Latest Posts

Trys anekdotai apie sesę

Broliai diskutuoja apie mašinas, vyresnieji nusprendžia:

– Kai užaugsim, susimesim sesei ant Lamborgini!

2,5 m. šnekorius:

– Aš irgi sesę į Lamborgini įmesiu!

**

Vaikai stebi vieni kitų akis: visi pas mus žaliaakiai, bet vieno žalia su ruda, kito žalia su pilka ir pan. 2,5 m. šnekorius:

– O sesės akys – geltona, žalia, raudona.

**

Šnekorius:

– Mama, duok man žirkles.

– Kokias?

– Tokias mažas mažas, kaip sesė.

(Sesei ką tik suėjo metukai…)

Savaitės anekdotas: ar didžiuojiesi?

Dvimetis (beveik jau trimetis) puikuojasi, kad spėjo ant puoduko:

— Žiūrėk, sausa! – rodo į kelnes džiaugsmingai.

— Kaip smagu! Džiaugiuosi! – sakau.

— O didžiuojiesi? Didžiuokis! – pasiūlo.

Karantino veidai

Praėjo mėnuo, tiek užtenka naujiems įpročiams susiformuoti, taigi jau įpratome niekur neiti, nieko nepirkti, naujienas sekame be didesnio nerimo ir jaučiamės jau labiau atsipalaidavę, net šiek tiek nuobodu. Turbūt dėl to atsipalaidavimo ir nuobodulio vos atidarius kelias parduotuves, žmonės tuoj pat sugužėjo būriais, nusidriekė eilės, į maisto parduotuvę irgi kartais einama šeimomis, tarsi pramogauti. Atsigauna daiktų dalijimosi ir prekių iš antrų rankų internetinės platformos. Galvoju, ne tiek iš poreikio daiktui, kaip funkcijai, kiek iš poreikio kokiai naujovei bei paties pirkimo malonumui. Vis tik kažką įsigyti, t. y. gauti mainais į pinigus, yra viena iš laisvės formų, kurių daugelis dabar yra suvaržyta.

Man buvo juokinga pati karantino pradžia. Feisbukas užverstas įvairiausiais nemokamais ištekliais: muziejai, koncertai, paskaitos, sporto treniruotės, garsinės knygos ir t. t. – staiga visi sugalvojo tapti itin išsilavinusiais, sportiškais, o mamos pasišovė būti visų dalykų mokytojomis, edukacijų ir pramogų vedėjomis. Nenuostabu, kad po pirmosios darbo savaitės pasirodė virtinė pervargusių tėvų skundų.

Nemažai jų skundėsi mokyklos sistema ar labiau jos nebuvimu. Norėjosi kaip į mokyklą – vienų durų, iki kur palydi vaiką, o paskui jau pats kapanojasi, kol vakare vėl pargrįžta namo. Tačiau vienam mokytojui tiko Tamo, kitam – Zoom, trečiam vėl kokia nors kita platforma. Ir tai man pasirodė visai normalu. Tos sistemos ar atskiri prisijungimai toje pačioje platformoje – lyg skirtingi kabinetai. Anglų ir lietuvių mokytojos dirba paprastose klasėse, bet kiekviena jų turi savo kabinetą, chemijos mokytojai reikia klasės su traukos spinta ir visokiom kolbelėm bei regentais, fizinio mokytoja išvis dirba salėje. Kodėl jie internete turėtų būti vienodose aplinkose? Tuo pačiu mažėja ir sistemų apkrovimas.

Daug blogiau man pasirodė mokytojai. Vos uždarius mokyklas ėmė kikenti, kad štai dabar tėvai pamatys, kokį iš tiesų jie sunkų darbą dirba, džiaugėsi, kad mokytojo prestižas išaugs kaip ant mielių. Džiugu, kad atsirado mokytojų entuziastų ir pagalbos ranką ištiesusių įmonių, kurios staigiai ėmė organizuoti įvairiausius mokymus, kad prasidėjus nuotoliniams mokslams pedagogai būtų pasirengę naudotis technologijomis ir įvairiais įrankiais internete. Nors dauguma mokytojų nuoširdžiai dėkojo už pagalbą, nemaža dalis burbėjo, kad nieko naudingo nesužinojo, o buvo ir tokių, kurie pareikalavo pažymėjimų, jeigu jau klauso šito webinaro! (Viena iš mūsų švietimo grimasų, kad mokytojai eina į tobulinimosi kursus ne todėl, kad siekia tobulėti, o todėl, kad jiems reikia susirinkti pažymėjimus, jog išklausė x valandų mokymų…)

