Latest Posts

Kai covid-19 pasibels į šeimą

Ką darysite, ar pagalvojote? Mes – ne. Apsidėliojus dalykus namie, kai tas pats butas tampa lopšeliu, darželiu, mokykla, dviem darbovietėm, valgykla ir nakvynės namais, tik dabar pasižiūrėjau, ko prirašyta Tamo. Mokyklos personalas išties atsakingai dirba toliau, siunčia įvairią informaciją, kaip saugotis, ką veikti, kaip nusiteikti karantino laikotarpiu. Vienas iš jų laiškų turėjo štai tokį paveiksliuką:

Taigi. Mes visai nebuvome pagalvoję, ką darytume, jeigu staiga smarkiai susirgtume. (Na taip, atrodo, dar jauni, jei ir susirgsim, tai turbūt švelniai, bet juk niekad negali žinot. Ar kas nors išvis tikėjosi, kad ši liga atkeliaus į tokį Dievo užmirštą kampelį kaip Lietuva…)

Perskaičiau kelis straipsnius, kaip tik ir Austėja apie tai kalbėjo. Štai kuo galiu pasidalinti su visais.

Jeigu šeimos ligonis namuose

  • Ligoniui reiktų skirti atskirą kambarį, jei įmanoma, ir tualetą.
    • Reiktų apgalvoti, kuris tai bus kambarys. Ar jame tilps dar vienas ar du ligoniai, jeigu užsikrėtė keli? Kokių to kambario daiktų reikės kitiems, kad galėtų netrukdomai dirbti ar mokytis, žaisti, galų gale, rengtis. Kur juos perkelsite?
  • Būtų gerai, jeigu ligonis dėvėtų veido kaukę. Bet kuris kitas pas jį einantis asmuo privalo dėvėti kaukę ir pirštines. Vos išėjęs kaukę ir pirštines nusiimti ir išmesti.
    • Nusiimti reikia pirmiau pirštines. Tada iškart nusiplauti arba dezinfekuoti rankas. Tada nusiimti kaukę ir vėl nusiplauti rankas. Pirštines ir kaukę sudėti į kokį nors, geriausia kelių sluoksnių, maišelį, tada į šiukšlių dėžę.
  • Kruopščiai dezinfekuoti visus paviršius, kur gali būti prisilietęs ligonis, pvz., durų rankeną, čiaupo rankenėlę, kriauklės kraštus, klozeto dangtį ir t. t.
  • Ligonio patalus ir drabužius galima skalbti kartu su kitais skalbiniais, jeigu naudosite aukščiausią tiems audiniams įmanomą temperatūrą.
  • Būtų gerai, jeigu ligonio šeimos nariai niekur neitų iš namų. Kas galės atvežti jums maisto ir kitų būtinų produktų? Be artimų žmonių ir žinomų didžiųjų tiekėjų į namus, dar galite pasikliauti įvairiais smulkiais prekybininkais ir ūkininkais. Neblogas jų sąrašėlis yra „Žalios žinutės“ straipsnio gale.
  • Visa kita – kaip ir sergant bet kokia kita užkrečiama liga: kuo mažiau tiesioginio kontakto, ypač su bet kokiais kūno skysčiais: šlapimu, prakaitu, vėmalais ir t. t., nesidalinti jokiais daiktais, ypač indais ir įrankiais, vėdinti patalpas, plauti rankas, dezinfekuoti paviršius.

Jeigu susirgo tėvai ir guldomi į ligoninę, apgalvokite

  • Kas pasirūpins vaikais
    • Tai negali būti seneliai, besilaukiančios šeimos, šeimos, gyvenančios su seneliais, žmonės, sergantys astma, diabetu ir kitomis lėtinėmis ligomis ar slaugantys tokius ligonius, kitaip sakant, reikia išsirinkti žmogų ar šeimą, kas nepriklauso jokiai rizikos grupei ir su tokia nebendrauja, nes tikėtina, kad sergančių tėvų, t. y. jūsų, vaikas jau bus pasigavęs užkratą.
    • Jeigu kartais jūsų pasirinktas žmogus suserga, būtinai turi iškart jums pranešti. Net jeigu tai „tik“ sloga, kosuliukas, ar 37C, ar norėsite rizikuoti? Turite turėti ir planą B, t. y. kitą žmogų.
    • Ar pasirinktas žmogus atvažiuos į jūsų namus, ar pasiims vaikus pas save? Kaip bus su vaikų daiktais, ypač kurių reikia mokymuisi ar komunikacijai su tėvais ir kitais artimo rato asmenimis ar reikalingais specialistais?
    • Jeigu neturite asmens, kuris pasirūpintų jūsų vaikais, Vilniuje jais pasirūpins tam tikros įstaigos – žr. įkelto paveikslėlio apačioje. Panašius variantus turėtų turėti ir kitos savivaldybės.
  • Kas pasirūpins namų augintiniais
    • Rekomenduojama net sergant namie perduoti augintinį kam nors sveikam. Nors nelabai aišku, ar augintiniai gali užsikrėsti, vis dėlto nerekomenduojama sergant rūpintis kokiu nors gyvūnu. Jeigu tai šuo, kurį reikia išvesti pasivaikščioti, tai kyla ir daugiau keblumų…

