Latest Posts

Kaip sėkmingai žindyti savaime?

Minint Pasaulinę žindymo savaitę net keliose vietose mačiau šmėkštelint mintį: žindymas yra natūralus, tai kodėl daugeliui neišeina savaime?

Bandžiau vienur diskutuoti, kad labai daug lemia aplinka. Mes jau nesame tos laukinės moterys, kurios viską žino savo primatiškomis smegenimis. Mes – labai sukultūrėjusi rūšis, kuriai reikia instrukcijų net tam, kaip laikyti tą mažulytį gležną naujagimį ir kaip jį apsikakojusį nuprausti. Mus labai veikia tos visos instrukcijos, dienotvarkės, laikrodžiai, mililitrai, gramai, kurie greičiausiai buvo kurti tam, kad viskas būtų paprasčiau, bet dažnai dabar nuo to tampa tik sunkiau – nes reikia trūks plyš į visus tuos laikrodžius, gramus ir kita įsisprausti!

Čia dar prisideda reklaminis fonas su tyliai miegančiais angeliukais baltuose pataliukuose ir pasidažiusiomis nepriekaištingų formų atsipalaidavusiomis mamomis. Jos lengvai žongliruoja buteliukais, čiulptukais ir sauskelnėmis, o jų gyvenimas su kūdikiu – lyg cukruota pasaka. Kai pamatai paskui savo kruviną, subliuškusiu pilvu realybę, kurią dar vienas nekontroliuojamas veikėjas nuolat puošia tai kakučiais, tai apvirškintu pienu ir nežinia ko vis rėkia, gali ir silpna pasidaryti. Ar nekyla minčių, kad kažką ne taip darau? Matyt, tie čiulptukai ir buteliukai tikrai būtini, antraip jokia iš manęs ne deivė, o tik pikta susivėlusi ragana, o taip šiame pasaulyje būti negali…

O čia dar prisideda mamos, močiutės, tetos, kaimynės, draugės ir seserys, bet pirmiausia – medicinos personalas. Žinoma, jos visos linki tik gero, bet negaili tokių pastabų kaip „ką tu čia primaitinsi su tokiais papais“, „nemarink badu vaiko“, „nesikankink, pailsėk“, „aš tai neturėjau pieno“, „pamatysi, tuoj mastitas ir baigsis čia viskas“ ir t. t.

Tai kuris iš tų dalykų veda į sėkmingą žindymą? Na, tokį „savaime“? Moteris turi būti geležinių nervų ir šalto proto, kad atsilaikytų prieš visą tą spaudimą ir neigiamas nuomones ir drįstų žindyti po gimdymo bei tęsti po to. Ir tos moterys nusipelno karščiausių ovacijų ir didžiausio glėbio gėlių!

Bet dar norėčiau grįžti prie to „savaime“. Kodėl staiga žindymas turėtų būti savaime? Ar ką nors išvis šiam pasauly turim savaime?

Natūralu, kad žmogus yra sveikas. Gimsta daugeliu atvejų jis sveikas, bet ar ta sveikata yra nuo pat gimimo iki mirties ir tiesiog savaime? Neištinka nei sloga, nei gripas, nei vėžys, esam vat sveiki kaip ridikai ir tai yra savaime, nes būti sveikam – natūralu?

Artėjant prie motinystės, gimdyti yra natūralu. Tai kodėl beveik visos moterys važiuoja gimdyti į ligoninę, o nemano, kad pagimdys pačios tiesiog savaime (nors taip tikrai turėtų galvoti šiaip jau)? Na, gal dėl to, kad savaime nieko nebūna. Mes vaikštome savo valia ir pastangomis, eiti pavargstame, kartais skauda kojas, kartais jas užsigauname ar susižeidžiame. Mes valgome rinkdamiesi produktus ir patiekalus, nes kitaip skauda pilvą, viduriuojame ar vemiame. Visi procesai reikalauja pastangų, visur kartais kyla kliūčių, bet mes jas įveikiame ir toliau vaikštome, valgome. Susirgę rūpinamės savimi labiau, gydomės savo pastangomis ar kreipiamės į gydytoją. Tai kodėl žindyti turėtume tiesiog savaime?