Realybėje nuotolinis mokymas tik išryškino ir taip esančius skaudulius ar šviesulius. Yra mokytojų, kurių prestižas nuostabus nelaukiant 2025-ųjų, o yra tokių, kuriems ir valstybinės prestižiškumo programos nepadės… Privačiose mokyklose daug daugiau proaktyvumo, todėl viskas daug greičiau susistyguoja ir šių mokyklų kolektyvai dar gali padėti ir kitiems, o valstybinėse mokyklose laukiama, kol kas nors ką nors nuspręs, paskui daroma pagal juodu ant balto surašytą sprendimą ir nė klypt į šoną… Išryškėjo ir tai, kad daugybė mokytojų yra techniniai beraščiai. Ne tik kad neturi supratimo, kaip veikia internetas ir bendravimo jame platformos, bet net ir rišlaus sakinio prisėdę prie kompiuterio suformuluoti negali. Karantinas – puikus laikotarpis visiems pasitempti. Ir turbūt reikės peržiūrėti mokyklines IT programas, nes per šiuos kelis mėnesius vaikai bus „išėję“ visos mokyklos kursą ir daugiau…

Grįžkim prie namų ir šeimos. Vis dėlto sudėtinga susivokti, koks turėtų būti tėvų vaidmuo vaikų moksluose. Austėja Landsbergienė teigia, kad penktokai ir vyresni jau turėtų turėti pakankamai atsakomybės imtis savo mokslų savarankiškai. Tuo tarpu pradinukus ir priešmokyklinukus reiktų kiek labiau pakuruoti, neįsispraudžiant į griežtus laiko rėmus.

Teisinga A. Landsbergienės duota proporcija – 70:30. Anksčiau mūsų gyvenimo 70% sudarė įvairi išorinė veikla ir tik apie 30% dėmesio skirdavom namams, o dabar – atvirkščiai. 70% dėmesio ir laiko suvalgo buitis, maistas, santykiai ir 30% lieka sau: savo darbams ir savo malonumams. Eidami į darbus didžiąją laiko dalį būdavome vienodi: ar darželinukas, ar priešpensininkas – visi vykdydavome išorinio pasaulio užduotis. Dabar, užsidarius karantinui, smarkiai išryškėja mūsų skirtybės, nes namų proporcijos dalyse vieni turi didžiulį veiklų ir atsakomybių tankį, o kiti jaučiasi visai vieniši ir tušti.

Štai Giedrės Čiužaitės pokalbyje su psichologais ir atsiskleidžia trys pagrindinės savitos karantinuotųjų grupės: vienišiai, kurie gali ištobulinti savo darbo procesus ir jų naujai išmokti dalykai padės jiems geriau dirbti ir po karantino. Tačiau darbo krūvis daug didesnis. Galbūt dėl to, kad kelia sau didesnius tikslus, nes be darbo nelabai yra kito rūpesčio, o galbūt jie kompensuoja kolegų, labiau užsiėmusių namuose, darbus. Jei nedirbtų, juos visai užkamuotų vienatvė; šeimos su vaikais, kuriose tėvai, be savo įprastinių pareigų, dar įgyja pedagogo ar mentoriaus pareigą ir kasdienybės rutina apsiverčia aukštyn kojom, kai pagrindiniu fokusu tampa vaikų lavinimas(is), tarp jo įsimaišo poilsio minutės ir namų ūkis, o darbas nusistumdo į dienos paribius arba nusitęsia į naktį. Dažnai ši suaugusiųjų grupė itin pervargusi, nes prisiima itin daug atsakomybės, kuri nesutelpa laike; šeimos be vaikų (arba su pakankamai brandžiais vaikais), kur abu pasiskirstę buitį, gali ir pakankamai dirbti, ir auginti save, ir puoselėti, tobulinti tarpusavio santykius.

