All posts filed under: Vaiko lavinimas

Buvom bibliotekoj, knygų nematėm

Šiandien popietę praleidom Martyno Mažvydo bibliotekoje. Eina sau, koks ten modernas! Man labai patiko. Bet knygų neišsirinkom, nebuvo kada… Pradžioj dalyvavom knygos apie pelės ir dramblio draugystę pristatyme ir gaminome drambliškus laiškus geriausiems draugams. Paskui nuėjom į pačios bibliotekos dirbtuves „Pats sau“. Čia ir pramirkom iki bibliotekos uždarymo 🙂 Dirbtuvės ir namie dar nesibaigia, užtai jau dvi tūtelės PVA baigės… 🙂 Save

Akvareliniai dažai iš senų flomasterių

Atnaujindami piešimo priemones neskubėkite išmesti flomasterių. Nors, atrodo, nebepiešia, juose dar daug gyvybės! Šito išmokau iš tinklaraščio Happy Hoolygans. Nuobodžiausia dalis – surinkti gana daug flomasterių. O tada jau veiksmas: 1) išrūšiuojam pagal spalvas; 2) išardom, pasilikdami tik rašymo galiukus ir šerdeles. Kai kurių flomasterių galas atsikemša, bet kartais prireiks meistro įrankių, kurie flomasterį tiesiog sulaužytų (smagiausia dalis vaikams 🙂 ); Galiausiai turim flomasterių laužą ir išteptas rankas. (Čia mano rankos, vaikų geriau nerodyti 😀 ) 3) flomasterių vidurius užpilame vandeniu ir laukiame. Vanduo dažais tampa jau per kelias valandas, nors „chuliganai“ rekomenduoja pamirkyti savaitę. Jie minkštąsias šerdeles dar ir susmulkina, kad daugiau spalvos atiduotų; 4) merkiam teptuką ir piešiame Spalvos išeina gaivios, vaiskios. Ir labai šlapios, todėl turbūt geriausiai tiktų piešti ant akvarelinio popieriaus – paprastas „susigarbanoja“. Bet mums ir taip buvo gražu! Nepanaudotus dažus „chuliganų“ tinklaraštis siūlo uždaryti mažuose stiklainėliuose. Mes, kadangi nuo pat pradžių naudojome ne stiklainius, taip ir palikome. Kol atostogavom, vanduo išdžiūvo, liko tik pigmentas. Įpylėm vandens ir vėl turim dažus! O jei trūksta idėjų, ką piešti, pavartykite šią knygelę: …

Maži ir dideli iššūkiai

Šiandien aš savimi didžiuojuosi, nes man pavyko su visais trim vaikais tip top laiku ir be pykčių nuvažiuoti pas gydytoją! Viduriniajam reikėjo pas foniatrą – balso stygų specialistą. Jis nuo mažumės turi stiprų balsą, mėgsta muziką, tad praėjusį rudenį užrašiau į ankstyvojo muzikinio ugdymo klasę Liepaitėse. Neprašoviau, dainuot jam tikrai labai patinka. Dar užsispyrė išmokt groti smuiku. Taigi pavasarį dalyvavo Ąžuoliuko stojamuosiuose. Į Liepaites patekti buvo paprasta, matyt, jie labai norėjo margesnio, ne vien mergaičių kolektyvo. O Ąžuoliuke V. Miškinis į vaiką pasižiūrėjo labai rimtai. Sako, užkimęs, grįžkit su LOR pažyma. Nuvedžiau pas šeimos gydytoją, sako, gerklė vos vos paraudus, bet šiaip sveikas, negaliu siųst pas LOR. Einam su ta išvada į papildomą perklausą. V. Miškinis sako, paraudus gerklė – laikina, bet balsas džeržgia: arba iš prigimties toks, arba dėl charakterio, iš pasiutimo prarėktas. Ir davė mums trečią šansą rugsėjį. O taip, iš pasiutimo prarėktas – čia kaip tik apie mano vaiką. Jei jis ko supyksta, tai turbūt visas Vilnius girdi – rauda visu balsu ir specialiai dar užgarsina. Būtų smagu patekt į Ąžuoliuką ir …

Mokymasis per praktiką – Kaziuko mugė darželyje / mokykloje

Kaziuko mugė – man pats pačiausias renginys ugdymo įstaigoje, jei tik suaugusieji geba atiduoti veiksmą į vaikų rankas. Kai vaikai kasdieniame gyvenime yra tik norėtojai ir pirkėjai, šis renginys – vos ne vienintelis toks, kur vaikui geriausiai atsiskleidžia, kaip sukasi pasaulis, kaip uždirbami pinigai, kaip jų uždirbt daugiau, greičiau, su mažiau pastangų ir išlaidų. Ar bent jau kaip per daug neišleisti. Kaziuko mugės koncepcijų gali būti daug, bet dalyvio tikslas tas pats – uždirbti. Norint uždirbti, turi gerai suvokti, kas bus tavo pirkėjas, kas labiausiai virpins jo širdį, pro ką jis niekaip nepraeis. Žinoma, ir įsivertinti, kiek lėšų jis turės ar norės skirti. Šitą vaikui suvokti, aišku, sunku, bet pedagogai ir tėvai gali „pavairuoti“ tiek teikdami konkrečias idėjas mažesniems vaikams, tiek keldami klausimus didesniems. Taip pat reikia nepamiršti, kad Kaziuko mugė – tai prekyba savo dirbiniais, tad klausimas būsimam pardavėjui: ką tu gali pagaminti greitai, daug ir su mažomis finansinėmis sąnaudomis. Ne šiaip pagaminti, bet kad būtų patrauklu pirkėjui ir turėtų konkurencinį pranašumą tarp kitų: naudinga arba smagu, unikalu, protinga kaina. Čia prieštaraučiau tokiems šeimyniniams …

Ką vertingo ir smagaus skaitėme 2016-aisiais

Vienas didžiausių džiaugsmų tapus mama – kad gali „legaliai“ skaityti vaikiškas knygas: pasinerti į paprastai nepaprastus nuotykius, juoktis iš kvailų pokštų, patikėti neįmanomu, susigraudinti dėl meilybių, žiūrinėti iliustracijas. Sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai perskaitėm per kuriuos metus, nes kai kurios knygos skaitomos vėl ir vėl keletą metų iš eilės, kitos po pirmo karto pasirodo nevertingos ir tuoj pat iškeliauja kitur laimės ieškoti. Bet skaitymo įspūdžiais norisi dalintis, tad atrinkau krūvelę, kuri labiausiai įsiminė iš 2016-ųjų metų skaitymų ir sudėliojau į TOP5 grupėmis. Tiesą sakant, derinti priešmokyklinuko ir pradinuko skonį bei teksto suvokimo galimybes buvo gana sudėtinga, tad čia rasite ir labai vaikiškų, ir gana rimtų knygų. Iš tiesų taip ir stengiuosi kaitalioti – imu vieną knygą labiau orientuotą į vieną, paskui – labiau orientuotą į kitą klausytoją, o kartais skaitom kelias iš karto: gabalėlį iš vienos ir gabalėlį iš kitos. Taigi… #5 „Vaikų pasaka“ (Vyturys, 1990) – tai liaudies pasaka iš archyvo. Prisimenu šią pasaką iš darželio, bet pati neturėjau, pirkau Mamų mugėje. Ėmiau dėl to, kad parašytas gana linksmas tekstas didelėmis raidėmis, tad mano pradedančiajam …