Moterys, ne, žindymas nebūtinai bus sklandus savaime. Nebijokite, jeigu skauda spenelius, užčiuopėte guzą, jūsų speneliai įdubę, vaikas neima krūties, svoris auga per mažai, visą naktį rėkia ir t. t. Neturi viskas būti idealu ir jūs niekuo nesat prastos, jei kas nors nepavyksta. Tai tik ženklai, kad reikia žindymui skirti daugiau dėmesio ir jei per dieną ar kelias nepavyksta susitvarkyti pačiai, kreiptis patarimo į specialistus: vaiko gydytoją, akušerę, mama-mamai savanorę, La Leche lygos žindymo vadovę, IBCLC. Ir kreiptis nėra nieko gėdingo. Kaip einate pas gydytoją dėl nesibaigiančios slogos ar kviečiatės gydytoją į namus, kai apima smarkus gripas, taip ir žindymo specialistės yra pasiruošusios jums padėti įveikti pasitaikančias kliūtis.

Skaičiau vieną Lietuvoje darytą tyrimą. Ten klausė mamų, ar jos žindydamos susidūrė su kokiais nors sunkumais. Didžioji dalis sakė, kad ne. Kitas klausimas buvo, dėl ko nustojo žindyti nesulaukusios PSO rekomenduojamo vaiko amžiaus. Tokia pat dalis sakė dėl to, kad baigėsi pienas. Iš to panašu, kad moterys kartais net ir nesupranta, patiriančios žindymo sunkumų… Spėčiau, kad vėl dėl to, jog kūdikį atrodo normalu auginti su buteliuku. Juk toks yra itin dažnas kūdikystės simbolis!

Vis tik tikrasis kūdikystės simbolis turėtų būti mamos glėbys ir krūtis. Nes tai – natūralu. Ir jei nepavyksta savaime pirmą pusmetį maitinti tik krūtimi, o paskui tęsti žindymą primaitinant iki dvejų metų ir ilgiau, yra žmonių, kurie mielai jums padės įveikti sunkumus, dažnai net nemokamai.

Kūdikiai nebūtinai visada laimingi

Atrodytų, kodėl kūdikis neturėtų būti visada laimingas? Mama paprastai šalia, valgyt paduodama, aprengtas tinkamai – jokių rūpesčių!

Vis dėlto, jei tikrai įsijaustume į kūdikio vaidmenį (čia kūdikiu vadinu tiesiog mažą vaiką, nuo gimimo iki kokių 2-3 metų), pamatytume, kad yra daugybė dalykų, dėl kurių verta pykti ir liūdėti.  Mama nepaima ant rankų (nes tuo metu maišo karštą sriubą), trina drabužio etiketė ar siūlė, ateina alkio jausmas, norisi valgyti ne šito, bet kito, pykina automobilyje, negaliu pasiekti, man neduoda (tėtis savo brangaus telefono), pavargau ir negaliu nurimti ir daugybė kitų, ko kūdikis nepajėgia net pasakyti, o jei ir pajėgia, tai jiems vis tiek nelemta išsipildyti. Tai ar gali kūdikis visuomet būti laimingas? Ar stebina, kad tuomet jis pradeda zirzti, verkti, rėkti, griūti ant žemės ir t. t.? Lyg ir ne.

Tačiau retas pagalvoja apie situaciją iš vaiko perspektyvos. Nes vaiko zirzimas ir rėkimas šauna tiesiai į mūsų emocijas ir išpokši visi loginio proto saugikliai. Toks vaikas mums kelia susierzinimą, nes negalim užbaigti pradėtos veiklos, bejėgiškumo jausmą, nes dvejojam, ką čia toliau daryti, gėdą, jei esam tarp žmonių, nes nesusitvarkom su tėčio ar mamos vaidmeniu, ir… už savo emocijas apkaltinam vaiką. Kitaip sakant, liepiam jam jaustis kitaip, kad mums nekiltų tokių nemalonių jausmų.

Jeigu sakom:

