All posts tagged: emocinis intelektas

Knygų mugės įspūdžiai

Po truputį leidžiu sau pripažinti, kad esu giliai įklimpusi į tėvystės/motinystės temą ir net toks renginys kaip Vilniaus knygų mugė man reikalingas tik tam, kad pasklaidyčiau vaikiškų knygų naujienas. Kelerius metus mugėje nebuvau. Dangsčiausi mažais vaikais ir siautėjančiais virusais, bet iš tiesų galynėjausi su nenumaldomu noru viską susipirkti. Kuo toliau, tuo labiau mano pirkimai racionalėja. Riboju save iš anksto nusistatydama išleidžiamą sumą ar knygų vienetus, galvodama apie lentynų skaičių namuose, o labiausiai – ar šis leidinys kokybiškas tiek forma, tiek turiniu, ar turi išliekamąją vertę, bei ar užkabins kurį nors konkretų mūsų namų skaitytoją, kokia proga, kokiu metu tai bus skaitoma. Žinau, kad mano knygų skonis dažnai prasilenkia su mase, bet tuo pačiu manau, kad kai kurie leidiniai galbūt lieka netyčia nepastebėti, tad mielai kalbu apie tuos, už kuriuos nuoširdžiai sergu. Ir kai matau tokią knygą kaip „Brunas“ (Nadia Terranova ir Ofra Amit, vert. T. Gudelytė), verkiančią nereikalingų dėžėje už 2 eurus, tai plyšta širdis, o kai išeina kelintas tiražas „Sibiro haiku“ (Jurga Vilė ir Lina Itagaki) – strikinėju iš laimės. Linos Itagaki minkštos komiksinės …

Kaip užauginti laimingą žmogų?

Visų tėvų tikslas – kad vaikas užaugtų laimingas. Tačiau realybėje, kasdienybėje, ar susimąstome, kaip tą laimę kurti ir kiek mūsų vaikas iš tiesų laimingas? Stabdant netinkamą ar mums nepriimtiną elgesį nėra kada galvoti apie stabdymo metodiką ir kokį poveikį tai daro ateičiai. Norisi, kad tai liautųsi čia ir dabar, ir priklausomai nuo mūsų emocinės būklės, kartais pateisinami ir labai radikalūs auklėjimo būdai. Juos verta vadinti „auklėjimo” būdais, nes emocijoms nuslūgus greičiausiai suprantame, kad nieko gero tuo nepamokinome, o jei kas būtų matęs tą sceną iš šalies, būtų labai labai gėda. Jei turite minutėlę ramiai pagalvoti apie auklėjimą, kviečiu perskaityti ir apgalvoti tolesnes Sarah`os Ockwell-Smith mintis. Ji kreipia mus vaikų auklėjimą priimti kaip pagalbą vaikui kopti Maslow piramide aukštyn. „Pradedant piramidės apačia, pirmiausia reikia, kad būtų patenkinti vaikų fiziologiniai poreikiai ir kad jie jaustųsi saugūs. Fiziologiniai poreikiai, tokie kaip maistas, vanduo, pastogė ir drabužiai, yra patys elementariausi tam, kad išgyventume. Saugumas kalba apie tai, kad vaikas jaustųsi apsaugotas nuo pavojų ir skriaudos. Tik kai šie du poreikiai patenkinti, galime judėti prie meilės ir priklausymo, o paskui …