Daugiau rimtų mokslinių rekomendacijų apie elgesį ir pasiruošimą koronaviruso situacijoms yra JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų tiklapyje.

Būkite sveiki, bet viskam pasiruošę!

Ką veikti namuose?

Iškart perspėju, kad vienu metu virti sriubą, prižiūrėti vaikus (dar kad jie mokytųsi) ir dirbti nuotoliniu būdu, deja, nepavyks. Pietus gaminkite vos atsikėlę, iškart po puodelio kavos arba pripildykite šaldiklį pusfabrikačių, darbus susiplanuokite dirbti, kai vaikai miegos, žiūrės filmuką ar leisite jiems žaisti planšete, o visą kitą laiką 100% būkite su vaikais. Ką su jais veikti?

1. Pasikalbėti.

Jei vis dar baisu dėl tų 7 minučių skiriamų vaikui per dieną, šis laikotarpis kaip tik tam, kad atsigriebtume. Apie ką kalbėtis, padės pokalbių paruoštukai, pvz. Juokingiausias įvykis, Esu dėkingas už…, Kai pykstu, man padėtų, jei… Surašykite tokias užuominas ant popieriaus skiaučių ir kaskart susėdę prie stalo traukite po vieną. Tegu ta pačia tema pasisako visi.

2. Fotografuoti(s) ir filmuoti(s).

Vaikai niekada nebebus tokie, kaip dabar, o ir mes senstame, niekad nebeatrodysim geriau nei šiandien. Pasidarykim virtualų „sekretą“, kaip mūsų vaikai juokiasi, ką pasakoja, kokie yra mažučiai. Tos nuotraukos, video ar garso įrašai praėjus daugiau laiko visada gebės mus nudžiuginti ir pakelti nuotaiką.

Būkim ir patys kadre, kad vaikams liktų toks „sekretas“ apie tai, kaip mama ir tėtis juos myli, kokie buvo jauni ir faini.

Kodėl sakau, „sekretas“. Gal atsimenat, vaikystėj kasdavom duobutę, į ją gražiai pridėliodavom gėlių žiedų, lapelių ir kokių kitų mielų smulkmių, paskui uždėdavom stikliuką ir užkasdavom. Labai būdavo smagu atsikasti ir pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Dažnai užmiršdavom ir neberasdavom, kur tas sekretas. Taip dabar fotkiname neskaičiuodami kadrų, juos suverčiam į kompiuterius ar kitas laikmenas, dažnai pamirštam. Bet jei pasiknisam ir atrandam – kokia laimė pasigėrėti tuo, ką ten pridėjom.

3. Žaisti stalo žaidimus.

Turbūt turite stalo žaidimų, kuriems vis pritrūksta laiko. Toliau padėkit dažnai žaidžiamą žaidimą ir išbandykit tą, kurio taisyklių dar neįsiminėt. Smegenys gaus malonumą išmokti šį tą naujo, nekalbant apie visus kitus gerus dalykus, kurie pasiekiami žaidžiant kartu pagal tam tikras taisykles. O gal kai kurias taisykles nuspręsite pakeisti?

4. Dūkti, kutentis ir kvailioti.

Mažiuką nudžiugins masažas su lapnojančiom meškom ir bėgiojančiom skruzdėlėm (pereinam nuo pėdų iki kaklo paspausdami visu delnu, paskui perbėgam pirštų galiukais), didesnis įsitrauks į kutenimų seansą. O gal galima drauge pašokinėti ant lovos ar surengti pagalvių mūšį? Prisipažinkite, kad ir būnant dideliam kartais norisi pakvailioti. Jei nedrąsu pradėti, įsijunkite smagios muzikos. Ji visada užveda linksmybėms.

5. Išbandyti naujus receptus.

Su iššūkiu gaminti tik iš to, ko yra namie, arba su iššūkiu užsisakyti trūkstamų produktų pristatymo į namus platformoje. Tai kūrybiškumas arba mokymasis per praktiką. Ir kaip tik galėsite peržiūrėti visus tuos receptus, kuriuos vis išsisaugote, bet taip niekad ir nepagaminate.