  • „ko čia dabar žliumbi“, „nėr čia ko verkt“,
    • tai nuvertinam vaiko jausmus ir problemas, arba parodom jam, kad tik dideli šiame pasaulyje turi galios, o maži ir silpni – nieko verti ir niekam neįdomūs. Kad mama šią minutę manęs nepakėlė, draugas atėmė žaislą ar tėtis nenuperka šito saldainio, vaikui yra tokia pat didelė problema, kaip suaugusiam, kai darbe išjuokė mūsų genialią idėją, įžeidė senas pažįstamas ar neužtenka pinigų norimoms atostogoms. Jei esam linkę nuvertinti kitą (sąmoningai ar nesąmoningai), tai parodo, kad mūsų pačių savivertė yra žema.
  • „verkti negražu“, „berniukai neverkia“,
    • tai parodom vaikui, kad vieni jausmai yra geri ir taip turėtume jaustis, o kiti – negeri ir taip jaustis neturėtume. Turbūt esi kažkoks nevykėlis, jei jauti tą netinkamą jausmą. Iš tiesų emocijų negalim sąmoningai reguliuoti, jas patiriame automatiškai, tad visos jos yra „geros“. Turbūt verktume, jei pavogtų piniginę su atlyginimu, išmestų iš darbo ar žūtų augintinis, o kitam suaugusiam tokioj situacijoj nesakytume, kad verkti negražu. Taip pagėdindami vaiką ir vėl nuvertinam jo jausmą ir problemą. Ir jeigu esame linkę verksmą laikyti netinkamu elgesiu, vadinasi, patys jaučiame didelę gėdą, kad kartais susiduriame su sunkumais.
  • „baik arba tuoj tau parodysiu“
    • šis grasinimas išduoda, kad vaikystėje mus bausdavo už mūsų poreikius, nuomonę, norus ir jausmus arba nebuvo kam juos išsakyti, todėl dabar mus smarkiai glumina ir siutina toks vaiko elgesys – tiesiog nežinom, neturim patirties, kaip su tuo elgtis, galvojam, kad verksmo, liūdesio, pykčio neturėtų būti, yra nenormalu, kad taip vyksta. Ko gero, ir patys kaip įmanydami vengiam „blogus“ jausmus patirti, kad nepasirodytume skystablauzdžiai ar neužsitrauktume kokios nors bausmės.

Tokiu savo elgesiu išmokinam vaiką „nenormalias“ emocijas slėpti ir jis netrukus grįžęs iš kiemo su mėlyne ar be žaislo ir paklaustas, kas atsitiko, atsakys, „ai, nežinau…“ Nes jis jau žinos, kad jo daiktai, jo problemos ir jis pats – nieko tokio. Verkti, net jei tave skriaudžia, yra negražu ar skystablauzdiška, be to, gali užtraukti papildomą nemalonę, tad tiek to.

Net ir trumpalaikėje perspektyvoje malšindami vaiko jausmą nieko neišlošiame. Jeigu jums diagnozavo baisią ligą ir pravirkote, o draugas sėdi pašonėj ir sako: „nu tai ko čia žliumbi, gi negražu verkt, nustok, ba gausi!“, tai juk tuoj ir nurimot, ar ne? Teisingai, ne. Nes kilo dar didesnė audra visokių „negerų“ jausmų: įtūžis, kad nesupranta, pyktis, kad šneka nesąmones, vienišumas, kad neatjaučia, ir t. t. Ir ši audra visai neveda į giedrą šypseną, kurią tokiais žodžiais stengiamės išspaust iš vaiko.

Tai ką daryti?

Išbūti tuos jausmus.

Pirmiausia, žinoma, pagauti save, kad jau užplūsta emocijos ir tuoj pratrūksim. Tada susikaupt ir pripažint: „aš toks susiparinęs, kad nenoriu girdėt apie jokias kitas problemas“, „man taip gėda, kad „nesusitvarkau“ su vaiku“, „jaučiuosi beviltiškai, nes nežinau, ką tas verksmas reiškia ir ką dabar man daryti“. Tada suvokti, kad vaikas zirzia ir verkia ne tam, kad jus sunervintų, sugėdintų ar pažemintų. Jis taip parodo, kad pats turi problemą ir nepajėgia jos spręsti. Kai tai pavyksta įsisąmoninti, paskutinis žingsnis – padėti vaikui išspręsti tą problemą arba padėti jam „išgedėti“, kad jos išspręsti nepavyks.

Kad ir kaip juokingai  iš pradžių skambėtų, kūdikio zirzimas ir verkimas tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje baigsis greičiau, jeigu jo problema bus pripažinta ir emocija įvardyta: „tau pikta, kad mama dabar negali tavęs paimti“, „tu niršti, kad tėtis nenuperka to saldainio“, „tu pavargai ir nori ramybės“ ir t. t. Taip vaikas jaučiasi matomas, suprastas, svarbus. Taip pat išmoksta suvokti savo jausmus ir su jais tvarkytis. Ir trimetis, užuot visa gerkle rėkęs, puikiausiai gebės ištarti „aš pykstu!“ arba „aš nusiminiau!“. Ir pripažinkim, kad problemą kur kas lengviau spręsti, kai ji įvardyta.

