Latest Posts

Buvom bibliotekoj, knygų nematėm

Šiandien popietę praleidom Martyno Mažvydo bibliotekoje. Eina sau, koks ten modernas! Man labai patiko.

Bet knygų neišsirinkom, nebuvo kada…

Pradžioj dalyvavom knygos apie pelės ir dramblio draugystę pristatyme ir gaminome drambliškus laiškus geriausiems draugams.

Paskui nuėjom į pačios bibliotekos dirbtuves „Pats sau“. Čia ir pramirkom iki bibliotekos uždarymo 🙂

Dirbtuvės ir namie dar nesibaigia, užtai jau dvi tūtelės PVA baigės… 🙂

Save

Kiek galima įpilti iš tuščio?

Gauni atlygį už darbą ir jauties kaip apgavikas, įskaudina ir netenki žado, pagiria ir neįsivaizduoji, ką atsakyti… Čia apie mane, bet turbūt ir apie daugelį.

Tėvai rūpinosi, kaip galėjo, bet daugiausia kreipė dėmesį į gerą maistą, šviežią orą, kokybiškesnius drabužius. Niekas negalvojo apie jausmus, nes jų gal ir tėvų pasaulyje nebuvo. Nežliumbk kaip boba, čia ne pasaulio pabaiga, iki vestuvių užgis, na ir kas čia tokio, rado, kuo džiaugtis, šitą visi žino, nekišk nosies, kur nereikia, vaikai neturi nervų, vaikai nieko nesupranta, vaikai neturi problemų, kas gi taip daro, daug žinosi, greit pasensi… Esam daugelis tai girdėję, turbūt daugelis tą patį transliuojam ir savo vaikams. Kai nemokam tvarkytis su savo emocijomis, užgniaužiam jas ir savo vaikuose.

Tokios baltos dėmės yra tose vietose, kur glūdi neatspindėti, neįvardyti, nepriimti mūsų jausmai vaikystėje. Augdami savo šeimos rate vaikai nuolat grįžta pas tėvus. Jų poreikiai paprasti: prižiūrėk, kad man nieko nenutiktų, žavėkis manim, padėk, džiaukis su manim, gink mane, paguosk, padėk suprasti, ką jaučiu. Tas labai ryšku, kai vaikui 1-2 metai. Žaidimo vidury pajutęs kurį nors tų poreikių, vaikas atsigręžia ir ima akimis ieškoti mamos arba tėčio, atbėga pas jį tiesdamas rankas. Su tais pačiais poreikiais į tėvus atsigręžia ir darželinukas, pradinukas, paauglys, net ir suaugę mes vis dar kreipiamės (ar norėtume kreiptis) į savo tėvus tiek kai sunku, tiek kai džiugu. Puiku, jeigu tėtis ar mama tokią akimirką taip pat ištiesia rankas į vaiką ir priima tai, ką jis atsineša. Bet kartais sunku tai priimti, nes atrodo nesąmonė, be pagrindo arba išvis negali taip būti, nenoriu apie tai žinot.

Jeigu nuolat savo vaikui sakom „nežliumbk“, vadinasi, vaikystėje niekas nepriėmė mūsų liūdesio. Jeigu numojam ranka į jo atradimus ir pasiekimus, vadinasi, nieks nemokėjo pasidžiaugti su mumis. Jeigu apšaukiam už išlietą puodelį, vadinas, iš mūsų irgi reikalavo tobulybės.

Štai dvidešimt du klausimai, kurie padės geriau suprasti, ar vaikystėje buvome emociškai apleisti.

Ar tu…

1) būdamas su šeima ar draugais kartais pasijunti lyg ne savo vietoj?

2) didžiuojiesi savimi, kai pasijunti nepriklausomas nuo kitų?

3) sunkiai paprašai pagalbos?

4) iš draugų ar šeimos narių išgirsti skundų, kad esi nutolęs, ne čia?

5) manai, kad gyvenime neišnaudoji savo galimybių?

6) dažnai nori būti paliktas ramybėje?

7) slapčia pagalvoji, kad, matyt, esi koks apgavikas?

8) bendraudamas su žmonėmis dažnai jautiesi nepatogiai?

9) dažnai savimi nusivili arba pyksti ant savęs?

10) save kritikuoji smarkiau nei kitus?

11) lygini save su kitais ir dažnai liūdnai konstatuoji, kad tau šio ar to trūksta?

12) lengviau pamilsti gyvūnus nei žmones?

13) dažnai jautiesi irzlus ar nelaimingas be jokios aiškios priežasties?

14) sunkiai supranti, ką jauti?

15) sunkiai įvardiji savo stiprybes ir silpnybes?

16) kartais pasijunti tarsi stebėtum veiksmą iš išorės, o pats nedalyvautum?