6. Piešti.

Turbūt turite kelių rūšių piešimo priemonių, tai galima pradėti nuo rečiau naudojamos. O gal kaip tik paimti tik paprastą pieštuką ir sukurti piešinį tik iš burbuliukų, tik iš brūkšniukų, tik iš bangelių…? Internetas pilnas keisčiausių piešimo idėjų, pvz. O gal ne piešti, bet klijuoti, plėšyti, glamžyti, mirkyti, pūsti, segti sąvaržėlėmis, perforuoti skylmuša?

7. Spalvinti.

Ar neturite užsigulėjusių spalvinimo knygelių? Dar yra begalė iš interneto atsisiunčiamų piešinių spalvinimui tiek vaikams, tiek suaugusiems, pvz. Spalvinimas, kaip ir piešimas, gali būti ir grupinis užsiėmimas – ant to paties lapo dirbate keliese. Galima kartu, galima pakaitom.

Spalvinimas lavina kruopštumą, atidumą, skatina užbaigti iki galo.

8. Pažiūrėti filmą ar koncertą.

Jei ne jūsų kompiuteris, tai youtube yra pilnas šaunių vaizdo įrašų, kuriems peržiūrėti, sako, ir viso gyvenimo neužtektų.

9. Peržiūrėti senas nuotraukas ir video.

Bet kokio amžiaus vaikams patinka žiūrėti į save ekrane. Didesnius nudžiugins kita perspektyva. Kai dabar tėvai, atrodo, tik barasi ir reikalauja, bus labai smagu pamatyti juos kitoje šviesoje: tik gimus kūdikiui, dalyvaujant šventėse – kokia meilė iš jų sklinda! Kartu prisiminsite kasdienybės smulkmenas ar išvykų akimirkas – tai visiems suteikia daug džiaugsmo ir bendrumo jausmą.

10. Skaityti knygas.

Kaip rašė Vilniaus savivaldybė, ar jau perskaitėte visas knygas, nusipirktas per Knygų mugę? O per praėjusią? O per dar ankstesnę?

Su mažesniais vaikais knygų skaitymas išeina spontaniškai. Arba norisi nusiraminimui prieš pietų ar vakaro miegą. Su didesniais vaikais galima sutarti, kad dabar bus skaitymo valanda. Kiekvienas (ir jūs) skaito savo knygą, paskui pasidalinate, ką sužinojote.

Vaikui užduotis papasakoti, ką skaitė, arba atsakyti į klausimus iš to teksto, labai svarbi tuo, kad moko glaudinti informaciją, išrinkti svarbiausius dalykus, nepražiūrėti detalių. Tai esminiai mokymosi įgūdžiai, būtini mokantis bet kurio dalyko. Jie taip pat bus reikalingi toliau gyvenant sąmoningą pilietinį ir visuomeninį gyvenimą, darant asmeninius pasirinkimus.

11. Išpildykite Advento kalendorių.

Esu tikra, kad atlikote ne visas savo šaunaus Advento kalendoriaus užduotis. Ir internete pasidalintų kalendorių buvo tokia gausybė, kad dabar susiradus galima imti ir įgyvendinti kurį nors kitą, nei buvot pasirinkę prieš Kalėdas. Arba pasigaminti karantino kalendorių ar užduočių, veiklų skrynelę, iš kurios trauksite idėjas, kai viskas aplink nusibos. Tiks gimtadienių, naujų metų ir visų kitų švenčių scenarijai ir žaidimai. Turiu pilną Pinterest idėjų darželinio ir pradinio amžiaus vaikams. Turbūt ir jūs turit panašių lobių.

12. Susitvarkykite spintą.

Žinau, kad kai kuriems vaikams drabužiai siaubingai nepatinka, bet kiti atvirkščiai – dievina viską matuotis. Kaip tik laikas iškraustyti storus megztinius, paslėpti žieminius kombinezonus, išsitraukti plonas kepures, susikabinti pavasario/vasaros palaidines. Tuo pačiu atrinksit, ką jau išaugot, susirasit, ką priaugot. Galbūt pavyks kažką įdėti į „Mūsų mažylius“ ar „Free your stuff“ feisbuko grupę.

13. Eikite pasivaikščioti.

Iš anksto susidarykite sąrašą, ką būtina padaryti ar pamatyti bevaikštant, tada tai neatrodys taip nuobodu. Pvz., 10 žingsnių nustriksėti kaip kiškis, 15 žingsnių žąsele, apibėgti 3 stulpus, apkabinti medį, pamatyti 1 kvadratinį daiktą, surasti 2 skirtingus medžio ar krūmo lapus ir t. t. Galima daryti konkursą – kas surinks daugiau taškų, tas… (sugalvokite patys).