O yra dar vienas būdas „malšinti“ vaiko emocijas – jas užžaisti. Kūdikis pravirko, o jį žaidina, juokina, rodo žaislus. Gal tą akimirką ir pakėlė nuotaiką, bet problema neišspręsta ir ji vėl išlįs arba tas „cirkas“ tiesiog erzins. Taip vaikas ir vėl mokinamas neturėti problemų, nejausti, nes mama ar tėtis nežino, ką su tuo jausmu daryti ir jo bijo.

Ir dar kartais vaikas „cirkinamas“ vien dėl to, kad suaugęs įsitikinęs, jog vaikas negali būti liūdnas, suaugusiojo pareiga visada išlaikyt vaiką laimingu. Bet ne. Kūdikiai – tokie pat žmonės, kaip ir mes, todėl jiems būdinga ištisa nuotaikų ir jausmų paletė. Mūsų pareiga leisti vaikui visus jį užplūstančius jausmus patirti ir įsisąmoninti, taigi pripažinti – kūdikiai nebūtinai visada laimingi.

P. S. Jeigu jums sunku, ar žinote, kad galite paskambinti psichologui?

P. P. S. Šis straipsnis atsirado iš mano patirties ir seminaruose bei knygose pasisemtų žinių ir neturi jokių tiesioginių sąsajų su Tėvų linija.

Vaikams atostogos, o tėvams…

…galvos skausmas, ar ne? 🙂

Tiems, kas neišveža vaikų pas senelius ir neišsiunčia į stovyklas, tenka patiems sukti galvą, kuo vaikas užsiims per savaitę.

Visos mokytojos nori, kad vaikai per atostogas nors kiek paskaitytų, tėvai – kad paspręstų matematiką, pasimokytų anglų, o patys vaikai – kino, dviračių, riedučių, futbolo, į svečius, planšetės ir visų kitų gerų dalykų. Kaip viską suderinti? Paprasta.

Aš raginu vaikus susiplanuoti kiekvienos dienos dienotvarkę.

Iš tiesų skaitymas, matematika ar kiti mokslai užtrunka labai mažai laiko (po 20-30 min. jau būna pakankamai puslapių perskaityta ar uždavinių išspręsta), na o pramogos plačiai išsikėtoja per dieną, tad tie, kurie šaukia, kad vaikui reikia laisvo, neorganizuoto laiko, nurimkite.

Šis planas labiausiai praverčia tam, kad įtikinčiau vaikus, jog per vieną dieną iki valiai pabūti parke, pašokinėti ant batutų, nueiti į kiną ir pasikviesti draugą į svečius, o dar valandą pažaisti planšete tiesiog neįmanoma – diena ne guminė.

Taip pat tarnauja ir kaip prevencinė priemonė tokiai situacijai: laukiam atostogų, kad nuveiktume tą, trečią ir penktą, o paskui pasijuntam, kad atostogos baigėsi, o niekas taip ir nenuveikta. Dar tai puikus atsakymas į klausimą „ką veikti?…“

Taigi pradžiai susirašome viską, ką vaikai nori veikti, ką tėvai mano, kad vaikai turi veikti, o paskui imam lapą (-us) su valandom (dar geriau – pusvalandžiais) ir dėliojam kiekvieną dieną.

Taip paaiškėja, kad po pusryčių užtenka pusvalandžio knygai ir jau užsibrėžtas dienos tikslas pasiektas. Taip paaiškėja, kad šiandien telpa tik parkas arba batutai, abu – niekaip. Tad vieną dedam šiandien, o kitą – kitai dienai. Ir t.t. Tada planas kabinamas ant sienos ir visada aišku, ką kas turi veikti.

Ar paskui būtinai reikia aklai laikytis to plano? Ne. Gyvenimas pilnas staigmenų ir netikėtumų ir jeigu yra ūpo užsiimti kažkuo, kas numatyta visai ne tą valandą, arba neišeina užsiimti tuo, kas numatyta, imi ir apkeiti – didelio čia daikto. Svarbu, kad pramogų ir rimtų veiklų, lauko ir vidaus, skaitymo ir matematikos, dar kitų dalykų, kurie jums atrodo, turi būti subalansuoti, liktų ta pati numatyta proporcija.

Ar reikia kokios nors specialios formos? Manau, ir paprastas lapas, ant kurio surašysite nemiego valandas stulpeliu, bus gerai. Jei norisi ypatingų grožių, tai egzistuoja nemažai parduodamų planuočių. O dar aptikau krūvą visokiausių Microsoft šablonų!

Man toks planas visad padeda išlaikyti nenučiuožusį stogą per vaikų atostogas. Tikiuosi, jums irgi padės.