraukti papildomą nemalonę, tad tiek to.

Net ir trumpalaikėje perspektyvoje malšindami vaiko jausmą nieko neišlošiame. Jeigu jums diagnozavo baisią ligą ir pravirkote, o draugas sėdi pašonėj ir sako: „nu tai ko čia žliumbi, gi negražu verkt, nustok, ba gausi!“, tai juk tuoj ir nurimot, ar ne? Teisingai, ne. Nes kilo dar didesnė audra visokių „negerų“ jausmų: įtūžis, kad nesupranta, pyktis, kad šneka nesąmones, vienišumas, kad neatjaučia, ir t. t. Ir ši audra visai neveda į giedrą šypseną, kurią tokiais žodžiais stengiamės išspaust iš vaiko.

Tai ką daryti?

Išbūti tuos jausmus.

Pirmiausia, žinoma, pagauti save, kad jau užplūsta emocijos ir tuoj pratrūksim. Tada susikaupt ir pripažint: „aš toks susiparinęs, kad nenoriu girdėt apie jokias kitas problemas“, „man taip gėda, kad „nesusitvarkau“ su vaiku“, „jaučiuosi beviltiškai, nes nežinau, ką tas verksmas reiškia ir ką dabar man daryti“. Tada suvokti, kad vaikas zirzia ir verkia ne tam, kad jus sunervintų, sugėdintų ar pažemintų. Jis taip parodo, kad pats turi problemą ir nepajėgia jos spręsti. Kai tai pavyksta įsisąmoninti, paskutinis žingsnis – padėti vaikui išspręsti tą problemą arba padėti jam „išgedėti“, kad jos išspręsti nepavyks.

Kad ir kaip juokingai  iš pradžių skambėtų, kūdikio zirzimas ir verkimas tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje baigsis greičiau, jeigu jo problema bus pripažinta ir emocija įvardyta: „tau pikta, kad mama dabar negali tavęs paimti“, „tu niršti, kad tėtis nenuperka to saldainio“, „tu pavargai ir nori ramybės“ ir t. t. Taip vaikas jaučiasi matomas, suprastas, svarbus. Taip pat išmoksta suvokti savo jausmus ir su jais tvarkytis. Ir trimetis, užuot visa gerkle rėkęs, puikiausiai gebės ištarti „aš pykstu!“ arba „aš nusiminiau!“. Ir pripažinkim, kad problemą kur kas lengviau spręsti, kai ji įvardyta.

O yra dar vienas būdas „malšinti“ vaiko emocijas – jas užžaisti. Kūdikis pravirko, o jį žaidina, juokina, rodo žaislus. Gal tą akimirką ir pakėlė nuotaiką, bet problema neišspręsta ir ji vėl išlįs arba tas „cirkas“ tiesiog erzins. Taip vaikas ir vėl mokinamas neturėti problemų, nejausti, nes mama ar tėtis nežino, ką su tuo jausmu daryti ir jo bijo.

Ir dar kartais vaikas „cirkinamas“ vien dėl to, kad suaugęs įsitikinęs, jog vaikas negali būti liūdnas, suaugusiojo pareiga visada išlaikyt vaiką laimingu. Bet ne. Kūdikiai – tokie pat žmonės, kaip ir mes, todėl jiems būdinga ištisa nuotaikų ir jausmų paletė. Mūsų pareiga leisti vaikui visus jį užplūstančius jausmus patirti ir įsisąmoninti, taigi pripažinti – kūdikiai nebūtinai visada laimingi.

P. S. Jeigu jums sunku, ar žinote, kad galite paskambinti psichologui?

P. P. S. Šis straipsnis atsirado iš mano patirties ir seminaruose bei knygose pasisemtų žinių ir neturi jokių tiesioginių sąsajų su Tėvų linija.

Vaikams atostogos, o tėvams…

…galvos skausmas, ar ne? 🙂

Tiems, kas neišveža vaikų pas senelius ir neišsiunčia į stovyklas, tenka patiems sukti galvą, kuo vaikas užsiims per savaitę.

Visos mokytojos nori, kad vaikai per atostogas nors kiek paskaitytų, tėvai – kad paspręstų matematiką, pasimokytų anglų, o patys vaikai – kino, dviračių, riedučių, futbolo, į svečius, planšetės ir visų kitų gerų dalykų. Kaip viską suderinti? Paprasta.

Aš raginu vaikus susiplanuoti kiekvienos dienos dienotvarkę.