Arba galima pasiskolinti amerikietišką žaidimą „I spy…“ Vienas iš dalyvių pasirenka visiems matomą objektą ir sako užuominą, pvz., „Matau kai ką apvalaus“. Kiti klausinėja kaip žaidime „Taip ir Ne“, kol galiausiai atspėja.

14. Surenkite video pasimatymą.

Per Skype ar messenger`į paskambinkite seniai matytiems draugams, pusbroliams ar seneliams. Galite sutarti prieš tai pasiruošti kakavos ir užkandžių ir pabendrauti lyg sėdėtumėte visi prie stalo.

15. TIK TĖVAMS. Išneškite šiukšles. Vienas.

Neįtikėtinai palengvėja, kai išeini kelioms minutėms visai vienas. Panašia laisve dvelkia ir išėjimas į parduotuvę. Tačiau ten reiks išleisti pinigų ir partempti maišą, paskui jį iškraustyti. Tuo tarpu nešant šiukšles atsikratai ir fizinės, ir emocinės naštos, grįžti tuščias ir švarus, su nauja energija įsitraukti į namų erzelyną.

Didelės šeimos – nemadingos

Mūsų šeimą supa daug gausių šeimų. Jeigu man augant pažinojau vieną šeimą su trim vaikais ir ji atrodė laaaabai gausi, nes visos kitos turėjo po 2 vaikus, tai dabar 2 atrodo mažokai, o trys – norma. Keista, bet pastebiu, kad kaip mašinos, namo ar pinigų, norisi turėti taip, kaip kiti, arba daugiau, vaikų skaičiumi kartais irgi lenktyniaujama. Draugiškai patariu, nepasiduokit gaujos instinktui. Labiausiai atsižvelkit į savo emocinius ir fizinius pajėgumus. Galbūt 2 jau yra jūsų riba ir didžiausia laimė.

Artimiausiame mūsų rate daug kas turi tris, o kai kas ir keturis ar penkis vaikus. O jei dar pridėtume gausias žinomas šeimas, atrodo, kad tokių šeimų baisiai daug. Visai kitoks paveikslas, kai didelė šeima veikia kasdienybėje.

Automobilis, bet ne autobusas

Volkswagen Sharan vizualizacija iš viršaus, gamintojo pav.

Mums reikėjo įsigyti erdvesnę mašiną, kad 4 vaikai tilptų su kėdutėmis. Gatvėse važiuoja daug Chrysler Town & Country, Toyota Sienna, bet variantas „nusiperku turguj nebrangiai, bet nežinia kada suges“ mūsų neviliojo. Kreipiausi į auto salonus – parašiau užklausą el. paštu.

Google sako, kad beveik visi automobilių gamintojai turi 7-viečių lengvųjų, tik pasirodo, kad ne visi modeliai atkeliauja į mūsų rinką. Kitą dieną po el. laiško paskambino Toyota ir atvirai pasakė, kad tokių didelių, bet ne autobusiukų, modelių neturi, geriau kreiptis į Volkswagen ar Ford. Citroen ir Renault taip niekada ir neatsiliepė, net po pakartotinių kreipimųsi ne bendru el. paštu, o į konkrečius vadybininkus. Po kurio laiko atsišaukė Ford. Dar prieš tai – Volkswagen. Patiko pastarojo vadybininko šiltas laiškas.

Kadangi buvau parašiusi apie savo šeiminę padėtį ir laišką siunčiau iš „Dirbu Mama“ el. pašto, jis taip pat papasakojo apie savo šeimą ir pasirašė „dirbu tėčiu“. Sutarėm bandomąjį važiavimą.

Jis davė važiuoti su savo asmenine mašina, Touran. Viską aprodė, papasakojo funkcijas, kurios jį labiausiai džiugina, palygino su kitais modeliais ir įranga. Važiavau su kūdikiu, kuris be paliovos rėkė. Nė menkiausio purkštelėjimo nebuvo, kad kelis kartus stojom jį žindyti.

Po kurio laiko važiavau su Ford vadybininku. Jis apie panelės mygtukus galėjo papasakoti panašiai tą patį, ką ir aš pati – spaudi ir žiūri, kas vyksta. Pati mašina, C Max, irgi patiko daug mažiau nei Volkswagen. Iš pažiūros pigesnės medžiagos viduje, gale stogas susiaurėja ir lieka mažiau erdvės aukštai galvai, dar kitos smulkmės.

