Latest Posts

Pirmiausia tu pati

Sapnavau sapną, kuriame padėjau kitiems, nors tą akimirką labiausiai reikėjo rūpintis savo reikalais. Ir, žinoma, paaiškėjo, kad tie kitų reikalai nebuvo labai reikšmingi, tuo tarpu aš daug ko netekau ir man nieks nepadėjo, kad viskas būtų gerai.

Priėmiau šį sapną kaip pamokymą pirmiausia rūpintis savimi ir pagal šį pamokymą susiplanavau visą šią sudėtingą dieną.

Paprastai esu maksimalistė. Į vieną dieną tiek prikišu sumanymų, kad kitąkart ir trim dienom užtektų. Tada kankinuosi, kad kažkur vėluoju, kažko nepadariau, pamiršau savo, vyro ar vaikų poreikius.

Šiandien išaušo kitokia diena. Pirmiausia aš pati. Nevežiau vaiko į mokyklą dėl kelių pamokų ir sutaupiau 30 min. miego. Pasiėmiau jį į mamų susitikimą ir laimėjau ramų pasėdėjimą, nes buvo kas pasirūpina mažuoju. Valgėm kavinėje bendraudami ir nereikėjo sukti galvos, ar namuose esanti sriuba dar valgoma. Išėjome iš susitikimo ankstėliau ir dėl to ankstėliau nuvežiau vaiką į koncerto repeticiją, nereikėjo lėkti paknopstom. Grįžo jis troleibusu, tad laimėjau porą valandų savo reikalams. Ir t. t.

Vis rinkausi variantus, kurie man padėtų išlaikyti sveiką protą ir mažiau nervintis. Supratau, kad kai kurie pasirinkimai nors ir ne geriausi, bet vis dėlto nėra blogi. Dienos gale jaučiausi tikra nugalėtoja. Kaip gerai, kad susapnavau tą sapną, ir kaip gerai, kad jo pamokymu patikėjau.
Grįždama iš darbo nusipirkau gėlę, dėl kurios jau kelinta savaitė varvinu seilę. Nes, o kodėl ne? Ji papuoš namus ir nuo to vėlgi jausiuos tik geriau. O kai gerai jaučiuosi, esu darbingesnė, atidžiau klausausi, kantriau reaguoju, meiliau apkabinu. Kai pasirūpinu savimi, išlošia visi. Tad pirmiausia – aš pati.

Buvau pamiršus, koks yra vienerių metų vaikas

Buvau pamiršusi, koks protingas yra vienerių metų vaikas. Juokaujame: „Kai jam sueis dveji, kur leisime: į fleitą, dainavimą ar futbolą?“ Nes puikiai varosi kamuolį, mėgsta pūsti brolio fleitą ir gerai atkartoja girdėtą muzikinį motyvą.

Jeigu jam kas nepavyksta, ima didesnį žmogų už rankos ir vedasi ten, kur reikia pagalbos. Jeigu jam reikia aukštesnės perspektyvos, užsilipa ant kelių, apsikabina kaklą ir kelia aukštyn. Kai kuriuos dalykus įvardija žodžiais, pvz., ka – kamuolys, ku – kur, kai kuriuos – ženklais, pvz., muzika, lietus, kai kuriuos ir ženklu, ir žodžiu, pvz., kaaa – karšta.

Buvau pamiršusi, koks drąsus yra vienerių metų vaikas. Jam viskas smalsu ir jis pasiruošęs užkariauti visą pasaulį, atrasti neatrastus kraštus. Todėl paleistas ant žemės jis tiesiog eis. Eis eis eis be galo be krašto, kol visai pavargs. Eis savo kryptimi, nepaisydamas, kur nori kiti, kur saugu. Prie laiptų, kad nereikėtų purvintis, paprašys duoti ranką. Šaligatvis, gatvė – nesvarbu. O vežime sėdėti yra nuo-bo-du. Ypač jei mama neapsisprendžia, kuris pienas šiandien pigesnis.