Iš tiesų skaitymas, matematika ar kiti mokslai užtrunka labai mažai laiko (po 20-30 min. jau būna pakankamai puslapių perskaityta ar uždavinių išspręsta), na o pramogos plačiai išsikėtoja per dieną, tad tie, kurie šaukia, kad vaikui reikia laisvo, neorganizuoto laiko, nurimkite.

Šis planas labiausiai praverčia tam, kad įtikinčiau vaikus, jog per vieną dieną iki valiai pabūti parke, pašokinėti ant batutų, nueiti į kiną ir pasikviesti draugą į svečius, o dar valandą pažaisti planšete tiesiog neįmanoma – diena ne guminė.

Taip pat tarnauja ir kaip prevencinė priemonė tokiai situacijai: laukiam atostogų, kad nuveiktume tą, trečią ir penktą, o paskui pasijuntam, kad atostogos baigėsi, o niekas taip ir nenuveikta. Dar tai puikus atsakymas į klausimą „ką veikti?…“

Taigi pradžiai susirašome viską, ką vaikai nori veikti, ką tėvai mano, kad vaikai turi veikti, o paskui imam lapą (-us) su valandom (dar geriau – pusvalandžiais) ir dėliojam kiekvieną dieną.

Taip paaiškėja, kad po pusryčių užtenka pusvalandžio knygai ir jau užsibrėžtas dienos tikslas pasiektas. Taip paaiškėja, kad šiandien telpa tik parkas arba batutai, abu – niekaip. Tad vieną dedam šiandien, o kitą – kitai dienai. Ir t.t. Tada planas kabinamas ant sienos ir visada aišku, ką kas turi veikti.

Ar paskui būtinai reikia aklai laikytis to plano? Ne. Gyvenimas pilnas staigmenų ir netikėtumų ir jeigu yra ūpo užsiimti kažkuo, kas numatyta visai ne tą valandą, arba neišeina užsiimti tuo, kas numatyta, imi ir apkeiti – didelio čia daikto. Svarbu, kad pramogų ir rimtų veiklų, lauko ir vidaus, skaitymo ir matematikos, dar kitų dalykų, kurie jums atrodo, turi būti subalansuoti, liktų ta pati numatyta proporcija.

Ar reikia kokios nors specialios formos? Manau, ir paprastas lapas, ant kurio surašysite nemiego valandas stulpeliu, bus gerai. Jei norisi ypatingų grožių, tai egzistuoja nemažai parduodamų planuočių. O dar aptikau krūvą visokiausių Microsoft šablonų!

Man toks planas visad padeda išlaikyti nenučiuožusį stogą per vaikų atostogas. Tikiuosi, jums irgi padės.

Pagal kūdikio dienotvarkę

Žiūriu į savo lelių ir mąstau: jis taip protingai susidėliojęs dienotvarkę! Porą valandų kažką veikia, tada numinga, paskui vėl aktyvus ir vėl nusnaudžia. Man taip labai tiktų! Galbūt ir daugeliui didelių žmonių, kurie taip sutaupytų porą puodelių kavos.

Bet užvis žaviausia yra mokėjimas miegoti ir valgyti vienu metu. Ot laiko ekonomija! Tokiam multitaskingui nieks neprilygs.

Vasario 16 – diena, kai visi myli Lietuvą

Kaip aš džiaugiuosi Vasario 16-ąja! Atrodo, kad pagaliau išmoksim švęsti valstybines šventes.

Dar taip neseniai buvo laikai, kai gavęs laisvadienį valstybinės šventės proga nesumodavai, ką nuveikti, ir nepatogiai pratupėdavai namie, nes kokie nors paminėjimai buvo tik „bobučių reikalai“ ir išvis lyg gėda kažką daryti su trispalve ir Lietuvos žodžiu. Kai atsirado vaikai, pradėjau mintyti kurti knygą apie tai, kaip švęsti Lietuvą. Bet…

Pamažu, pamažu išjudėjom. Jei maniškiai prieš kelerius metus su trispalvėm kepurėm ir šalikais dar buvo stebinantis dalykas, tai šiandien tokių ir vaikų, ir suaugusiųjų apstu! Juokinga, kad prekybininkai manė, jog šimtmetis bus mažiau populiarus už krepšinio varžybas. Bet tik tautinės atributikos prekybininkai. Daugelis kitų net sugalvojo specialius produktus su trispalve ar kitais šimtmečio ženklais! Kiti paskelbė proginius išpardavimus.