Ką sužinojom žvalgydamiesi salonuose? Iš esmės – arba 4/5-vietė, arba autobusiukas. Tarpinių variantų nelabai yra. Gana daug modelių, kurie skelbiasi esą 7-viečiai, yra visiški apsišaukėliai. Paskutiniosios dvi sėdynės savo patogumu būna panašesnės į taburetes ir jeigu jas išskleidi, visiškai netenki bagažinės. Nors galbūt tai nėra problema, jeigu atostogoms išsinuomotum bagažinę, keliamą ant stogo. Šitą įžvalgą, beje, pamėtėjo VW atstovas.

Tiesa, buvom pripratę prie mažytės mašinytės. Keturiese su visa atostogų manta tilpdavom į Mitsubishi Colt, tad dabar rinkomės, ar kompaktišką Volkswagen Touran, ar šiek tiek ilgesnį Sharan. Galiausiai laimėjo Sharan. Jei tokį rinksitės, rekomenduoju elektra varomas vidurines duris (nes su užtraukiamomis iš jėgos vaikai jau būtų 100kart nusitrenkę pirštus), ir automatiškai užsidarantį bagažinės dangtį, nes jis, bjaurybė, sunkus ranka užverti.

Didelis būstas, bet ne užmiestyje

Manveen Kaur piešinys

Dar rinkomės erdvesnį būstą. Didelio buto ar namo nuomos kainos jau nenormaliai didelės, pirkome.

4-5 kambarių butų pasirinkimas baisiai mažas. Ribojo tai, kad jokiu būdu nenorėjom kasdien važinėti iš užmiesčio ar tolimų miegamųjų rajonų. Keletą didelių senos statybos butų per fuksą gali pamatyt skelbimuose. Bet išplanavimai dažnai gana keisti, o pats butas gerokai nudremžtas (dar turint omeny, kad ir santechnikos, ir elektros išvedžiojimus reiktų tikriausiai atnaujinti, laiptinė bus prišnerkšta ir liftas prieštvaninis…) arba savininkas įsivaizduoja, kad turi aukso grynuolį ir tikisi parduot greitai ir brangiai.

Dažnas naujos statybos namas išvis neturi didesnio nei 3 kambarių buto. Didesnį plotą gali išlošt apjungdamas du butus, bet kaina išeina nelabai adekvati. Vis tik pasitaiko, kad statytojas suformuoja 4 kambarius, tik juos sukiša į tą patį 3 kambarių plotą ir išeina mini svetainė su miniatiūriniais 8-9 m2 kambariukais. Tad tai vėlgi yra ne gausios šeimos būstas, bet prabangesnis, komfortiškesnis šeimai, auginančiai vieną vaiką: vienas mini kambariukas – miegamasis, kitas – vaiko kambarys, o trečias – drabužinė.

Po didelių paieškų išsirinkom 4 kambarius, kur svetainė/virtuvė nelabai didelė, bet pakankama ir žaisti, ir Kalėdų eglutę pastatyti, o miegamieji – po 10-12 m2: telpa ir spinta, ir dvi lovos, ir rašomasis stalas.

Dar daug kam atrodo, kad gausios šeimos turėtų gauti kokių nors lengvatų būsto įsigijimui. Visai ne. Egzistuoja tam tikros programos, bet jos turi labai daug apribojimų: būstą reikia pirkti mažiau gyvenamose teritorijose, gauti pernelyg mažai pajamų, turėti daug vaikų, bet nebūti senesnis nei 35-36 metų. Sąmoningai gausios šeimos vargu ar gali atitikti tokius kriterijus.

Valgyti, bet ne namie

restoranas dia 1

nuotrauka iš visit.kaunas.lt

Ir dar – kavinės. Užeini kur nors su visa šeima, o staliukai – keturiems, keturiems, dviem. Jei tai ne koks cepelinų restoranas, retai kur patogiai susėsi šešiese. O jei būtume su draugais? Turbūt reiktų specialiai užsakinėti vietas, kad stalai jau būtų sustumdyti į krūvą. Kai kuriuose restoranuose, manau, tai visai neįmanoma.

Dar nebandėm užsisakyti viešbučio, bet keliose mūsų pamėgtose įstaigose ir keturiese jau būdavo problema, tai šešiese turbūt teks ieškoti naujų vietų…

Štai tau ir daug gausių šeimų. Tikriausiai tik mūsų rate, nes išėjus už jo ribų atsiveria tik mažytės durys „standartinei“ šeimai. Didelė šeima visai nemadinga.

