Tikrai nesu kokia klasikinės muzikos fanatikė. Negalėčiau išgirdusi klasikinės muzikos „gabaliuką“ pasakyti, čia groja tą ar aną (gal labai jau retais retsykiais), o atlikėjų pavardės yra dar sunkiau nuspėjamos. Gal nesu visai visai beviltiška, nes klasikinę muziką vertinu, daugybė klasikinių temų yra pažįstamos, gal net mylimos, bet su pavadinimais man sekasi sunkiai. Vis tik septynerius metus lankiau muzikos mokyklą, ir jei dabar sunkiai pagročiau sudėtingesnę gamą, klausyti ir išgirsti klasikinę muziką išmokau. Ir tai, mano nuomone, yra labai svarbu bei džiugu. Norėčiau, kad tai išmoktų ir mano vaikai. Gal šiandien daugeliui atrodo banalu, bet pirmojo nėštumo metu klausiausi Mocarto (nors dabar jau pasirodo informacijos, kad Mocarto muzika nedaro jokios įtakos vaiko raidai). Ne taip jau reguliariai ir sistemingai, bet paklausydavau. Jei taip būtų, kad jokio poveikio raidai nedaro, manau, kad sveika paklausyti klasikinės muzikos besilaukiant ir ne tik. Per antrąjį nėštumą pastarosios muzikos klausymas kažkaip praslydo. Daugiau pati dainuodavau vyresnėlei (žinoma, ne klasikinius kūrinius :)).

Kai vyresnėlei sukako metai, pamąsčiau supažindinti ją su muzika artimiau. Pagalvojau apie muzikos pamokėles. Tarsi nieko originalaus, nes vos gimusių vaikų tampymas po tokias pamokėles tuo metu buvo pačioje populiarumo viršūnėje. Manęs nesudomino garsi vaikų YAMAHA muzikos mokykla, kuri turi visą vaikų muzikinio lavinimo nuo 4 mėnesių sistemą. Pats mokyklos pavadinimas manęs neįkvepia. Pasiklausinėjau kelių savo pažįstamų mamų, kurių nuomone pasitikiu, ir atradau nuostabią muzikos mokytoją Iloną, pas kurią ir pradėjom važinėti kas savaitę su vyresnėle, o dabar ir su jaunėle. Kas man patinka mokytojos Ilonos pamokėlėse? Patinka labai nedidelės vaikų grupės – iki 5, 6 vaikų. Bet retai kada susirenka visi, tai jos būna dar mažesnės. Pasitaikydavo atvejų, kai vyresnėlė pamokėlėje mokydavosi viena. Ir tai būdavo labai įdomi patirtis, ypač tada, kai mano dalyvavimas pradėjo jai trukdyti (tada dukrai buvo apie 2 metai) ir aš ją palikdavau dviese su mokytoja. Dar man labai patinka, kad mokytoja Ilona niekada nekelia tikslo vaikus ko nors išmokyti. Pavyzdžiui, sustoti visiems gražiai ir ką nors pagroti ar padainuoti. Tikslas visada yra paslėptas tarp daugkartinių žaidimų, mėgavimosi ir klausymosi muzikos arba to, iš ko susideda muzika. Tai nėra greitas žongliravimas spalvotais žaisliukais muzikinėmis temomis, tai yra bandymas atrasti muziką įvairiausiuose keisčiausiose dalykuose ir savyje. Galiausiai tai nėra vien muzika, o muzika ir teatras viename. Nes vaikai (ir būtinai tėveliai) su muzika skrenda kaip paukščiukai, ošia kaip medžiai, loja kaip šuniukai ir daug kitų dalykų daro.

Po pusmečio pamokėlių lankymo pamačiau, kaip mano vyresnėlė (o jaunėlė dar greičiau) suvokia tempą (lėtas, greitas), suvokia garsumą (tyliai, garsiai), suvokia ritmo atkartojimą ir ne tik suvokia, o moka tuo manipuliuoti. Galų gale abi būdamos apie pusantrų metų pradėjo stengtis dainuoti, tai labai paskatino kalbos vystymąsi. Artistiniai vyresnėlės sugebėjimai, drąsa tarp vaikų ir scenoje (turėjome vieną viešą kolektyvo pasirodymą) mane pačią stebino. Mokytoja Ilona niekada neskubina vaikų daryti vieną ar kitą, neragina primygtinai klausyti leidžiamos ar jos grojamos muzikos. Pamokėlių forma tokia, kad tėvai viską entuziastingai daro patys, o vaikai prisijungia, kai jiems to norisi. Kartais atrodo, kad tas chaosėlis pamokėlėse niekur neveda, kad tik ateina mamytės iš neturėjimo ką veikti, pašoka, padainuoja, barškaliukais pagroja, susirenka vaikus ir namo. Bet būna dienų, kai vaikai, kurie puse metų lakstė po klasę ir nieko nedarė, ima ir kuo puikiausiai barškina ritmą skirtingais tempais, sūpuodami meškinus bando dainuoti lopšinę ar teatrališkai juda klausydamiesi skirtingo tempo klasikinės muzikos. Vaikai mokosi klausytis, mokosi judėti erdvėje, mokosi garsaus ir tylaus dainavimo, vaikščiojimo, grojimo, mokosi laukti, kol ateis jo eilė groti, dainuoti, sūpuoti meškiuką, mokosi draugauti, dalintis, pažinti instrumentus, pažinti muziką, o svarbiausiai – save. Tai yra nuostabu.

Lankant muzikos pamokėles, Ilona  mus su vaikais pradėjo vilioti į platesnius muzikinius vandenis – Klaipėdos koncertų salę, kurioje vyksta puikūs edukaciniai koncertai vaikams. Ir mes į tuos vandenis panirome. Nepamenu, koks buvo tas pirmasis koncertas, bet mes aplankėme: edukacinį projektą visai šeimai „Choras: smagiai ir spalvingai“, muzikinį spektaklį visai šeimai „Sofija muzikuoja“, koncertą-vaidinimą „Kaip Šarka ir Pelėdžiukas dūdų klausė“, edukacinį projektą „Žaismingos muzikos orkestras“, dar įpynėme šventinės klasikos festivalio „Salve Musica“ koncertėlį „Muzikinė animacija“, kuriame užgrojo visas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras su pačiu Modestu Pitrėnu priešakyje. Įspūdžiai nepakartojami. Vyresnėlė vis prisimena Karvę Sofiją, labai dažnai prašo dar kartą nueiti pas Šarką ir Pelėdžiuką, o „Muzikinė animacija“ ją tiesiog užbūrė. Bet apie viską reiktų pasakoti atskirai. Ryškiausiai įspūdžiais būtinai pasidalinsiu.