Kūdikiai nebūtinai visada laimingi

Atrodytų, kodėl kūdikis neturėtų būti visada laimingas? Mama paprastai šalia, valgyt paduodama, aprengtas tinkamai – jokių rūpesčių! Vis dėlto, jei tikrai įsijaustume į kūdikio vaidmenį (čia kūdikiu vadinu tiesiog mažą vaiką, nuo gimimo iki kokių 2-3 metų), pamatytume, kad yra daugybė dalykų, dėl kurių verta pykti ir liūdėti.  Mama nepaima ant rankų (nes tuo metu maišo karštą sriubą), trina drabužio etiketė ar siūlė, ateina alkio jausmas, norisi valgyti ne šito, bet kito, pykina automobilyje, negaliu pasiekti, man neduoda (tėtis savo brangaus telefono), pavargau ir negaliu nurimti ir daugybė kitų, ko kūdikis nepajėgia net pasakyti, o jei ir pajėgia, tai jiems vis tiek nelemta išsipildyti. Tai ar gali kūdikis visuomet būti laimingas? Ar stebina, kad tuomet jis pradeda zirzti, verkti, rėkti, griūti ant žemės ir t. t.? Lyg ir ne. Tačiau retas pagalvoja apie situaciją iš vaiko perspektyvos. Nes vaiko zirzimas ir rėkimas šauna tiesiai į mūsų emocijas ir išpokši visi loginio proto saugikliai. Toks vaikas mums kelia susierzinimą, nes negalim užbaigti pradėtos veiklos, bejėgiškumo jausmą, nes dvejojam, ką čia toliau daryti, gėdą, jei esam tarp …

Kiek galima įpilti iš tuščio?

Gauni atlygį už darbą ir jauties kaip apgavikas, įskaudina ir netenki žado, pagiria ir neįsivaizduoji, ką atsakyti… Čia apie mane, bet turbūt ir apie daugelį. Tėvai rūpinosi, kaip galėjo, bet daugiausia kreipė dėmesį į gerą maistą, šviežią orą, kokybiškesnius drabužius. Niekas negalvojo apie jausmus, nes jų gal ir tėvų pasaulyje nebuvo. Nežliumbk kaip boba, čia ne pasaulio pabaiga, iki vestuvių užgis, na ir kas čia tokio, rado, kuo džiaugtis, šitą visi žino, nekišk nosies, kur nereikia, vaikai neturi nervų, vaikai nieko nesupranta, vaikai neturi problemų, kas gi taip daro, daug žinosi, greit pasensi… Esam daugelis tai girdėję, turbūt daugelis tą patį transliuojam ir savo vaikams. Kai nemokam tvarkytis su savo emocijomis, užgniaužiam jas ir savo vaikuose. Tokios baltos dėmės yra tose vietose, kur glūdi neatspindėti, neįvardyti, nepriimti mūsų jausmai vaikystėje. Augdami savo šeimos rate vaikai nuolat grįžta pas tėvus. Jų poreikiai paprasti: prižiūrėk, kad man nieko nenutiktų, žavėkis manim, padėk, džiaukis su manim, gink mane, paguosk, padėk suprasti, ką jaučiu. Tas labai ryšku, kai vaikui 1-2 metai. Žaidimo vidury pajutęs kurį nors tų poreikių, vaikas …

Kad vaikai užaugtų žmonėmis, o ne pabaisomis

Vaikystė – tai vieta, kur miršta bendravimas. Kalbu apie emocinį bendravimą. Kodėl jis miršta vaikystėje? Todėl, kad mūsų kultūroje tėvai mano, kad vaikų emocijų raišką reikia slopinti ar sušvelninti. Tą matome iš įprastų šiuolaikiniams tėvams frazių, pvz., „Jeigu tuoj pat neužsičiaupsi, tuoj parodysiu, dėl ko žliumbti“, „Jei nesiliausi, eisi į savo kambarį“, „Nedaryk taip“, „Baik“, „Kas taip daro“… Visi šie negatyvūs, anti-jausminiai tėvų žodžiai nebeleidžia vaikams su mumis bendrauti, kurti su mumis santykio. Jeigu žmonės sako, kad jiems sunku nuoširdžiai bendrauti, suvokti, ką jaučia kiti žmonės, tai tik dėl to, kad ta jų smegenų, savasties, sielos dalis buvo numalšinta, uždusinta, išguita. Dėl to dabar šiuolaikinė psichoterapija ir psichologija eina tokiu keliu. Tai iš principo – verslas, kuris padeda žmonėms iš naujo save atrasti. Nes vaikai nepasakys, kaip su jais bendrauti. Nes jų pirminiai bendravimo būdai – emocinis bendravimas, santykio su kitu žmogum kūrimas – buvo sunaikinti. Mums reikia liautis smerkti, „brokuoti“ vaikų emocijas. Mes turime išsiugdyti įprotį kurti santykį, leisti jiems jausti, pykti, pratrūkti. Tik per tokią emocijų raišką ir komunikaciją jie išmoksta save suprasti …