Knygų mugės įspūdžiai

Po truputį leidžiu sau pripažinti, kad esu giliai įklimpusi į tėvystės/motinystės temą ir net toks renginys kaip Vilniaus knygų mugė man reikalingas tik tam, kad pasklaidyčiau vaikiškų knygų naujienas. Kelerius metus mugėje nebuvau. Dangsčiausi mažais vaikais ir siautėjančiais virusais, bet iš tiesų galynėjausi su nenumaldomu noru viską susipirkti. Kuo toliau, tuo labiau mano pirkimai racionalėja. Riboju save iš anksto nusistatydama išleidžiamą sumą ar knygų vienetus, galvodama apie lentynų skaičių namuose, o labiausiai – ar šis leidinys kokybiškas tiek forma, tiek turiniu, ar turi išliekamąją vertę, bei ar užkabins kurį nors konkretų mūsų namų skaitytoją, kokia proga, kokiu metu tai bus skaitoma.

Žinau, kad mano knygų skonis dažnai prasilenkia su mase, bet tuo pačiu manau, kad kai kurie leidiniai galbūt lieka netyčia nepastebėti, tad mielai kalbu apie tuos, už kuriuos nuoširdžiai sergu. Ir kai matau tokią knygą kaip „Brunas“ (Nadia Terranova ir Ofra Amit, vert. T. Gudelytė), verkiančią nereikalingų dėžėje už 2 eurus, tai plyšta širdis, o kai išeina kelintas tiražas „Sibiro haiku“ (Jurga Vilė ir Lina Itagaki) – strikinėju iš laimės.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“

Linos Itagaki minkštos komiksinės iliustracijos šįmet sugulė į dar vieną puikią knygą – „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“ (Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, Lina Itagaki). Turėjo būt gražus pristatymas su tikroviškų rūmų gyventojų pasirodymu – vienas labiausiai lauktų šios mugės renginių, bet nebebuvo jėgų dalyvauti, tik autografus ant knygos susirinkau. Knygos leidykla „Tikra knyga“ šįkart tikrai džiugino. Atrodė atsikračiusi mažaverčių leidinukų šleifo ir drąsiai stovinti su 100% šauniomis knygomis. Iš jų dar įsigijau „Maži eilėraščiai mažiems“ (Marius Marcinkevičius, Rasa Jančiauskaitė). (Autorius ar tik nebus užkietėjęs žvejys?… 🙂 )

Tokia pat šauni pasirodė naujos leidyklos „700 eilučių“ pristatoma leidinių kolekcija. Imk bet kurią knygą, neprašausi. O staiga išdidėjusios „Debesų ganyklos“ ar per pusę salės išsikėtojusi „Nieko rimto“ – tikra vaikų „Alma littera“ – jau leidžia tiek, kad, rodos, varo labai nesirinkdamos…

Prie savo favoritų dar paminėsiu knygyną-arbatinę „Raštinė“. Knygos vežamos iš užsienio, neturi lietuviškų tekstų, bet yra reto nuostabumo: nematyto turinio, mirgančiais, judančiais, iššokančiais paveiksliukais ir t. t. „Raštinė“ – antra mano mėgstamiausia knygų vieta po Valdovų rūmų parduotuvėlės, kai norisi ko nors ypatingo…

Kristina Savickytė – Damanskienė, Indrė Pavilonytė, Martynas Pavilonis, Marius Poškus, Jurgita Smiltė Jasiulionė

Knygų mugės pagrindinėje salėje dar sutiksi didžiąsias leidyklas, kurios tarp kitų turi ir vaikiškų knygų arsenalą. „Alma littera“ pokalbyje „Kaip knyga gali lavinti vaikų emocinį intelektą?“ pristatė kelias vaikiškas knygas, kalbančias apie emocijas ir jausmus. Čia buvo „Marmių“ autoriai Indrė ir Martynas Paviloniai, pasakojantys, kad vienoje savo knygoje moko neturėti išankstinių nuostatų, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo bloga ir baisu, gali būti visai miela, o tai kas nepažįstama ir netelpa į normas, gali praturtinti. Kitoje – kad patys esam savo likimo kalviai, renkamės patys, negalim visko tikėtis iš aplinkos. Taip pat drąsina vaikus nebijoti savo idėjų, nes galbūt jų sprendimai yra dar geresni nei suaugusiųjų. Juk nei tėtis, nei mama nėra tobuli, negali ir neprivalo visada pateikti teisingus atsakymus. „Marmiai“ apdovanoti už iliustracijas, tačiau pasakojimo turiniu paskaitinėjus nepasirodė ypatingi.

Kalbėti apie emocijas iš esmės tinka bet kuri knyga, nes visada veikėjai kažkaip jaučiasi, kažkaip dėl to elgiasi. Jiegu tai aptarsite su vaikais – štai tau ir emocinio raštingumo ugdymas. Tačiau visgi emocinis raštingumas yra dalykas, kurio mes patys, tėvai, dažnai stokojame, tad norisi kokių špargalkių.

