Latest Posts

Senuosius metus palydint

2020-ieji išties buvo ištisi linksmieji kalneliai. Kažin, ar tikrai kitokie, ar tiesiog labiau apmąstyti ir daugiau visko atskleidę, kai didelę laiko dalį praleidai tik su savimi ir savo namiškiais.

Laukdami Naujųjų mes duodame vaikams pildyti metų anketą: koks tavo geriausias draugas, ko šįmet išmokai ir t. t. Vyras įkalbino ir mus, suaugusius užpildyti. Pamenu, rašiau, kad kitais metais norėčiau daugiau laiko skirti šeimai. Kartais tie norai pildosi labai dramatiškai, nes jau nuo kitos dienos daug laiko skyriau antragimiui, kurį paguldė į ligoninę. Paskui buvo tėvelių vakaras pirmagimio mokykloje, kurio metu gali apeiti tau rūpimus vaiko mokytojus ir su jais pasikalbėti. Sužinojau tiek dalykų apie savo vaiką! Iš pradžių labai blogų, o baiginėjantis vakarui – ir labai gerų. Bet supratau, kad labai reikia kažką daryti su jo mokslais. Nelabai jam toje mokykloje. Ėmėm daugiau sėdėti prie jo pamokų, kad nors kažką išmoktų.

Atėjo karantino metas. Teko abiem mokiniams skirti daug dėmesio, kad prisijungtų prie reikiamų pamokų ir padarytų reikiamus namų darbus. Kad ir kiek stengėmės, nepadarytieji liejosi kaip iš gausybės rago. Sėdėjom sykį per naktį – neleidau miegoti, kol nebus viskas baigta. Daug kartų barėmės, daug kartų raudojau pasikūkčiodama. Jaučiausi visiškai beviltiška mama – nesugebu užtikrinti, kad trečiokas ir penktokas atliktų namų darbus, kokį ten varganą matematikos uždavinuką ar lietuvių „įrašykite praleistas raides“. Daug kariavom ir dėl to, kam skirtas kompiuteris ir kad būtina nuo jo atsitraukti.

Kažkur viso to fone – mažieji. Vienam dygo berods aštuoni dantys vienu ypu, tai truko daug daug nemiegotų mėnesių ir ašaringų dienų. O kitas užsiveisė kirmėlių – buvo piktas kaip širšė, o naktį pabudęs žviegdavo nesuprasi ko. Skaičiau, kad taip būna turint spalinukių. Ir sugirdžius vaistus kaip ranka nuėmė.

Abu su vyru dirbom. Laimei, kad darbai nenutrūko. Dar laimei, kad nė vieno darbas nėra pilnos dienos darbas. Bet mano – kontaktinis. Pradžioj iš šeimos trūko supratimo, kad man reikia laiko ne tik kontaktinėms valandoms, bet ir pasiruošimui joms. Paskui kažkaip įsivažiavom. Būdavo tokių pamokų, kai kuris nors iš mažųjų už durų leidžia kakarinę, arba šalia sėdi didysis ir kas septynias sekundes sušnypščia, kad jau atblokuočiau telefoną. Bet visi, esantys kitoj ekrano pusėj, suprato reikalus, visi buvo toj pačioj pekloj, susikalbėjom, išmokom ir gerai.

Labai patiko keli labai atviri pokalbiai su vyru. Per tuos bėgimus su savo darbais ir lakstymus per vaikų būrelius buvom visai nusiritę iki „parnešk pieno“ lygio. O dabar galėjom truputį daugiau įkvėpti ir padiskutuoti apie vyrus ir moteris, apie covid, apie vaikų ateitį, apie skaitytas knygas. Manau, kad tapom artimesni.

Įsiminė pirmųjų kaukių reikalai. Iš pradžių buvo visiškas kosmosas: kokios jos būna, kaip ir kada jas užsimauti/nusimauti, kada jau ji „sugedusi“ ir t. t. Gaudžiau įvairius straipsnius ir schemas. Užsakiau medžiagines kaukes visai šeimai ir tik po to sužinojau, kad mažiems vaikams jų ne tik nereikia, bet net ir negalima. Nesuprantu, kodėl stomatologai ir kiti gydytojai nepasidalino elementariausiomis žiniomis. Juk jiems tos kaukės – kasdienybė. Nesuprantu, kodėl nieks nepakalbino kokio kino ar japono, kurie ištisai su (medžiaginėmis) kaukėmis? Būtų juk irgi pasidalinę naudingais dalykais. Bet ne, vietiniai specai kūrė schemas, kaip atsargiai nusiimti kaukę, tada pirštines, o tada viską sukišti į sandarų maišelį, tą maišelį – į dar vieną maišelį ir į šiukšlių dėžę. Dabar atrodo juokingai. Ir žinote ką? Man tai primena pirmakarčius tėvus. Laukdamiesi ir susilaukę jie gilinasi į sudėtingas, kosmiškai tolimas, nesuvokiamas teorijas, kaip viską teisingai atlikti, kankinasi su vaikučiu dėl visokių „taip reikia“, o įgudę jaučiasi smarkiai pranokę save pačius ir aplinkinius, gatavi kitus mokyti ir dalintis. Su antrąja banga, „antruoju kūdikiu“, jau visai viskas paprasta ir žinoma, į daugelį dalykų nebekreipi dėmesio, nes gal kažkaip ir „reikia“, bet „kaip išeis, taip gerai“. Ir tikiesi, kad tavo antras vaikas bus toks, kaip pirmas. Bet ne, štai su juo visai kiti iššūkiai. Och!