Buvau pamiršusi, kaip yra smagu bėgti nuo mamos, kai ji nori pakeisti sauskelnes. Ir kaip pikta, kai kažko neleidžia. O, jis tada puola į didelį pykčio priepuolį: griūva ant nugaros ir rėkia, verkia kokias 10 minučių, kol viską išrėkia. Tik tada jam gali pasiūlyti glėbį ar krūtį.

Ir su kiekvienu moka bendrauti skirtingu stiliumi: jei kažko nori iš antrojo brolio, tai spiegs visa gerkle, nes kitaip tam „nedašunta“, o vyriausiojo brolio už rankos neima (nes to rankose paprastai būna telefonas ir kolonėlė), o stumia iš už nugaros, jei reikia kur nusivesti.

Kaip užauginti laimingą žmogų?

Visų tėvų tikslas – kad vaikas užaugtų laimingas. Tačiau realybėje, kasdienybėje, ar susimąstome, kaip tą laimę kurti ir kiek mūsų vaikas iš tiesų laimingas?

Stabdant netinkamą ar mums nepriimtiną elgesį nėra kada galvoti apie stabdymo metodiką ir kokį poveikį tai daro ateičiai. Norisi, kad tai liautųsi čia ir dabar, ir priklausomai nuo mūsų emocinės būklės, kartais pateisinami ir labai radikalūs auklėjimo būdai. Juos verta vadinti „auklėjimo“ būdais, nes emocijoms nuslūgus greičiausiai suprantame, kad nieko gero tuo nepamokinome, o jei kas būtų matęs tą sceną iš šalies, būtų labai labai gėda.

Jei turite minutėlę ramiai pagalvoti apie auklėjimą, kviečiu perskaityti ir apgalvoti tolesnes Sarah`os Ockwell-Smith mintis. Ji kreipia mus vaikų auklėjimą priimti kaip pagalbą vaikui kopti Maslow piramide aukštyn.

Lekt. T. Petraičio skaidrė

„Pradedant piramidės apačia, pirmiausia reikia, kad būtų patenkinti vaikų fiziologiniai poreikiai ir kad jie jaustųsi saugūs. Fiziologiniai poreikiai, tokie kaip maistas, vanduo, pastogė ir drabužiai, yra patys elementariausi tam, kad išgyventume. Saugumas kalba apie tai, kad vaikas jaustųsi apsaugotas nuo pavojų ir skriaudos. Tik kai šie du poreikiai patenkinti, galime judėti prie meilės ir priklausymo, o paskui prie pasididžiavimo savimi. Vaikai turi įgimtą poreikį būti mylimi ir jaustis šeimos dalimi. Priklausydami ir jausdami rūpestį, jie ne tik kuria pasididžiavimą savimi, bet ir savigarbą, o tai padeda gerbti ir kitus. Kai visi šie poreikiai patenkinti, vaikas gali išnaudoti visą savo potencialą ir tapti tokiu žmogumi, kokį išauginti tikisi tėvai (savirealizacija).

Iš Maslow piramidės matome, kad auklėjimo metodai, kurie remiasi gėdinimu ar bausmėmis socialiai atskiriant (pvz., pertraukėlės, kėdutė, išvarymas į savo kambarį), negali vesti į savirealizaciją. Neįmanoma pasiekti piramidės viršūnės išėmus dvi jos dalis. Meilė, priklausymas ir pagarba yra gero auklėjimo pagrindas; o pamatas – pasididžiavimas savimi: jo kūrimas, o ne naikinimas.“

Sarah Ockwell-Smith „Gentle Discipline“, p. 23-24 (TarcherPerigee, New York, 2017)