Nedaug pasikeitė mamoms, kurios ir taip būdavo namuose su vaikais. Jeigu jų vyrai labiau išorinio pasaulio veikėjai, joms kasdienybė galbūt pasunkėjo arba atsirado daugiau progų pasipykti. O jei vyras šeimyniškas, tai buitis smarkiai palengvėjo ir rūpinimosi vaiku (-ais) mažiau.

Bet jeigu vis dar reiktų kokios nors pagalbos susivokti, kas ir kaip, pasinaudoti jau esamais veikiančiais modeliais, daug išminties yra PVC sukurtuose filmukuose. Tačiau šitiek išgyvenus jau viskas nusistovi ir ima atrodyti normalu, grįžta daugmaž į ankstesnes vėžes tik kitomis formomis. Aš supratau, kad internete visko vyksta ne ką mažiau nei realybėje ir visur suspėt tiesiog neįmanoma. Ir prognozuoju, kad švelnėjant karantino sąlygoms vėl kils streso ir susierzinimo banga – vieni bus nepatenkinti pokyčiais, kuriems ir vėl stigs aiškumo bei logikos, kiti gi užsigrauš, kad taip ir neužsiaugino raumenų ar neperskaitė tos krūvos knygų, o karantinas šit ims ir baigsis.

Memai – iš internetų, viršelio nuotrauka – iš Klaipėdos rajono savivaldybės svetainės.

Kai covid-19 pasibels į šeimą

Ką darysite, ar pagalvojote? Mes – ne. Apsidėliojus dalykus namie, kai tas pats butas tampa lopšeliu, darželiu, mokykla, dviem darbovietėm, valgykla ir nakvynės namais, tik dabar pasižiūrėjau, ko prirašyta Tamo. Mokyklos personalas išties atsakingai dirba toliau, siunčia įvairią informaciją, kaip saugotis, ką veikti, kaip nusiteikti karantino laikotarpiu. Vienas iš jų laiškų turėjo štai tokį paveiksliuką:

Taigi. Mes visai nebuvome pagalvoję, ką darytume, jeigu staiga smarkiai susirgtume. (Na taip, atrodo, dar jauni, jei ir susirgsim, tai turbūt švelniai, bet juk niekad negali žinot. Ar kas nors išvis tikėjosi, kad ši liga atkeliaus į tokį Dievo užmirštą kampelį kaip Lietuva…)

Perskaičiau kelis straipsnius, kaip tik ir Austėja apie tai kalbėjo. Štai kuo galiu pasidalinti su visais.

Jeigu šeimos ligonis namuose

  • Ligoniui reiktų skirti atskirą kambarį, jei įmanoma, ir tualetą.
    • Reiktų apgalvoti, kuris tai bus kambarys. Ar jame tilps dar vienas ar du ligoniai, jeigu užsikrėtė keli? Kokių to kambario daiktų reikės kitiems, kad galėtų netrukdomai dirbti ar mokytis, žaisti, galų gale, rengtis. Kur juos perkelsite?
  • Būtų gerai, jeigu ligonis dėvėtų veido kaukę. Bet kuris kitas pas jį einantis asmuo privalo dėvėti kaukę ir pirštines. Vos išėjęs kaukę ir pirštines nusiimti ir išmesti.
    • Nusiimti reikia pirmiau pirštines. Tada iškart nusiplauti arba dezinfekuoti rankas. Tada nusiimti kaukę ir vėl nusiplauti rankas. Pirštines ir kaukę sudėti į kokį nors, geriausia kelių sluoksnių, maišelį, tada į šiukšlių dėžę.
  • Kruopščiai dezinfekuoti visus paviršius, kur gali būti prisilietęs ligonis, pvz., durų rankeną, čiaupo rankenėlę, kriauklės kraštus, klozeto dangtį ir t. t.
  • Ligonio patalus ir drabužius galima skalbti kartu su kitais skalbiniais, jeigu naudosite aukščiausią tiems audiniams įmanomą temperatūrą.
  • Būtų gerai, jeigu ligonio šeimos nariai niekur neitų iš namų. Kas galės atvežti jums maisto ir kitų būtinų produktų? Be artimų žmonių ir žinomų didžiųjų tiekėjų į namus, dar galite pasikliauti įvairiais smulkiais prekybininkais ir ūkininkais. Neblogas jų sąrašėlis yra „Žalios žinutės“ straipsnio gale.
  • Visa kita – kaip ir sergant bet kokia kita užkrečiama liga: kuo mažiau tiesioginio kontakto, ypač su bet kokiais kūno skysčiais: šlapimu, prakaitu, vėmalais ir t. t., nesidalinti jokiais daiktais, ypač indais ir įrankiais, vėdinti patalpas, plauti rankas, dezinfekuoti paviršius.