Aš jau nuo rudens nemaloniai laukiau antrojo uždarymo, bet tam laukimui baigiantis susivokiau esanti ant pervargimo ribos nuo abiejų mažių, kurių vienas nori miego, kitas – žaisti, vienas bėga į vieną pusę, o kitas tempia į kitą… Supratau, kad jeigu neišleisiu į darželį, man tiesiog nuvažiuos stogas. Dar šiek tiek delsiau, bet paskui nuėjau į vieną, į kitą, su vyru pasitarėm, abu leist ar vieną, ir jis išėjo, trečiagimis mūsų. Ir dėkui Šimonytei, kad neuždarė darželių, nes iki karantino tebuvo paėjęs vos dvi savaites. Jaučiuosi be galo dėkinga darželio vadovei, kad mus priėmė, ir nors jau praėjo mėnuo, kaip jis eina, ir esu kažkiek atsigavusi, bet net purto nuo minties, kad reiktų visiems namuose būti ir dirbti. Namuose būti su vaikais man patinka, bet du mokyklinukai, du darželinukai ir darbas – tai jau ne mano jėgoms. Visus šiuos metus pavydžiai galvoju apie mamas, kurios tiesiog motinystės atostogose ir, apart pakeisti pampį, paduoti valgyt ir pabimbinėt po lauką, daugiau nelabai kokių rūpesčių turi. Aišku, juokauju. Pati buvau tokiose atostogose ir jos nelabai buvo atostogos, o veikiau emocinis ir psichinis išgręžimas (su džiaugsmo ir laimės pliūpsniais taip pat, žinoma). Bet maži vaikai ir darbas – ne, tai ne mano jėgoms. Oi, kartojuos…

Šįmet taip pat susivokiau, kad netekau samdomo darbo. Vėl dėl motinystės atostogų vėl netekau darbo. Vienąkart po mano dekretinių komercinė įmonė buvo persitvarkiusi ir neberado man vietos. Šįkart dirbau valstybiniame sektoriuje, bet apdairiai sudarančiame tik terminuotas darbo sutartis, ir, nors vadovybei buvau pranešusi, kad po metų planuoju grįžti, einant laikui susivokiau, kad sutartis baigėsi ir baigėsi, nebeturiu darbo vietos. Niekas manęs ten nelaukia, yra jaunesnių, su geresniais diplomais. Taip turbūt buvo ir senajam mūsų dėstytojui, pagalvojau. Mes jį išstūmėm. Ir kai esi tas, kurį pakviečia dirbti, visai negalvoji apie tą, kurio jau nebepakviečia… Taip likau tik kinukalba.lt savininke.

Iš pradžių džiaugiausi, kad nuo covid mano verslas nenukentėjo, nes visi mokiniai tiesiog perėjo į nuotolines platformas. Net užpildžiau kažkokią savivaldybės anketą, kaip gerai mums klojasi. Deja, vėliau pažvelgusi į sąskaitas supratau, kad maždaug tik pusė perėjo į nuotolį, kitiems toks būdas buvo per sudėtingas ir jie tiesiog atkrito. Vis tik vasara vėl daug žadėjo. Žmonės skambino ir klausė, kada bus kursai, norėjo būtinai ateiti gyvai, tad išsinuomavom klasę. Pirmąkart per 10 metų veiklos turim patalpas! Vieną mėnesį pasikankinom dėl ne iki galo įrengto kabineto, kitą mėnesį pasidžiaugėm, o trečią valdžia liepė mokytis iš namų. Gerai, kad turiu tą klasę, nes kai neįmanoma namuose, tai įmanoma ten. „Mokytojų kabinetas“.