Šiandien aš suprantu, kad tokie tradiciniai „auklėjimo“ būdai, kaip pliaukštelėjimas per subinę ar kitur, gėdinimas, pajuoka, šaukimas, žemina mažąjį žmogų ir verčia jį jaustis nesaugiai – didysis žmogus, kuris turėtų jį saugot ir globoti, staiga kelia jam grėsmę. Išsiuntimas į kitą kambarį ar grąsinimai iškraustyti iš namų kerta priklausymo giją, rėksmingi „kodėl taip padarei“, „ką čia dirbi“ ir pan., galutinai sutrypia meilę – manęs čia nieks nesupranta. Taigi užuot auginę žmogų, mes jį bloškiame nuo piramidės laiptų žemyn, tikėdamiesi, kad iš tiesų iš jo darome žmogų.

Sudėtinga, bet turint minty aukščiau išdėstytas mintis, ir gebant stabtelti prieš išsiveržiant ugnikalniui, kaip sako Daniel J. Siegel, mes galime į netinkamą vaikų elgesį nereaguoti kaip į asmeninį įžeidimą ar pažeminimą, o ramiai ir su meile priimti gilumines blogo elgesio priežastis, padėti jas įsivardyti mažajam žmogui („tu labai susinervinai“, „jis tave įskaudino ir tu nori atkeršyti“, „tu nežinai, kas čia bus, ir dėl to labai bijai“, „tu pavargai nuo šito triukšmo“ ir t.t.), apsikabinus ar paėmus už rankos išbūti kartu iki nusiraminimo, ir abu jausitės palipę piramide aukštyn, daugiau suprantantys, daugiau galintys ir labiau mylintys vienas kitą, taigi ir laimingesni.

Kaip sėkmingai žindyti savaime?

Minint Pasaulinę žindymo savaitę net keliose vietose mačiau šmėkštelint mintį: žindymas yra natūralus, tai kodėl daugeliui neišeina savaime?

Bandžiau vienur diskutuoti, kad labai daug lemia aplinka. Mes jau nesame tos laukinės moterys, kurios viską žino savo primatiškomis smegenimis. Mes – labai sukultūrėjusi rūšis, kuriai reikia instrukcijų net tam, kaip laikyti tą mažulytį gležną naujagimį ir kaip jį apsikakojusį nuprausti. Mus labai veikia tos visos instrukcijos, dienotvarkės, laikrodžiai, mililitrai, gramai, kurie greičiausiai buvo kurti tam, kad viskas būtų paprasčiau, bet dažnai dabar nuo to tampa tik sunkiau – nes reikia trūks plyš į visus tuos laikrodžius, gramus ir kita įsisprausti!

Čia dar prisideda reklaminis fonas su tyliai miegančiais angeliukais baltuose pataliukuose ir pasidažiusiomis nepriekaištingų formų atsipalaidavusiomis mamomis. Jos lengvai žongliruoja buteliukais, čiulptukais ir sauskelnėmis, o jų gyvenimas su kūdikiu – lyg cukruota pasaka. Kai pamatai paskui savo kruviną, subliuškusiu pilvu realybę, kurią dar vienas nekontroliuojamas veikėjas nuolat puošia tai kakučiais, tai apvirškintu pienu ir nežinia ko vis rėkia, gali ir silpna pasidaryti. Ar nekyla minčių, kad kažką ne taip darau? Matyt, tie čiulptukai ir buteliukai tikrai būtini, antraip jokia iš manęs ne deivė, o tik pikta susivėlusi ragana, o taip šiame pasaulyje būti negali…

O čia dar prisideda mamos, močiutės, tetos, kaimynės, draugės ir seserys, bet pirmiausia – medicinos personalas. Žinoma, jos visos linki tik gero, bet negaili tokių pastabų kaip „ką tu čia primaitinsi su tokiais papais“, „nemarink badu vaiko“, „nesikankink, pailsėk“, „aš tai neturėjau pieno“, „pamatysi, tuoj mastitas ir baigsis čia viskas“ ir t. t.