Jeigu susirgo tėvai ir guldomi į ligoninę, apgalvokite

  • Kas pasirūpins vaikais
    • Tai negali būti seneliai, besilaukiančios šeimos, šeimos, gyvenančios su seneliais, žmonės, sergantys astma, diabetu ir kitomis lėtinėmis ligomis ar slaugantys tokius ligonius, kitaip sakant, reikia išsirinkti žmogų ar šeimą, kas nepriklauso jokiai rizikos grupei ir su tokia nebendrauja, nes tikėtina, kad sergančių tėvų, t. y. jūsų, vaikas jau bus pasigavęs užkratą.
    • Jeigu kartais jūsų pasirinktas žmogus suserga, būtinai turi iškart jums pranešti. Net jeigu tai „tik“ sloga, kosuliukas, ar 37C, ar norėsite rizikuoti? Turite turėti ir planą B, t. y. kitą žmogų.
    • Ar pasirinktas žmogus atvažiuos į jūsų namus, ar pasiims vaikus pas save? Kaip bus su vaikų daiktais, ypač kurių reikia mokymuisi ar komunikacijai su tėvais ir kitais artimo rato asmenimis ar reikalingais specialistais?
    • Jeigu neturite asmens, kuris pasirūpintų jūsų vaikais, Vilniuje jais pasirūpins tam tikros įstaigos – žr. įkelto paveikslėlio apačioje. Panašius variantus turėtų turėti ir kitos savivaldybės.
  • Kas pasirūpins namų augintiniais
    • Rekomenduojama net sergant namie perduoti augintinį kam nors sveikam. Nors nelabai aišku, ar augintiniai gali užsikrėsti, vis dėlto nerekomenduojama sergant rūpintis kokiu nors gyvūnu. Jeigu tai šuo, kurį reikia išvesti pasivaikščioti, tai kyla ir daugiau keblumų…

Daugiau rimtų mokslinių rekomendacijų apie elgesį ir pasiruošimą koronaviruso situacijoms yra JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų tiklapyje.

Būkite sveiki, bet viskam pasiruošę!

Ką veikti namuose?

Iškart perspėju, kad vienu metu virti sriubą, prižiūrėti vaikus (dar kad jie mokytųsi) ir dirbti nuotoliniu būdu, deja, nepavyks. Pietus gaminkite vos atsikėlę, iškart po puodelio kavos arba pripildykite šaldiklį pusfabrikačių, darbus susiplanuokite dirbti, kai vaikai miegos, žiūrės filmuką ar leisite jiems žaisti planšete, o visą kitą laiką 100% būkite su vaikais. Ką su jais veikti?

1. Pasikalbėti.

Jei vis dar baisu dėl tų 7 minučių skiriamų vaikui per dieną, šis laikotarpis kaip tik tam, kad atsigriebtume. Apie ką kalbėtis, padės pokalbių paruoštukai, pvz. Juokingiausias įvykis, Esu dėkingas už…, Kai pykstu, man padėtų, jei… Surašykite tokias užuominas ant popieriaus skiaučių ir kaskart susėdę prie stalo traukite po vieną. Tegu ta pačia tema pasisako visi.

2. Fotografuoti(s) ir filmuoti(s).

Vaikai niekada nebebus tokie, kaip dabar, o ir mes senstame, niekad nebeatrodysim geriau nei šiandien. Pasidarykim virtualų „sekretą“, kaip mūsų vaikai juokiasi, ką pasakoja, kokie yra mažučiai. Tos nuotraukos, video ar garso įrašai praėjus daugiau laiko visada gebės mus nudžiuginti ir pakelti nuotaiką.