Šįmet išgyvenau aiškų suvokimą, kad nebesu jauniklė: išstūmė iš darbo, kankina nugaros skausmai, sunku, kai pamiegi per mažai, nesuprantu kai kurių naujų trendų ir man jie net visai neįdomūs, vis labiau įsimyliu LRT televiziją ir radiją, aplink akis smarkiai padaugėjo raukšlių (kvaila, kad nesitepiau paakių kremu, kurį gavau per trisdešimtmetį, įsižeidžiau, kad dovanotojas mane sendina), ne tiek daug liko iki pensijos (jei skaitys mano mama, tai suprantu, kad juoksis), apleidau savo tinklaraštį, o per tą laiką socialinėse medijose užaugo kiek naujų šaunių mamų! Kelias dienas buvau smarkiai nusiminusi, kad jau nebeturiu laiko įgyvendinti to, šito, trečio ir penkto. Jau nebespėsiu perskaityti visų knygų, sužiūrėti visų filmų ir išmokti išsvajotų dalykų, pasiekti proveržio visai naujose srityse. Teisingai sakė Jack Ma, kad apie 40-uosius jau reikia nurimti ir likti savo srityje. Pasikalbėjau apie tai su šiek tiek vyresne bičiule. O taip, sako ji,

galiausiai tenka pripažinti, kad kai kuriuos dalykus nuveiksime jau gal tik kitame gyvenime.

Ir aš tada pagalvojau, gerai, lai lieka kitam gyvenimui. O ką aš noriu nuveikti šitame? Ir tada užsidegė lemputė „o kada, jei ne dabar“. Ir ėmiau ieškoti patalpų klasei, ir ėmiau daugiau reklamuotis, ir pagaliau mes susikaupėm ir išleidom ilgai čiūčiuotą kinų kalbos pradžiamokslį „Kinų kalba skaniai ir gretai“!

Ir šiais sunkiais kovidiniais metais mūsų šeimoje atsirado dar vienas verslas. Kaip juokauju, vieni žmonės vaikams perka šuniukus, o štai aš saviškiui – verslą. Keletą mėnesių svarsčiau, kalbėjomės, ir prieš pat pirmąją bangą nupirkau tada vienuolikmečiui sūnui startinį Usborne knygų rinkinį. Jis sakė, kad rūpinsis viskuo pats: reklamuos, pardavinės, siųs, užsakinės. Mintyse supratau, kad lygiai kaip šuniukas – „taip taip, aš rūpinsiuos“, bet galiausiai vedžioja mama arba tėtis. Per porą pirmų mėnesių nieko nepardavus, per dar kelis šį bei tą pardavus pažįstamiems, entuziazmas smarkiai išblėso. Norėjo verslą perimti antragimis, bet irgi pritrūko parako. Tai teko tėveliams smarkiau įsijungti. Taip bendrom jėgom išlaikėm savo „šunelį“ nenumarinę ir prieš Kalėdas uždirbom net 5 eurus!

Grįžtant prie vaikų, per tuos nelemtus namų darbus santykiai su jais visiškai pakriko. Pradėjo meluot, išsisukinėt visame kame. Sako, „einu į kiemą“, o tam kieme – nė padujų. Pasirodo, makdonalde užkandžiauja ir wi-fi žaidimams gaudo.

Sykį turėjom kažkur nueit sutartu laiku. Prieš tai išėjo į kiemą. Iš paskos aš su mažaisiais. Išeinam, o dičkių – nė kvapo. Ir ten apėjau, ir ten – niekur nėra. Telefonai išjungti. Mažieji nervinasi, kad mano dėmesys kitur, tampo į visas puses zyzdami. Neatlaikiau, žliumbiau atsisėdus vidury kiemo ir rašiau bičiulei, kokie neįmanomi tie mano vaikai ir ką man su jais daryti, ar dar yra kokių prošvaisčių juos susigrąžinti?… Galvojau, kad vėl kur nuėjo pas draugus ar į maką, tiesiog pabėgo ir nebežada sugrįžti, neis ten, kur turim eiti, kad tik mane įskaudintų. Grįžo laiku, susiruošė ir linksmai nusiteikę ėjo. Nebuvo nė jokiam makdonalde, niekur. Man pasidarė taip gėda, kad taip negražiai apie savo vaikus galvojau. Priėjau ir atsiprašiau jų, kad mintyse taip iškeikiau.

Žinau, kad visada turim savo vaikais tikėt, bet kartais būna taip sunku…

Buvau rimtai išsigandus, kad tik poilsiaudami yra gerai ir draugiškai nusiteikę, o pareigų jokių niekada nebesiims. Bet, kaip teisingai tada man atrašė bičiulė, tai tebuvo duobė, dugnas, nuo kurio atsispyrėme ir daugiau niekad nebuvo taip blogai.

2020-ieji padovanojo daug tiesioginių ir netiesioginių pažinčių su kitomis mamomis. Gausių šeimų grupėje, suburtoje Ievos iš 7 prie stalo, esu davusi ir gavusi daug vertingų patarimų, paskaičiusi didelių šeimų istorijų ir pati pasidalinusi. Gera būti tarp tokių, kaip tu. Taip pat susipažinome su šeimomis, ugdančiomis vaikus namuose, ir su daug šeimų, gyvenančių ne sostinėje. Dar vienas mielas, daug dovanų suteikęs at(si)radimas – Local Kiddo grupė, kur ne tik perkame ir parduodame vaikų reikmenis, bet ir mezgasi draugystės, gilėja ankstesnės pažintys ir pildosi svajonės akyse. Vos pradėjus veikti Local Kiddo daiktomatui Antakalnyje, pagalvojau, kad reikia tokio ir Naujamiesčio mamoms. Ir ką jūs manot? Atsirado bendraminčių ir po kelių savaičių jau turėsime mainų spintą ir savo rajone!