Kai kas burba, kad renginių nėra, tokie patys kaip kasmet. Galbūt pavadinimai tokie patys, tačiau kokybė, man regis, kita. Kelerius metus gausią programą pasiūlo Geltona Žalia Raudona. Ir muziejai pagaliau ima suprasti, kad per valstybines šventes kaip tik privalo dirbti! Ir netgi šimtąkart intensyviau.

O kiek šįmet atskirų iniciatyvų! Tai ir rodo, kad žmonėms rūpi vasario 16-oji, rūpi valstybė ir tautiškumas.

Eimantas Paškonis ir dizaino agentūra „Folk“ sugalvojo sukompiliuoti šriftą Signato. Galim ne tik rašyti signataro Jurgio Šaulio raštu, bet ir patys tapti simboliniais signatarais, kurių pavardes žadama sudėti į specialų leidinį.

Delfi pakvietė apkabinti Lietuvą. Tereikia su feisbuku prisijungti prie projekto ir tapsi virtualaus Baltijos kelio dalimi. Ir kaip ačiū trimitininkams už visus metus grotą „Lietuva brangi„! Taip pat filmų „Grąžinti Nepriklausomybę“, „Pelėdų kalnas“ ir „100 metų kartu“ kūrėjams.

Nustebino specialiųjų tarnybų sveikinimas ir traukinių himnas!

Pati jaučiuosi prisidėjusi prie gimusiųjų vasario 16-ąją fotoportretų projekto. Jį sugalvojo Fotoexpress, o vykdė mano mama, šios asociacijos narė. Kai buvo nusprendusi rasti dar kelis žmones ir užbaigti šį kuklų projektą, pasišoviau padėti paprastu būdu: ant savo asmeninės feisbuko sienos paklausiau, ar kas pažįsta žmonių, gimusių vasario 16-ąją. Maniau, kad tarp draugų ir draugų draugų atsiras kas nors, kas ką nors pažįsta ar yra girdėjęs, taip ir gausim tuos kelis trūkstamus projekto dalyvius. Juk, kaip sakoma, iki to, kurio tau reikia, toliausiai – penki žmonės. T. y. A pažįsta B, B pažįsta C, C pažįsta D, o D pažįsta E, kurio tau reikia.

Jau kitos dienos rytą mano įrašu pasidalijo apie 100 žmonių ir keliolika komentaruose užtagino kokį nors savo pažįstamą. Paskui prasidėjo tiesiog lavina! Per kelias dienas man parašė tiek žmonių, kad ne kartą komentaruose mėginau stabdyti šią mašiną. Kur tau! Įrašas patalpintas lapkričio gale, o žinučių sulaukiu iki šiol. Per kelias savaites įrašu pasidalijo 4342 žmonės, gavau apie 300 asmeninių žinučių, o kiek komentarų yra po įrašu, feisbukas net nerodo!…

Ir tai, tikiu, tik vienas iš pavyzdžių, kaip žmonės myli savo šalį ir nori tą meilę parodyti.

O fotoprojektas išėjo išties šaunus! Ir jeigu žinote galeriją, biblioteką, kultūros centrą, kuris norėtų pasidžiaugti šių šviesių ir paprastų žmonių portretais bei jų šiltomis mintimis apie Lietuvą, brūkštelkite žinutę.

O aš pasidžiaugsiu, kad Dalius Abarius, Kipras Mašanauskas ir kiti sugalvojo filmuoti Lietuvos varpus ir iš jų garsų bei vaizdų sukurti autentišką vizualizuotą šiuolaikinės muzikos kūrinį Gloria Lietuvai. Martynas Levickis šimtmečiui taip pat parengė naują modernų lietuvišką kūrinį. Lauksim, kada atveš į Lietuvą.

Ir labai labai šaunuoliai LRT. Pirmiausia, tai už akciją „Keliu vėliavą„.

Antra (radijui) – už įdomias laidas šiuo laikotarpiu: tiek įkvepiančių žmonių ir idėjų! O šiandien tokiais pakiliais reportažais apjungė visą švenčiančią Lietuvą! Trečia (TV) – už puikią transliaciją šįvakar: taip gražiai rodė koncertą Operos ir baleto teatre ir taip meistriškai jį sujungė su veiksmu Katedros aikštėje! Žodžiu, myliu myliu bučiuoju!

Ir daug meilės Lietuvai! Gyvuok dar daug daug šimtų metų!