Tai kuris iš tų dalykų veda į sėkmingą žindymą? Na, tokį „savaime“? Moteris turi būti geležinių nervų ir šalto proto, kad atsilaikytų prieš visą tą spaudimą ir neigiamas nuomones ir drįstų žindyti po gimdymo bei tęsti po to. Ir tos moterys nusipelno karščiausių ovacijų ir didžiausio glėbio gėlių!

Bet dar norėčiau grįžti prie to „savaime“. Kodėl staiga žindymas turėtų būti savaime? Ar ką nors išvis šiam pasauly turim savaime?

Natūralu, kad žmogus yra sveikas. Gimsta daugeliu atvejų jis sveikas, bet ar ta sveikata yra nuo pat gimimo iki mirties ir tiesiog savaime? Neištinka nei sloga, nei gripas, nei vėžys, esam vat sveiki kaip ridikai ir tai yra savaime, nes būti sveikam – natūralu?

Artėjant prie motinystės, gimdyti yra natūralu. Tai kodėl beveik visos moterys važiuoja gimdyti į ligoninę, o nemano, kad pagimdys pačios tiesiog savaime (nors taip tikrai turėtų galvoti šiaip jau)? Na, gal dėl to, kad savaime nieko nebūna. Mes vaikštome savo valia ir pastangomis, eiti pavargstame, kartais skauda kojas, kartais jas užsigauname ar susižeidžiame. Mes valgome rinkdamiesi produktus ir patiekalus, nes kitaip skauda pilvą, viduriuojame ar vemiame. Visi procesai reikalauja pastangų, visur kartais kyla kliūčių, bet mes jas įveikiame ir toliau vaikštome, valgome. Susirgę rūpinamės savimi labiau, gydomės savo pastangomis ar kreipiamės į gydytoją. Tai kodėl žindyti turėtume tiesiog savaime?

Moterys, ne, žindymas nebūtinai bus sklandus savaime. Nebijokite, jeigu skauda spenelius, užčiuopėte guzą, jūsų speneliai įdubę, vaikas neima krūties, svoris auga per mažai, visą naktį rėkia ir t. t. Neturi viskas būti idealu ir jūs niekuo nesat prastos, jei kas nors nepavyksta. Tai tik ženklai, kad reikia žindymui skirti daugiau dėmesio ir jei per dieną ar kelias nepavyksta susitvarkyti pačiai, kreiptis patarimo į specialistus: vaiko gydytoją, akušerę, mama-mamai savanorę, La Leche lygos žindymo vadovę, IBCLC. Ir kreiptis nėra nieko gėdingo. Kaip einate pas gydytoją dėl nesibaigiančios slogos ar kviečiatės gydytoją į namus, kai apima smarkus gripas, taip ir žindymo specialistės yra pasiruošusios jums padėti įveikti pasitaikančias kliūtis.

Skaičiau vieną Lietuvoje darytą tyrimą. Ten klausė mamų, ar jos žindydamos susidūrė su kokiais nors sunkumais. Didžioji dalis sakė, kad ne. Kitas klausimas buvo, dėl ko nustojo žindyti nesulaukusios PSO rekomenduojamo vaiko amžiaus. Tokia pat dalis sakė dėl to, kad baigėsi pienas. Iš to panašu, kad moterys kartais net ir nesupranta, patiriančios žindymo sunkumų… Spėčiau, kad vėl dėl to, jog kūdikį atrodo normalu auginti su buteliuku. Juk toks yra itin dažnas kūdikystės simbolis!

Vis tik tikrasis kūdikystės simbolis turėtų būti mamos glėbys ir krūtis. Nes tai – natūralu. Ir jei nepavyksta savaime pirmą pusmetį maitinti tik krūtimi, o paskui tęsti žindymą primaitinant iki dvejų metų ir ilgiau, yra žmonių, kurie mielai jums padės įveikti sunkumus, dažnai net nemokamai.