Man patiko Mariaus Poškaus knyga „Ką aš jaučiu“. Gyvai pavartyti taip ir nenučiupau, tačiau įgyvendinimas padaryti knygą dvipusę, iš vienos pusės pavardinti malonius, iš kitos – nemalonius jausmus, o juos pačius pavaizduoti atitinkamų formų ir spalvų „monstriukais“, man pasirodė labai patrauklus. Autorius džiugiai pasakojo, kad šį jausmų žinyną kūrė savo sūnui ir tik paskatintas draugų padarė tokį viešą ir išdirbtą leidinį, aprobuotą psichologo. Tikiuosi, Marius susilauks dar vaikų ir tada padarys naują versiją su atverčiamais paveikslėliais, nes mažiesiems daug įdomiau čiupinėti ir ieškoti paslapčių, nei tiesiog žiūrėti. Sukurti personažai tokie smagūs ir gyvybingi, kad tikrai norisi daugiau nei 2D formato.

Jei ieškosit knygų apie emocijas, pokalbyje pristatytosios nėra stipriausios šioje srityje. Kur kas prasmingiau kalbėti apie Trace Moroney seriją su kiškučiu „Kai jaučiuosi…“ (anksčiau leido dabar jau užsidariusi „Educata“, bet šviežiai perleido „Baltos lankos“) ir tų pačių „Baltų lankų“ naujieną su vienaragiu – „Mano jausmai“ (Aurélie Chien Chow Chine, vert. D. Pleskevičienė). „Baltos lankos“ vaikams leidžia nedaug, bet kone kiekviena knyga verta dėmesio. Paskutinė pirkta jų knyga – „Pakas. Tegyvuoja rokas (Magali Le Huche, vert. K. Žukaitė). Kad vaikiškoje knygelėje būtų tokios kokybės garsas ir tokia vertinga muzika, man dar neteko matyti.

O kas leidžia apie tėvystę? Prieš dešimt metų šios temos knygų buvo vos keletas. Kokios dvi masinio vartojimo, pvz., Vingras, ir kokios keturios labai nišinės, pvz., apie pribuvėjystę ar valdorfo metodikas. Tyliai inkštei, kad nėra kaip šviestis, kažkas siųsdavosi vieną kitą užsienietišką, o dabar tų knygų tiek apstu, kad ir galva sukasi. Džiaugiuosi vis, kad be kelių klaikių, dauguma išties geros. Čia žiba, manyčiau, „Briedis“ ir „Vaga“. O štai mugėje „Alma littera“ pristatinėjo Gabrielės Germanavičienės „Dėmesingą tėvystę“ – buvimą tėvais per įsisąmoninimo praktikas, dabar gana madingą „mindfulness“.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „dėmesinga tėvystė“

Autorė kalbėjo gana abstrakčiai, gal nenorėdama per daug išduoti knygos turinio, tačiau mindfulness praktiko, pokalbio moderatoriaus Pauliaus Rakštiko ir svečio Ugniaus Leimonto įžvalgos bei patarimai buvo verti dėmesio. Mane įtikino, kad net ir rūpesčių pilnoje kasdienybėje vis dėlto įmanoma išlikti ramiam ir pasidžiaugti akimirka. G. Germanavičienė patarė pradėti nuo 3 minučių praktikos: sustok, pakvėpuok ir žaisk. Visi savyje turime vidinį vaiką, sakė ji, ir jeigu neleidžiame jam išsižaisti, pasimėgauti, patirti meilės, jis gali imti krėsti nemalonius pokštus, visai kaip dėmesio pritrūkę dvimečiai trimečiai mūsų vaikai.

Išsigandau, kad toje pačioje „chebroje“ – ir psichologė Ramunė Murauskienė. Visgi jos griežtas tonas ir siauros pažiūros lyg ir neišsiliejo iš ribų ir nieko neįskaudino. Ji antrino autorei, raginančiai keistis, kad priimtume save tokius, kokie esame. Kad suprastume, kad esame pakankami, ir neleistume savo jausenos lemti kitiems: ką kiti pagalvos, kokia ar koks aš turiu būti ir pan. Net kai indai neplauti, drabužiai neskalbti ir valgyti nepadaryta, esam pakankamai geri.

Autorė taikliai apibūdino tapsmą pasitikinčiais tėvais:

kai esi šviežias tėvystėje, nežinai, ką daryti, labai norisi taisyklių. Tačiau kai išaugi iš tų visų taisyklių, tada ir prasideda tikroji meistrystė.