Ir dar mane supo moterys žindymo mylėtojos. Per visus metus neįvyko nė vienas La Leche lygos žindančių mamų susitikimas, gaila, bet laiko ir jėgų skirta nemažai – ruošėme grupelę naujų žindymo vadovių. Ir metams baigiantis turime dar dvi moteris, į kurias galima drąsiai kreiptis informacijos ir palaikymo, ir tai nieko nekainuoja. Beje, prasiplėtėme ir geografiškai, nes viena jų gyvena ne Vilniuje, o netoli Alytaus.

Išmokėme senelius naudotis Hangout ir Messenger video pokalbiais, o smagiausias nuotykis buvo per Motinos dieną mamai po langais dainuoti „Šiam pasauly visko būna“.

Ir vis tik daugiausia laiko praleista su šeima. Pasimėgaudami savo didžiuoju automobiliu aplankėme nemažai Lietuvos vietų nuo kasmet ilsinančio pajūrio iki visai nematytų pažintinių takų. Kai kuriuos objektus radome, kai kurių neradome, kai kur pramogavome, kai kur smarkiai pykomės, bet svarbiausia, kad buvom kartu ir per nesutarimus, per atradimus, per pokalbius daug ko išmokom apie save ir vienas kitą.

Popierinė Kalėdų eglutė

Jums reikės didelio kartono lakšto, daug žalio popieriaus, žirklių ir klijų.

Iš kartono iškerpame didelį trikampį. Ant popieriaus apvedžiojame vaiko ranką ir išsikerpam daaaaug tokių rankų.

(Jei apvesite vieną kartą, pasidarysite rankos šabloną ir pagal jį išsikirpsite kitas rankas – visos bus vienodos. Bet galima daug sykių dėti ir apvesti ranką, tuomet kiekviena bus šiek tiek kitokia.)

Ant plačiausios eglės dalies priklijuojam rankų eilę pirštais žemyn arba į šonus. Tada nuo aukščiau pradedame antrą eilę, kad tos eilės pirštai paslėpų pirmos eilės delnus. Ir taip iki pat viršūnės.

Puošiam, kaip išmanom 🙂

Dovana – „Mama neužsiėmusi“

Kai verčiau šią knygą, net kelios man pažįstamos moterys viešai pasiskundė, kaip yra apsėstos telefono, kompiuterio ir visokių reikaliukų – niekaip negali atsitraukti ir pabūti tiesiog čia ir dabar, atidžiai išklausyti savo vaiko, apkabinti vyro.

Tą patį juto Rachel Macy Stafford. Ji bėgo bėgo, sukos sukos ir vis svajojo, kad kada nors turės tuščių laukelių dienotvarkėje ir tada tai jau pailsės, pašėlios su dukromis, pasimėgaus laiku su vyru. Deja, suprato, kad gyvenimas eina pro šalį, o tas „kada nors“ taip niekad ir neateis, jeigu ji pati nesikeis.

Užuot rankoje nuolat laikiusi tai telefoną, tai darbo knygą, o vaikams sakiusi „mama užsiėmusi“, Rachel nusprendė nubrėžti ribą, kada viską pasideda, jos rankos lieka laisvos, akys pasirengusios užmegzti kontaktą, o širdis atvira išklausyti. Savo patirtį ji aprašė knygoje „Hands free mama“, kurios niekaip kitaip nesugalvojau išversti tik „Mama neužsiėmusi“, nes būtent toks atsakymas būtų priešingas tam, ką dažniausiai girdi vaikai.

Knygą autorė suskirstė į 12 skyrių su paantraštėmis, kurių kiekviena skelbia kokį nors laimingo gyvenimo aspektą nuo įsisąmoninimo iki dėkingumo. Tie dvylika skyrių labai parankūs ir toms, kurios tiek įsisukusios į žiurkių ratą, kad negalės knygos perskaityti vienu ypu. Štai – vienas skyrius per mėnesį. Ir tai nėra teoriniai išvedžiojimai, bet istorijos iš autorės gyvenimo, taigi skaitai lyg draugės dienoraštį ar kokios įžymybės instagramą. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra tai temai skirta intencija – pateikiami konkretūs patarimai, kaip pagerinti gyvenimą būtent toje srityje, kaip atsisakyti būtent to trikdžio, jaukiančio gyvenimą ir santykius su artimaisiais.