17) manai, kad tau labai tiktų atsiskyrėlio gyvenimo būdas?

18) sunkiai save nuramini?

19) jauti, kad kažkodėl negali susikaupti būti čia ir dabar?

20) kartais jauti vidinę tuštumą?

21) slapčia mastai, kad kažkas su tavim negerai?

22) turi sunkumų su savidrausme, organizuotumu?

Jeigu daugumą klausimų atsakėte taip, ko gero, vaikystėje buvote apleistas emociškai. Konkretūs klausimai parodo konkrečias baltas dėmes. O kuo daugiau jų yra, tuo sunkiau megzti draugiškus ir artimus santykius, mažesnė savivertė. Paprastai tas pačias baltas dėmes toliau transponuojame ant savo vaikų.

Laimei, jas galima užpildyti. Pirmiausia – dėmesingumas sau: kas man patinka, kas nepatinka, kas siutina, gąsdina, nemalonu? Tada emocijų fiksavimas: ką dabar jaučiu, kaip tai apibūdinčiau? Galbūt verta pasitelkti emocijų žemėlapį, nes dauguma težinom džiaugsmą, liūdesį, pyktį, bet dar yra ir smalsumas, apmaudas, įtūžis, piktdžiuga, pavydas, pasididžiavimas, paikumas, susižavėjimas ir t. t.

Kai jau gebam atpažinti savo emociją, ateina sunkiausias žingsnis – ją priimti ir suvaldyti. Nėra gerų ir blogų emocijų, nėra taip, kad vienus jausmus turime rodyti, kitus – užgniaužti. Visus juos turime pripažinti ir toleruoti, visus galime rodyti, tačiau tinkamomis raiškos priemonėmis, kurios nežaloja ir neskaudina nei jūsų, nei kitų, taip pat negadina daiktų.

Išmokę išjausti savo emociją, nesunkiai išbūsime ir kito emociją. Užuot bandę ją nuslopinti, pripažinsime: dabar jis/ji jaučia tai. Ir tegu jaučia, aš pabūsiu šalia.

Puiku, jei atrasime priimančias rankas. Tai gali būti ir tėvai, ir draugai ar sutuoktinis, galbūt Dievas ar dar kažkas kito. Kai turime, kas priima visa, ką atsinešame, jaučiamės laisvi ir laimingi, pripildę savo gerų emocijų puodelį. Kai tokių rankų neturime arba jos užsiveria prieš nosį, jei atsinešame ką nors nepriimtino, jaučiamės niekam tikę, neverti jausti, nusikaltę, kad tai pajutome. Tada mūsų puodelis tuščias ir ką iš jo beįpilsi kitiems, kuriems tu turi būti tos priimančios rankos. Ir vis dėlto, nors ir neturi, kas globtų tave, su meile tiesi savo rankas į atėjusįjį. Galbūt todėl, kad jau patyrei, supranti, kaip tai svarbu ir reikalinga.

Merino vilna kaulų nelaužo

Orai atvėso ir nejučia imi galvot apie žiemą. Patyrusios ir „vystyklinės“ mamos gerai žino merino vilną: plonytė, nešlampanti ir šilta, o kai pasluoksniuoji, tai net labai labai šilta.

Kaip „sena“ „vystyklinė“ mama, su merino vilna, bambuko, kanapės pluoštais pirmiausia asocijuoju Green Rose. Kai auginau pirmagimį, jie garsėjo kokybiškomis sauskelnėmis. Dabar sauskelnių jų asortimente tik mažytė dalis. Užtat yra puikių vilnonių ir bambukinių drabužių visai šeimai.

Mažylis jau išbandė vilnones kelnes.

Aš irgi tokias įsigijau, tik be pėdučių 😀

Visada man bėda, kai žiemą reikia išeit su vaikais į sniegus, o kombinezonų kaip jie – neturiu. Svajojau svajojau apie termo kelnes, tai šit ir įsigijau. Jau nekantrauju, kaip užsimausiu jas po paprastomis kelnėmis ir nebestirensiu kalno viršūnėj laukdama vaikų, parsiropščiančių su rogėm.

Dar viena svajonė – kepurė-šalmukas. Bet jau čia ne man, o tiem dūkstantiem mažyliam 🙂 Tik kol aš svajojau ir kepurių beveik nė nepirkau, nes vis gaudavau iš draugių, mano mažyliai išaugo į gana rimtus vyrus, kuriems šalmai jau per vaikiški. Užtat šįmet prisiruošiau šiai svajonei ir žiemą merino vilnos šalmuku papuošiu mūsų pagrandėlį 🙂

Ką ten puošiu, jo turbūt nė nesimatys gerai per nešioklę, bet būsiu tikra, kad jokie vėjai nei po ausis, nei apie kaklą nelandžios. Kaklą taip pat slėps golfiukas-bodžiukas, derantis su aukščiau minėtomis kelnėmis. O jei atskiras komplektas pasirodys ne toks patogus, tai dar turiu paruošus kelis vientisus merino vilnos kombinezoniukus. Taip ir įsivaizduoju, kokia jauki bus ši žiema mano boružiukui – apsigaubus merino vilna ir nešioklėje prisiglaudus prie mamos… 🙂

Golfiukais aprūpinau ir didžiuosius.