Dar buvau vienos iš savo sekamų tinklaraštininkių „Pterodaktilis“ knygos pristatyme. Ji – ne tik trijulės mama, bet ir sociologė ir iš tų patirčių bei tyrinėjimų parašė knygą „90-ųjų vaikai tampa tėvais“. Gaila, iki mugės dienos ji dar nebuvo išspausdinta ir neradau niekur, kur būtų galima žvilgtelti vidun, bet žinant autorę, tekstai turėtų būti verti dėmesio, be to, jie šiuolaikiškai praturtinti Ūlos Šveikauskaitės iliustracijomis.

Knygoje Veronika Urbonaitė – Barkauskienė, sako, mėginusi perteikti išsitęsusį tapimo tėvais procesą ir kuo 90-aisiai gimę tėvai yra ypatingesni nei kiti. Mes augome iš pradžių nepritekliaus, paskui pertekliaus sąlygomis, sako ji. Ir šios kartos tėvams būti tėvais yra ypač sudėtinga, nes kiekvienos srities pasirinkimų horizontai – beribiai. Net ir pačią tėvystę linkstama atidėti galbūt dėl to, kad 90-aisiais gimę yra patyrę per daug laisvės ir jiems sunku suvaldyti savo ego.

Pokalbyje dalyvavusi sociologė Milda Pivoriūtė pateikė ir kitokių įžvalgų. Ji teigia, kad šeimos gausinamos vėliau dėl socioekonominių sąlygų: jaunimas kur kas ilgiau dalyvauja švietime, taigi ir vėliau stabiliai įsidarbina, todėl vėliau susikuria gerbūvį ir šeimą kuria natūraliai vėliau. Ji taip pat pasidomėjusi tėvyste JAV ir pastebėjusi, kad šiuolaikinės moterys jaučia, jog būti tik mama – nepakanka. Jos pradeda rašyti tinklaraščius, knygas ar vesti mokymus, kad kažkaip įprasmintų tą buvimą mama, padarytų jį akivaizdžiai vertingą.

Veronika nenorėjo su tuo sutikti. Nesutinku ir aš. Man regis, mamos ima rašyti tinklaraščius norėdamos pasidalinti nauja patirtimi, sulaukti palaikymo dalykuose, kurių anksčiau nedarė ir nepatyrė. O paskui galbūt tai išsivysto į kokį nors ekspertiškumą ir kodėl tuomet nepavertus to ekonomine nauda: knyga, seminarais ar vaikų darželiu.

„Pterodaktilio“ ir „90-ųjų…“ autorė šiuo metu dar rašo ir disertaciją, tik labai nustebino, kad visai ne iš motinystės temos. Sako, nenorinti savo patirčių taip visiškai išpreparuoti iki mokslinio darbo. Tegu lieka ir šiek tiek romantikos.

Veronika Urbonaitė – Barkauskienė

Pokalbis su autore LRT eteryje

Beje, labai dėkoju šiuolaikinėms technologijoms ir už jų slypintiems žmonėms – daug susitikimų transliavo LRT ir 15min, visą tai ir dabar dar galima peržiūrėti ir pasijausti sudalyvavus.

Devyni mėnesiai

Devyni mėnesiai – tokia reikšminga sukaktis esančiam pilve ir tokia eilinė diena gyvenant už pilvo. Paprastai tokio amžiaus kūdikis peršoka į didesnį drabužių dydį, bet daugiau nieko reikšmingo jo gyvenime neįvyksta. Tęsiasi tie patys nuo 6-7 mėnesio prasidėję procesai: stotis ir eiti, pasimaitinti, pasakyti ką nors veblenimu ar gestu, saviems šypsotis daug labiau nei kitiems, o į svetimus žiūrėti įtariai.

Mūsų mažoji turi 6 dantis, pasimaitina maistą sugriebdama į saują. Labiausiai mėgsta atsistojusi iškraustyti pasiekiamus drabužių stalčių. Kitas geriausias žaidimas – išimti, įdėti, išimti, įdėti, išimti, įdėti… Vakarais labai nerami, jei regos lauke nėra mamos, o žaidimų metu labai maga eiti prie „chebros“ – vyresniųjų brolių. Keliolika sekundžių pastovi nesilaikydama, įsikibusi paeina kelis žingsnius, bet geriausias ėjimo būdas – ropomis. Smalsiai viską tyrinėja burna ir mėgsta slėptis už dieninės užuolaidos. Labai domina mamos ar tėčio puodelis, bet labiau teliuskuoti skystį pirštais nei gerti. Tai pat smagu būtų pateliuskuoti vandenį klozete, deja, vis kas nors pamato ir uždengia. Kitas baisiai masinantis ir nepažintas objektas – indaplovė. Labiausiai patiktų įsilipti į vidų. Kažkodėl neleidžia. O virtuvės stalčiai jau pabodę kraustyti. Ir neatsargaus kraustymo atminimo ženklelis – kraujosruva ant nago.