All posts tagged: emocinis intelektas

Kiek galima įpilti iš tuščio?

Gauni atlygį už darbą ir jauties kaip apgavikas, įskaudina ir netenki žado, pagiria ir neįsivaizduoji, ką atsakyti… Čia apie mane, bet turbūt ir apie daugelį. Tėvai rūpinosi, kaip galėjo, bet daugiausia kreipė dėmesį į gerą maistą, šviežią orą, kokybiškesnius drabužius. Niekas negalvojo apie jausmus, nes jų gal ir tėvų pasaulyje nebuvo. Nežliumbk kaip boba, čia ne pasaulio pabaiga, iki vestuvių užgis, na ir kas čia tokio, rado, kuo džiaugtis, šitą visi žino, nekišk nosies, kur nereikia, vaikai neturi nervų, vaikai nieko nesupranta, vaikai neturi problemų, kas gi taip daro, daug žinosi, greit pasensi… Esam daugelis tai girdėję, turbūt daugelis tą patį transliuojam ir savo vaikams. Kai nemokam tvarkytis su savo emocijomis, užgniaužiam jas ir savo vaikuose. Tokios baltos dėmės yra tose vietose, kur glūdi neatspindėti, neįvardyti, nepriimti mūsų jausmai vaikystėje. Augdami savo šeimos rate vaikai nuolat grįžta pas tėvus. Jų poreikiai paprasti: prižiūrėk, kad man nieko nenutiktų, žavėkis manim, padėk, džiaukis su manim, gink mane, paguosk, padėk suprasti, ką jaučiu. Tas labai ryšku, kai vaikui 1-2 metai. Žaidimo vidury pajutęs kurį nors tų poreikių, vaikas …

Kad vaikai užaugtų žmonėmis, o ne pabaisomis

Vaikystė – tai vieta, kur miršta bendravimas. Kalbu apie emocinį bendravimą. Kodėl jis miršta vaikystėje? Todėl, kad mūsų kultūroje tėvai mano, kad vaikų emocijų raišką reikia slopinti ar sušvelninti. Tą matome iš įprastų šiuolaikiniams tėvams frazių, pvz., „Jeigu tuoj pat neužsičiaupsi, tuoj parodysiu, dėl ko žliumbti“, „Jei nesiliausi, eisi į savo kambarį“, „Nedaryk taip“, „Baik“, „Kas taip daro“… Visi šie negatyvūs, anti-jausminiai tėvų žodžiai nebeleidžia vaikams su mumis bendrauti, kurti su mumis santykio. Jeigu žmonės sako, kad jiems sunku nuoširdžiai bendrauti, suvokti, ką jaučia kiti žmonės, tai tik dėl to, kad ta jų smegenų, savasties, sielos dalis buvo numalšinta, uždusinta, išguita. Dėl to dabar šiuolaikinė psichoterapija ir psichologija eina tokiu keliu. Tai iš principo – verslas, kuris padeda žmonėms iš naujo save atrasti. Nes vaikai nepasakys, kaip su jais bendrauti. Nes jų pirminiai bendravimo būdai – emocinis bendravimas, santykio su kitu žmogum kūrimas – buvo sunaikinti. Mums reikia liautis smerkti, „brokuoti“ vaikų emocijas. Mes turime išsiugdyti įprotį kurti santykį, leisti jiems jausti, pykti, pratrūkti. Tik per tokią emocijų raišką ir komunikaciją jie išmoksta save suprasti …

Savaitės anekdotas: tu jiems per gera

Matau, kad kelias minutes vėluosiu į pamoką, susinervinus lekiu prie durų. Septynmetis išlydi: – Nesijaudink. Tu – labai gera mokytoja. Aš žinau! Todėl nieko tokio, kad būsi truputį bloga – pavėluosi. Tu tiems vaikams ir taip per gera. Sakau tau.

Gera liūdėti

Amerikos komikas Louis C. K. dėsto rimtus dalykus: ekranai „nuodija“ žmones, ypač vaikus. Ateina vaikas ir verkšlena: „visi turi telefonus, tik aš ne“. Tai ir gerai, kad neturi, būk protingesnis. Vien dėl to, kad kiti kvaili, neturi būti ir tu kvailas. Būk pavyzdžiu kitiems! Ekranai skurdina žmones. Kalbėdamiesi jie nebežiūri į pašnekovą ir dėl to nelavina empatijos. Kai žiūri žmogui į akis, negali ramiai pasakyti „Tu storas“. Pamatysi jo veidą ir suprasi, kaip tai nemalonu. Tačiau visai kitaip yra tą patį parašyti ir palikti. Aplanko jausmas „Mmm, visai smagu!“. Vaikai yra pikti, bet ne šiaip sau, ne tyčia, jie tiesiog nori išbandyti savo žodžių ir veiksmų galią. Ir ją pamato, kai bendrauja su pašnekovu gyvai. Tačiau jeigu žmogaus nemato, o bendrauja tik su ekranu, nebėra galimybės tą galią suprasti. Todėl mokykloje ir namie įsileisdami vis daugiau ekranų rizikuojame užauginti kartą sociopatų, kurie ne tik nesupranta, kaip jų žodžiai ir veiksmai veikia kitus, bet ir mėgaujasi kitiems sukeldami skausmą. Empatiją galima išugdyti tik bendraujant akis į akį. Žmonės bijo tuštumos, bijo pabūti sekundę vieni, todėl tuoj …