Būkim ir patys kadre, kad vaikams liktų toks „sekretas“ apie tai, kaip mama ir tėtis juos myli, kokie buvo jauni ir faini.

Kodėl sakau, „sekretas“. Gal atsimenat, vaikystėj kasdavom duobutę, į ją gražiai pridėliodavom gėlių žiedų, lapelių ir kokių kitų mielų smulkmių, paskui uždėdavom stikliuką ir užkasdavom. Labai būdavo smagu atsikasti ir pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Dažnai užmiršdavom ir neberasdavom, kur tas sekretas. Taip dabar fotkiname neskaičiuodami kadrų, juos suverčiam į kompiuterius ar kitas laikmenas, dažnai pamirštam. Bet jei pasiknisam ir atrandam – kokia laimė pasigėrėti tuo, ką ten pridėjom.

3. Žaisti stalo žaidimus.

Turbūt turite stalo žaidimų, kuriems vis pritrūksta laiko. Toliau padėkit dažnai žaidžiamą žaidimą ir išbandykit tą, kurio taisyklių dar neįsiminėt. Smegenys gaus malonumą išmokti šį tą naujo, nekalbant apie visus kitus gerus dalykus, kurie pasiekiami žaidžiant kartu pagal tam tikras taisykles. O gal kai kurias taisykles nuspręsite pakeisti?

4. Dūkti, kutentis ir kvailioti.

Mažiuką nudžiugins masažas su lapnojančiom meškom ir bėgiojančiom skruzdėlėm (pereinam nuo pėdų iki kaklo paspausdami visu delnu, paskui perbėgam pirštų galiukais), didesnis įsitrauks į kutenimų seansą. O gal galima drauge pašokinėti ant lovos ar surengti pagalvių mūšį? Prisipažinkite, kad ir būnant dideliam kartais norisi pakvailioti. Jei nedrąsu pradėti, įsijunkite smagios muzikos. Ji visada užveda linksmybėms.

5. Išbandyti naujus receptus.

Su iššūkiu gaminti tik iš to, ko yra namie, arba su iššūkiu užsisakyti trūkstamų produktų pristatymo į namus platformoje. Tai kūrybiškumas arba mokymasis per praktiką. Ir kaip tik galėsite peržiūrėti visus tuos receptus, kuriuos vis išsisaugote, bet taip niekad ir nepagaminate.

6. Piešti.

Turbūt turite kelių rūšių piešimo priemonių, tai galima pradėti nuo rečiau naudojamos. O gal kaip tik paimti tik paprastą pieštuką ir sukurti piešinį tik iš burbuliukų, tik iš brūkšniukų, tik iš bangelių…? Internetas pilnas keisčiausių piešimo idėjų, pvz. O gal ne piešti, bet klijuoti, plėšyti, glamžyti, mirkyti, pūsti, segti sąvaržėlėmis, perforuoti skylmuša?

7. Spalvinti.

Ar neturite užsigulėjusių spalvinimo knygelių? Dar yra begalė iš interneto atsisiunčiamų piešinių spalvinimui tiek vaikams, tiek suaugusiems, pvz. Spalvinimas, kaip ir piešimas, gali būti ir grupinis užsiėmimas – ant to paties lapo dirbate keliese. Galima kartu, galima pakaitom.

Spalvinimas lavina kruopštumą, atidumą, skatina užbaigti iki galo.

8. Pažiūrėti filmą ar koncertą.

Jei ne jūsų kompiuteris, tai youtube yra pilnas šaunių vaizdo įrašų, kuriems peržiūrėti, sako, ir viso gyvenimo neužtektų.

9. Peržiūrėti senas nuotraukas ir video.

Bet kokio amžiaus vaikams patinka žiūrėti į save ekrane. Didesnius nudžiugins kita perspektyva. Kai dabar tėvai, atrodo, tik barasi ir reikalauja, bus labai smagu pamatyti juos kitoje šviesoje: tik gimus kūdikiui, dalyvaujant šventėse – kokia meilė iš jų sklinda! Kartu prisiminsite kasdienybės smulkmenas ar išvykų akimirkas – tai visiems suteikia daug džiaugsmo ir bendrumo jausmą.