Kaip rašo viena mama:

„Puiki knyga, padėsianti sulėtinti tempą ir pradėti džiaugtis buvimu kartu su vaikais. Tikrai verta paskaityti ir iš naujo „atrasti“ save bei savo šeimą. Jūsų namiškiams jūsų reikia!“

Tai štai, jei jaučiate, kad esate nuolat užsiėmusi ir niekaip nepavyksta atsigręžti į tai, kas iš tiesų svarbu, parašykite komentaruose, kas labiausiai vagia jūsų dėmesį, ir pirmadienį vienai „nelaimingajai“ padovanosiu šią knygą.

(Tinka komentuoti ir čia, ir feisbuke, bet šansai nesidvigubins, jei komentuosite ir čia, ir ten. Komentuodamos čia, nepamirškite įvesti el. pašto, kitaip negalėsiu susisiekti, jei laimėtumėte knygą.)

O man iš Rachel Macy Stafford knygos „Mama neužsiėmusi“ labiausiai įsiminė mintis, kad vaikai jau niekada nebus kaip šią akimirką. Užaugs mums nė nemirktelėjus. Bus didžiausia dovana sau, jeigu stabtelsime ir pasidžiaugsime jų mažomis rankelėmis, jų šveplais žodeliais, jų juokingais „nusikalbėjimais“, ir didžiausia dovana jiems, jei parodysime, kad jų mintys, jų rūpesčiai, jų džiaugsmai mums yra svarbūs.

Dar patiko, kad autorė kalba ne tik apie išorinius, daiktiškus trikdžius, kaip telefonas ar kompiuteris, bet ir vidinius, neapčiuopiamus, tokius kaip perfekcionizmas, „ką kiti pagalvos“ ir pan. Ji kviečia į nesvarbius dalykus žiūrėti paprasčiau: nieko tokio iš gimtadienio vaikus pasiimti vilkint treningais, o jei neišsiplovei galvos – užsidėk skrybėlę!

Savaitės anekdotas: visada taip žiūri

Kol bandau greitosiomis surašyti svarbią žinutę, trimetis ima pilstyti iš pieno pakelio į puodelį ir atgal… Pasižiūriu į jį su veido išraiška „nu ką tu čia išdarinėji…“. Jisai šelmiškai nusišypso ir taria:

– Mama visada į mane taip žiūri.

Ramus tvirtavalio vaiko auklėjimas

Autorė dr. Laura Markham

Ar jūsų vaikas valingas? Jums pasisekė! Tvirtavaliai mažyliai gali būti tikras iššūkis, bet jeigu auklėsite juos jautriai, jie taps nuostabiais paaugliais ir suaugusiaisiais. Turėdami vidinę motyvaciją, jie daro tai, ką nori, ir jų beveik neveikia bendraamžių spaudimas. Jei tėvai atsispirs impulsui palaužti jų valią, šie vaikai greičiausiai taps lyderiais.

Kokį vaiką galėtume pavadinti valingu vaiku? Kai kurie tėvai tokius vaikus vadina „sunkiais“ ar „užsispyrusiais“ arba, pozityviau, „narsiais“. Juos dar galėtume vadinti principingais žmonėmis, kurie nėra nusiteikę lengvai atsisakyti savo požiūrio. Tvirtavaliai vaikai tikrai yra narsūs ir drąsūs. Užuot priėmę tai, ką sako kiti, jie nori visko išmokti patys, todėl vis išbando ribas. Jie desperatiškai siekia būti patys sau karaliai ir kartais aukščiau visko iškels norą būti teisūs. Kai jie į ką nors įsitraukia visa esybe, atrodo, kad jų smegenims sunku perjungti pavaras. Tvirtavaliai vaikai patiria audringus, aistringus jausmus ir gyvena pilnu tempu.

Dažnai tvirtavaliai vaikai yra linkę į valdžios kovas su tėvais. Tačiau kovai reikalingi du dalyviai. Jūs neprivalote įsitraukti į kiekvieną ginčą! Jei pajėgiate giliai įkvėpti, kai jaučiate, kad jau tuoj pratrūksite, ir priminti sau, kad galite leisti vaikui išsaugoti savigarbą, bet vis tiek pasiekti savo, tai išmoksite tas kovas dėl valdžios apeiti. (Neleiskite, kad jūsų keturmetis priverstų jus elgtis kaip keturmetį.)

Niekam nepatinka nurodymai, ką daryti, tačiau tvirtavaliams vaikams tai stačiai nepakeliama. Tėvai išvengs kovų dėl valdžios padėdami vaikui jaustis suprastam, net jei taisyklės nustatytos tėvų. Pabandykite įsijausti į savo vaiką, duoti pasirinkimo galimybių ir suprasti, kad pagarba veikia abipusiškai. Ieškodami abipusio laimėjimo sprendimų, o ne tik nuleisdami taisykles, padėsite tvirtos valios vaikams susiturėti ir pamokysite juos esminių derybų bei kompromiso ieškojimo įgūdžių.