Jie tiek šilti, kad net sunku vaikams buvo matuotis – kaito kambary, kur vis dar vaikštom trumpom rankovėm. Gerai, vadinas, žiemai po kombinezonu bus pats tas. Minkšta, plona, tampru ir šilta – lyg antra oda. Dūkti snieguose turėtų būt tikrai smagu!

Išties juokinga, kad galvodama apie žiemą, Green Rose drabužius beveik visus, išskyrus kelis mažylio komplektus, pasirinkau mėlynus. Tik nuotraukose sunkiai matyti tikroji spalva – tokia žaliai mėlyna, gilaus vandens spalva. Matyt, iki šiol galva nepaleidžia minčių apie jūrą… Tikiu, metai netruks apsukti ratą ir merino vilną keisim bambuku 🙂

Problema – drabužiai nėščiosioms ir žindančioms mamoms

Kai buvau nėščia, labai norėjau puoštis. Norėjau sijonų, suknelių… Nėra!

Sijonų nėščiosioms apskritai neradau, tik vis tuos pačius kelis džinsinius modelius.

Suknelių reikalai šiek tiek geresni, bet…

Dauguma jų baigiasi aukščiau kelių:

Be to, labai ieškojau spalvų:

O radau tik

ir labai daug

Nuo – bo – du !

Įdomesni modeliai ir įdomesnių spalvų tik sportiniame, laisvalaikio stiliuje. Bet jeigu aš einu į darbą, į šventę, dalyvauju tėčio jubiliejuje, o ne vien sėdžiu parke su knyga ir lankau nėščiųjų mankštas, ką rengtis?

Ta pati problema išlieka pagimdžius. Aš ir toliau noriu puoštis – džiaugtis savo motinyste.

Dabar taip populiarūs neaiškaus liemens siluetai – idealu ką tik pagimdžius, kai dar juokingai atsikišęs ištuštėjęs pilvas.

Bet stop, kaip prieiti prie krūties, kad pažindytum kūdikį?

Kai kada gali rasti modelių, kurie atsisagsto per vidurį, tačiau tai išties vienas prasčiausių priėjimų. Viską atsegti iki bambos užima pakankamai laiko, kad vaikas įsiverktų, žindant pusė viršutinės torso dalies lieka nuoga. Gal ir nieko, jeigu esate pratusi prie atvirų pečių ir gilių iškirpčių. Antraip norisi griebtis skraistės. Tačiau kam tada tas žavus drabužis, jeigu jį uždengsi „virėjo prijuoste“?…

Žavių suknelių siuva Cirilė, tačiau pirmuosius modelius išpardavė, laukiu, ką naujo sukurs.

Sijonai – ok, neilgai trukus po gimdymo jau tinka iš bet kurios parduotuvės. Bet reikia prisiderinti žindymui tinkamą viršų. Ir vėl juodas, juodas, juodas (jei vaikas atpylė – iškart šviečia), sportinis, sportinis, sportinis arba marškiniai, kuriuos reiks atsisegti iki pat pilvo.

Yra neblogų, tikrai patogių žindymui laisvai krintančių modelių:

Bet kaip jums spalvos?

Ir dar vienas „bet“ – kai mes kur nors išeinam, aš mažylį visuomet pasirišu nešyklėje, tad tokie laisvi modeliai po ja labai susiglamžo. Netinka ir priėjimai, kur viršutinį sluoksnį reikia atkelti nuo pat apačios, nes apačia tiesiog nešyklės prispausta. Ką atradau geriausio, tai H&M basic žindymo marškinėliai:

Jie atitinka visus mano reikalavimus: priėjimas greitas ir patogus net nešyklėje, viršus nelieka nuogas, žindant krūties praktiškai išvis nesimato, siluetas prigludęs, tad po nešykle nesiglamžo. Tačiau ne kažin kaip pasipuoši…

Dabar mano mintis geriausiems deriniams – gražus sijonas, H&M palaidinė (sakykim, jos vis tiek nesimato po vaikučiu) ir koks dailus megztinis ant viršaus.

O labiausiai pasaulyje norėčiau, kad susivienytų bemirštantis Milk Sense ir bepražystanti Darna. Pirmieji puikiausiai išmano apie geriausius priėjimus žindymui, o antrieji turi nuostabiausių medžiagų.

O jūs kaip sukatės, kai įprasti drabužių gamintojai išmeta už borto?