10. Skaityti knygas.

Kaip rašė Vilniaus savivaldybė, ar jau perskaitėte visas knygas, nusipirktas per Knygų mugę? O per praėjusią? O per dar ankstesnę?

Su mažesniais vaikais knygų skaitymas išeina spontaniškai. Arba norisi nusiraminimui prieš pietų ar vakaro miegą. Su didesniais vaikais galima sutarti, kad dabar bus skaitymo valanda. Kiekvienas (ir jūs) skaito savo knygą, paskui pasidalinate, ką sužinojote.

Vaikui užduotis papasakoti, ką skaitė, arba atsakyti į klausimus iš to teksto, labai svarbi tuo, kad moko glaudinti informaciją, išrinkti svarbiausius dalykus, nepražiūrėti detalių. Tai esminiai mokymosi įgūdžiai, būtini mokantis bet kurio dalyko. Jie taip pat bus reikalingi toliau gyvenant sąmoningą pilietinį ir visuomeninį gyvenimą, darant asmeninius pasirinkimus.

11. Išpildykite Advento kalendorių.

Esu tikra, kad atlikote ne visas savo šaunaus Advento kalendoriaus užduotis. Ir internete pasidalintų kalendorių buvo tokia gausybė, kad dabar susiradus galima imti ir įgyvendinti kurį nors kitą, nei buvot pasirinkę prieš Kalėdas. Arba pasigaminti karantino kalendorių ar užduočių, veiklų skrynelę, iš kurios trauksite idėjas, kai viskas aplink nusibos. Tiks gimtadienių, naujų metų ir visų kitų švenčių scenarijai ir žaidimai. Turiu pilną Pinterest idėjų darželinio ir pradinio amžiaus vaikams. Turbūt ir jūs turit panašių lobių.

12. Susitvarkykite spintą.

Žinau, kad kai kuriems vaikams drabužiai siaubingai nepatinka, bet kiti atvirkščiai – dievina viską matuotis. Kaip tik laikas iškraustyti storus megztinius, paslėpti žieminius kombinezonus, išsitraukti plonas kepures, susikabinti pavasario/vasaros palaidines. Tuo pačiu atrinksit, ką jau išaugot, susirasit, ką priaugot. Galbūt pavyks kažką įdėti į „Mūsų mažylius“ ar „Free your stuff“ feisbuko grupę.

13. Eikite pasivaikščioti.

Iš anksto susidarykite sąrašą, ką būtina padaryti ar pamatyti bevaikštant, tada tai neatrodys taip nuobodu. Pvz., 10 žingsnių nustriksėti kaip kiškis, 15 žingsnių žąsele, apibėgti 3 stulpus, apkabinti medį, pamatyti 1 kvadratinį daiktą, surasti 2 skirtingus medžio ar krūmo lapus ir t. t. Galima daryti konkursą – kas surinks daugiau taškų, tas… (sugalvokite patys).

Arba galima pasiskolinti amerikietišką žaidimą „I spy…“ Vienas iš dalyvių pasirenka visiems matomą objektą ir sako užuominą, pvz., „Matau kai ką apvalaus“. Kiti klausinėja kaip žaidime „Taip ir Ne“, kol galiausiai atspėja.

14. Surenkite video pasimatymą.

Per Skype ar messenger`į paskambinkite seniai matytiems draugams, pusbroliams ar seneliams. Galite sutarti prieš tai pasiruošti kakavos ir užkandžių ir pabendrauti lyg sėdėtumėte visi prie stalo.

15. TIK TĖVAMS. Išneškite šiukšles. Vienas.

Neįtikėtinai palengvėja, kai išeini kelioms minutėms visai vienas. Panašia laisve dvelkia ir išėjimas į parduotuvę. Tačiau ten reiks išleisti pinigų ir partempti maišą, paskui jį iškraustyti. Tuo tarpu nešant šiukšles atsikratai ir fizinės, ir emocinės naštos, grįžti tuščias ir švarus, su nauja energija įsitraukti į namų erzelyną.