Tvirtavaliai vaikai nėra tiesiog sunkūs vaikai. Priversti̇̀ paklusti kito asmens valiai, jie jaučiasi paminą savo principus. Jeigu jiems leidžiama pasirinkti, jie su malonumu bendradarbiaus. Jeigu jūs dėl to nerimaujate, nes manote, kad paklusnumas yra svarbi savybė, paprašysiu jūsų šitai dar pergalvoti. Žinoma, jūs norite užauginti atsakingą, dėmesingą, bendradarbiaujantį vaiką, kuris elgiasi teisingai, net kai sunku. Bet tai ne paklusnumas. Tai yra teisingas elgesys, nes norima elgtis teisingai.

„Moralė – tai daryti, kas teisinga, nepaisant to, kas liepta. Paklusnumas – tai daryti, kas liepta, nepaisant to, kas teisinga.“ – H. L. Mencken

Žinoma, norite, kad vaikas darytų, ką sakote. Bet ne todėl, kad jis paklusnus ir visada daro tai, ką liepia kas nors už jį didesnis. Ne, jūs norite, kad jis darytų tai, ką sakote, nes jis jumis pasitiki, nes jis jau žino, kad nors ne visada pritariate jo norams, jums labiausiai rūpi jo interesai. Norite užauginti vaiką, kuris laikosi savidrausmės, prisiima atsakomybę ir yra dėmesingas aplinkiniams – o svarbiausia, gerai supranta, kuo pasitikėti ir kada pasiduoti kito įtakai.

Sulaužydami vaiko valią, paliekate jį atvirą kitų, kurie dažnai nepaisys jo interesų, įtakai. Be to, tai dvasinė mūsų, kaip tėvų, išdavystė, sutarties sulaužymas.

Nepaisant viso šito, tvirtavaliai vaikai gali būti gyva bėda – pilni energijos, keliantys iššūkius, atkaklūs. Kaip mums apsaugoti jų nuostabias savybes ir paskatinti bendradarbiavimą?

12 patarimų, kaip ramiai auginti savo tvirtavalius, narsius vaikus

1. Atminkite, kad tvirtavaliai vaikai mokosi iš patirties.

Tai reiškia, kad jie patys turi įsitikinti, ar viryklė karšta. Tad jei nematote rimtų sužalojimų grėsmės, veiksmingiau leisti jiems mokytis per patirtį, užuot bandžius juos kontroliuoti. Ir jūsų stiprios valios vaikas tikrai daug sykių bandys savo ribas – taip jis mokosi. Kai tai įsisąmoninsite, lengviau išliksite ramūs, išvengsite grumtynių santykiuose ir apsaugosite nervus.

2. Jūsų tvirtavalis vaikas labiau nei bet ko kito trokšta meistriškumo.

Leiskite jam būti atsakingam už kuo daugiau savo veiksmų. Nezyzkite, kad jis išsivalytų dantis, verčiau paklauskite: „Ką dar reikia padaryti prieš išeinant iš namų?“ Jei jis atrodo nenutuokiąs, trumpai išdėstykite: „Kiekvieną rytą valgome, valome dantis, nueiname į tualetą ir susidedame kuprinę. Mačiau, kaip tu susidėjai kuprinę, nuostabu! Ką dar turi padaryti prieš išeidamas iš namų?“ Kai vaikai jausis savarankiškesni ir atsakingesni už save, turės mažiau dėl ko priešintis. Jau nekalbant apie tai, kad atsakomybę jie prisiims anksti.

3. Duokite savo tvirtos valios vaikui pasirinkimą.

Jei įsakinėsite, jis beveik neabejotinai šiaušis. Jei pasiūlysite rinktis, jis pasijus savo likimo šeimininku. Žinoma, siūlykite rinktis tik tai, kam neprieštarausite, ir neleiskite sau justi apmaudo, kad atiduodate valdžią. Jeigu būtina eiti į parduotuvę, o jis nori žaisti toliau, tinkama galimybė rinktis būtų tokia:

„Eisim dabar ar po 10 minučių? Gerai, po 10 minučių be jokio triukšmo? Kertam rankomis… Kadangi per 10 minučių gali būti sunku baigti žaidimą, kaip padaryti, kad tau būtų lengviau?“

4. Suteikite jam atsakomybę už savo kūną.

„Girdžiu, kad nenori rengtis striukės. Man atrodo, kad lauke šalta, ir aš tikrai rengsiuosi striukę. Žinoma, už savo kūną esi atsakingas pats, tačiau turi būti saugus ir sveikas. Tai tu nuspręsk, kaip rengsies. Bet bijau, kad kai būsim lauke, sušalsi, o aš visai nenorėsiu grįžti namo, kad pasiimtum savo striukę. Gal įdėkim ją į kuprinę ir turėsim su savimi, jeigu sugalvotum apsirengti?“

