All posts tagged: smulkioji motorika

Mokomės užsirišti batus, arba tėtis – pats geriausias

Ilgai svarsčiau, ar reikia vaikus mokytis rištis batus, kai nuo batraiščių mus išvadavo stebuklingi velcro lipukai ar kitokios inovacijos? Vis dėlto mokyklinukas jau lyg ir turėtų susidorot su raišteliais, nes jų visgi pasitaiko ne tik batuose. Rišti reikia, kai konstruoji Lego vilkiką ar gaisrinę, kartais rišti reikia šaliką, kepurę ar gobtuvą, rišti reikia, kai žaidi su virvelėmis, ir t. t., žodžiu, progų gyvenime pasitaiko. Be to, tai juk smulkioji motorika, o jos lavinimu užsiimti galima be galo be krašto. Užrišamų batų, kad jie būtų patrauklūs vaikui žaisti ir dar galėtų mėtytis tarp kitų žaislų, namuose neturėjom. Bet turėjom tokią dėžutę, kurios forma priminė batą. Kelias vietas nukirpau, skylmuša išmušus skyles priklijavau kitur, įvėriau platų batraištį – štai ir žaidimų-treniruočių batelis. Internete yra ne vienas filmukas, kaip užrišti batą per 1 sekundę. Žiūrėjom ir vaikų, ir suaugusiųjų rišimus, bandėm bandėm, kartais pavykdavo, bet dažniau – ne. Žaidimų batelis buvo kelis mėnesius užmirštas. Paskui pamatėm kino filme, kaip nykštukas mokėsi rišt batus. Bandėm vėl. Iš pradžių ir vėl peržiūrėjom visą youtube, kad prisimintume tuos raištukų fokusus, paskui …

Ieškau draugo susirašinėti

Atsimenat, anais laikais vaikų žurnaluose ir laikraščiuose būdavo skyrelis skelbimams, kur vaikai ieškodavo susirašinėjimo draugų? Kažko gero negaliu apie tai papasakot, nes susirašinėjau tik su vienu berniuku, kurio adresą buvau gavusi iš pusseserės, bet man tuoj pat nusibodo, nes jis nieko įdomaus neparašydavo, tik vis skundėsi, kaip jam blogai pas globėją ir prašydavo atsiųsti pinigų. Tačiau apskritai apie susirašinėjimus galiu papasakot daug gero. Vaikystėje (mokyklinėje) tą užsiėmimą be galo mėgau. Intensyviai susirašinėjome su Kaune gyvenančia pussesere, o vasarodama pas senelius rašydavau laiškus tėvams į Vilnių. Kaip juokinga dabar skaityt tuos laiškus (mama kelis išsaugojus) apie to meto „problemas“ 😀 Ten išdėdavau viską: ir kaip nusibodo daržus ravėt, ir kaip seneliai susipyko, ir kaip brolis kažką durno padarė, ir kaip mūsų šuniukas visas kaimo kales aplankė… 🙂 Iš tų laiškų puikiai suprantu, kokie dideli ir rimti yra įvykiai, kuriuos man dabar pasakoja mano vaikai. O su pussesere susirašinėti paskatino mudviejų tėvai. Jie tarpusavy sutarė, kad mudvi susirašinėsime ir taip tobulinsime rašymo ir lietuvių kalbos įgūdžius. Genealu, ką? Kai mudvi pradėjome, man buvo turbūt maždaug 4-5 metai …

10 būdų panaudoti obuolį prasmingai ir kitos gudrybės

Šįmet keistas sezonas – pas vienus nė vieno obuoliuko nėra, o pas kitus – nors vežimu vežk. Kur tuos obuolius dėti? Valgymo būdai Virkite obuolienę. Tinka užsitepti ant minkštos šviesios duonos, sutepti vaflių lakštus. Ypač skanu su cinamonu. Spauskite sultis. Jei turite aparatą, bus labai paprasta. O vaikams – įdomu: iš kieto obuolio pasidaro skystis ir sausa košė. Jei nebijo ūžesio, tai mielai pagelbės prie paties aparato. Paskui apžiūrėkite detales – kas tuos obuolius spaudžia ir iš kur pasidaro sultys? Supjaustykite skiltelėmis ir padėkite pasiekiamoje vietoje. Dubenėlis šalia žaidžiančio vaiko ištuštėja nepastebimai. Kepkite obuolių pyragą, įtarkuokite į košę, blynus, pagardinkite salotas… Nevalgymo būdai Supjaustykite obuolį maždaug kubeliais, duokite saują dantų krapštukų, tegu vaikas konstruoja. Išbandykite, kaip genda obuolys skirtingoje aplinkoje: įmerkite skiltelę į citrinos rūgšties tirpalą, actą, sūrų vandenį, o vieną palikite tuščioje stiklinėje. Dar vieną galite įdėti į šaldytuvą. Po kelių dienų žiūrėkite rezultatus: šaldytuve mikroorganizmų dauginimasis dėl šalčio sulėtėja, todėl maistas ten ilgiau išlieka šviežias, sausai paliktas obuolys sudžiūsta, nes jo drėgmė išgaruoja į aplinką, actas veikia antibakteriškai, todėl obuolys jame neapauga pelėsiu …

Mažasis darbelių dirbėjas

Kai pradėjo lankyti darželį, Varliukui, ko gero, labiausiai patiko darbeliai. Tiesiog mes namie praktiškai nieko nesam darę, nes man nepavykdavo jo tuo sudominti. O daržely, matyt, dėl to, kad daro visi, tai pasirodė be galo įdomu. Bene pirmasis darbelis buvo iš kankorėžio, judančių akyčių ir dviejų popieriaus gabaliukų suklijuota būtybė, pagal aprašymą savaitės planuose – pelėda, bet man labiau priminė kokį peliuką. Kaip vaikas didžiavosi: „Čia aš padariau!!“ Nešė namo iškėlęs. Pabuvo namie keletą dienų eksponatas, paskui Varliukas nusikėlė jį nuo baro, nulupo popieriaus