Jūsų vaikas nesusirgs plaučių uždegimu, nebent bus priverstas, nes nenorės jūsų „aš juk sakiau“ reakcijos, jeigu staiga paprašytų striukės. O jeigu žinos, kad prašydamas striukės išlaikys savigarbą, tai jos tikrai paprašys, kai tik pajus šaltį. Būnant šiltuose namuose jam tiesiog sunku įsivaizduoti, kad bus šalta. Striukė atrodo nereikalinga, su ja pasidarys karšta. Jis įsitikinęs, kad yra teisus, – jo kūnas jam taip sako, – tad natūralu, kad jums priešinasi. Jums nereikia pakirsti to pasitikėjimo savimi. Daug geriau išmokyti, kad nėra nieko gėdingo persigalvoti, kai gauni naujos informacijos.

5. Kovos dėl valdžios padės išvengti taisyklės ir ritualai.

Taip jūs netapsite nurodinėjančiu blogiuku. Tiesiog taip yra:

„Mes laikomės taisyklės po kiekvieno valgymo nueiti ant puoduko“ arba „Šviesas gesiname 8 valandą. Jeigu paskubėsite, spėsime paskaityti dvi knygas“, arba „Mūsų namuose galioja taisyklė, kad pabaigiame namų darbus, o tada jau galime laiką leisti prie ekranų.“

6. Neverskite vaiko jums prieštarauti.

Jėga visada sukuria „atoveiksmį“. Tai galioja bet kurio amžiaus žmonėms. Jeigu jūsų pozicija bus „kietai ir greitai“, lengvai paskatinsite vaiką jums priešintis, vien tam, kad ką nors įrodytų. Greitai pagausite save, kad pradedate kovą dėl valdžios ir dedate pastangas laimėti. Tiesiog liaukitės, giliai įkvėpkite ir priminkite sau, kad laimėtas mūšis prieš vaiką visada reiškia pralaimėjimą santykiuose, o santykiai – pats svarbiausias dalykas. Kai abejojate, sakykite:

„Gerai, dėl šito pats nuspręsk“.

Jeigu tai ne tas klausimas, kurį spręstų vaikas, pasakykite, kokį to klausimo aspektą jis gali nuspręsti, arba raskite kitą būdą jam pasijusti savarankiškam, nekenkiant savo sveikatai ar saugumui.

7. Pasitraukite iš kovos dėl valdžios, išsaugodami vaiko savigarbą.

Jums nereikia įrodinėti, kad esate teisus. Jūs galite ir turite kelti protingus lūkesčius ir siekti jų išpildymo. Bet jokiu atveju negalite laužyti vaiko valios ar versti sutikti su jūsų nuomone. Jis turi daryti tai, ką norite, kad darytų, bet jam leidžiama apie tai turėti savo nuomonę ir savaip jaustis.

8. Klausykitės jo.

Jūs, kaip suaugusysis, galite pagrįstai manyti, kad išmanote geriausiai. Bet jūsų tvirtavalio vaiko valia yra tvirta iš dalies dėl jo principingumo. Jis turi požiūrį, verčiantį jį laikytis savo pozicijos, ir jis stengiasi apsaugoti tai, kas jam atrodo svarbu. Tik ramiai klausydamiesi savo vaiko ir reflektuodami jo žodžius imsite suprasti, kas verčia jį jums prieštarauti. Pavyzdžiui, kai vaikas atsisako maudytis, nepradėkite bartis, bet pripažinkite jo nenorą ir pasidomėkite:

„Girdžiu, kad nenori maudytis. Gal galėtum papasakoti kodėl?“

Galbūt išgausite informaciją, kaip kad man pavyko su savo trimete Alisa. Pasirodo, ji bijojo, kad vanduo nenuneštų jos į nutekamąjį vamzdį, nes taip atsitiko Alisai iš dainos. Gal jums tai neatrodys rimta priežastis, bet jūsų vaikui ji rimta. Jūs jos neišsiaiškinsite, jeigu susigrumsite ir įsakysite jam eiti maudytis.

9. Pažiūrėkite į tai iš jo požiūrio taško.

Pavyzdžiui, jis galbūt pyksta, kad pažadėjote, bet pamiršote išskalbti supermeno apsiaustą. Jums vaikas atrodys dėl to užsispyręs. Iš jo požiūrio taško – pagrįstai nusiminęs, o jūs veidmainiaujate, nes jam neleidžiama sulaužyti duotų pažadų, bet jūs savo sulaužėte. Kaip šią situaciją išsiaiškinti ir judėti toliau? Nuoširdžiai atsiprašykite, kad nesilaikėte pažado, dar kartą patikinkite jį, kad labai stengiatės laikytis pažadų, ir kartu eikite skalbti apsiausto. Galbūt net išmokysite jį skalbtis ir ateityje nebepakliūsite į tokią situaciją, o jis bus įgalintas. Tiesiog pagalvokite, kaip norėtumėte, kad būtų elgiamasi su jumis, ir atitinkamai elkitės su juo.

10. Auklėkite per santykius, bet ne bausmėmis.

Kai norite, kad vaikas imtų elgtis kitaip, galvokite, kaip jį paskatinti, o ne kaip priversti. Nėra tokios jėgos, kuri priverstų paklusti išties tvirtos valios žmogų. Ji tik sustiprins jo pasipriešinimą, nes principingumas neleis atsitraukti vien dėl to, kad kažkas grasina.

Bet jeigu tokį vaiką paskatinsite, palaikysite ir jis jaus pakankamą santykį, dažniausiai sutiks padaryti, ką norite jūs, užuot daręs, ką nori pats. Vaikai bendradarbiauja, nes siekia šio to daugiau nei savo tiesos – jie nori šiltų santykių su tėvais.

Kuo daugiau kovosite su savo vaiku ir jį bausite, tuo labiau pakirsite jo troškimą saugoti šiltus santykius su jumis. Atsiminkite, kad mūšio įkarštyje vaikai nieko neišmoksta. Kaip ir bet kuriam kitam žmogui, įsikarščiavus sukyla adrenalinas ir mokymosi procesai nutrūksta. Todėl, užuot bandę pamokyti tomis emocionaliomis akimirkomis, giliai įkvėpkite ir dėmesingai pabendraukite. Jeigu vaikas nusiminęs, padėkite jam išreikšti savo nuoskaudą, baimę ar nusivylimą, kad jie išsisklaidytų. Tokiu elgesiu priminsite, kad jūsų namuose visi vieni su kitais kalba gražiai, ir vaikas bus pasirengęs jūsų klausytis. (Žinoma, jūs turite parodyti pavyzdį. Vaikas ne visada darys tai, ką sakote, bet ilgainiui ims daryti tai, ką darote.)

11. Žiūrėkite į jį pagarbiai ir empatiškai.

Dauguma tvirtavalių vaikų kariauja dėl pagarbos. Jei parodysite pagarbą, jiems nereikės kovoti ginant savo poziciją. Ir, kaip bet kuriam iš mūsų, yra daug lengviau, kai jautiesi suprastas. Jeigu suprantate, ką jūsų vaikas galvoja, ir manote, kad jis neteisus, – pavyzdžiui, jis nori eiti į bažnyčią su supermeno apsiaustu, o jūs manote, kad taip į bažnyčią eiti nedera, – vis tiek galite parodyti jam empatiją ir iš dalies su jo sumanymu sutikti, nors laikytis savo nubrėžtų ribų.

„Tau labai patinka šis apsiaustas ir tu nori jį rengtis, ar ne? Bet kai einame į mišias, pasipuošiame, tuo rodome pagarbą, todėl su supermeno apsiaustu eiti netinka. Žinau, kad tau be jo bus liūdna. Gal įsidėkime jį ir galėsi juo apsisiausti eidamas namo?“

12. Bendraukite, bendraukite, bendraukite.

Bendravimas yra 80 procentų viso vaikų auklėjimo, nes tik jausdami santykį jie priima jūsų pamokymus. Tai ypač pasakytina apie tvirtavalius vaikus. Mano tvirtos valios dukra, jau būdama 21-erių, man pasakė, kad jeigu ją būtų auginęs kas nors kitas, tai ji turbūt būtų tapusi nusikaltėle. Nemanau, kad taip būtų nutikę, bet ji tikrai buvo iššūkių keliantis vaikas, kurio niekas neįbaugins. Ji priėmė mano „vertimo į žmogų“ įtaką tik todėl, kad mylėjo ir gerbė mane. Bendravimas visada bus veiksmingiausias būdas paveikti tvirtavalį vaiką.

Gal tai skamba kaip liberalus auklėjimas? Ne, taip nėra. Jūs nustatote ribas. Bet jas nustatote suprasdami savo vaiko poziciją, todėl vaikas daug labiau linkęs bendradarbiauti. Tiesiog niekada neatsiranda jokios priežasties pykti! Kaip pasakė Dalai Lama,

„Kai tik įmanoma, būk geras. Tai visada įmanoma“.

Tai ir ne autoritarinis auklėjimas, kuris auginant stiprios valios vaiką duoda priešingą rezultatą, nes vaikas ims maištauti.

Toliau skaitykite: „Štai kodėl liberalus auklėjimas sabotuoja jūsų vaiką“ ir „Kuo blogas griežtas auklėjimas“.

Dr. Laura Markham yra AhaParenting.com įkūrėja ir

knygų Peaceful Parent, Happy Kids, Peaceful Parent, Happy Siblings bei naujausios Peaceful Parent, Happy Kids Workbook autorė.