Sakytum, žindymas – toks natūralus ir paprastas dalykas, tačiau daugumai mamų jis pasirodo toli gražu ne paprastas. Štai vienas tyrimas rodo:
…apie 8 dieną po gimimo, apie 50 proc. motinų patyrė sunkumų, dažniausiai dėl netinkamos kūdikio padėties ar netaisyklingo krūties apžiojimo. Šie sunkumai turi įtakos spenelių būklei ir pieno kiekiui, kurį vaikas ištraukia iš krūties…
Ir nesvarbu, ar mama maitina pirmą vaikelį, ar antrą, ar trečią – su kiekvienu vaiku gali kilti vis kitokių problemų arba viršų imti senosios patirtys ir iš jų kylančios baimės. Todėl manau, kad apie kūdikio žindymą kalbėti niekada nebūna per daug.
Jau minėjau man patinkančią knygelę „Sėkmingas žindymas“, LIC „Už gyvybę“, 2000. Ji skirta akušeriams ir žindymo pagalbininkams, tačiau dėl to paprastai mamai suteikia kur kas daugiau žinių, nei vien tik pliki pamokymai pražiodyti kūdikį, dėti prie krūties, ir kokios galimos maitinimo pozos.
Štai kita mama, Natalija, seniai jau nemaitinanti, kiek suprantu, bet konsultuojanti, savo bloge irgi kalba apie žindymą. Pirmiausia pateikia svarbiausius žingsnius, kaip teisingai priglausti kūdikį prie krūties. Tiesa, tekstas kiek suveltas gramatiškai, bet tiesos apie kūdikio žindymą aiškios.
Pirmą žingsnį (atsisėsti patogiai, apsikamšyti pagalvėmis, pakelti kojas ant pakojo) aš asmeniškai visada apeinu. Gal ir be reikalo. Tiesiog stengiuosi kuo patogiau įsitaisyti tokioje aplinkoje, kokia ji jau yra, nes kažkur susitempti kalną pagalvių ir su jomis žaisti man atrodo per daug nereikalingo darbo ir baisi netvarka. Be to, išalkęs kūdikis – ne tas asmuo, kuris ramiai palauks, kol mama apsikamšys pagalvėmis. Gulint man pakanka vienos pagalvės – po galva, sėdint susikeliu ir kojas, kurios padeda rankoms prilaikyti vaikelį.
Nežinau, kaip kitos mamos, bet aš dažniausiai didžiausią dėmesį kreipiu į 5 ir 7 žingsnius (t. y. kūdikis turi plačiai išsižioti ir paimti krūtį kuo giliau, daugiau tamsaus laukelio apžiodamas apatine nei viršutine lūpa, taigi reiktų kūdikio burnytę taikyti taip, kad spenelis žiūrėtų į vaikelio gomurį, ne gerklę ar pan.), bet vis pamirštu 2-4 ir netgi 6… O į 8 irgi ne visada reaguoju, jeigu išoriškai krūties paėmimas atrodo teisingas. Tačiau pabandykite ir vienaip, ir kitaip. Pamatysite, kad visi šie dalykai yra be galo svarbūs!
2 ir 3 žingsniai sako, kad kūdikis turi gulėti tiesioje linijoje (ausis, petys ir klubas vienoje linijoje), pilvuku liesti mamos pilvuką, o spenelis, iš kurio žįs, turi atsidurti vaikučiui ties viršutine lūpa arba nosimi. 4 žingsnis nurodo, kaip galima taisyklingai laikyti krūtį, kad ji atsidurtų tinkamoje vietoje, bet netrukdytume nei vaikui valgyti, nei pienui tekėti. 6 žingsnis sako, kad kūdikis turi „ateiti” prie krūties, o ne krūtis prie kūdikio. 8 – mama maitindama neturi jausti jokio diskomforto. Bet koks skausmelis vaiko apžiotoje srityje reiškia, kad kūdikis apžiojo krūtį neteisingai arba ne iki galo teisingai. Kišame pirštą į mažylio lūpyčių kampą, ištraukiame spenelį ir bandome iš naujo. Aha, kartais numoji ranka, jeigu vaikas smarkiai įsikibęs ir godžiai valgo, ir atrodo, kad apatinė lūpa tikrai žemai ir gerai atsivėpusi, arba jeigu jau pabandei kokius 3 kartus ir vis tiek kažkiek suskausta, o vaikas rėkia, kaip nori valgyti. Sakau sau ir kitoms mamoms – negerai! Kai mažiukas tikrai plačiai išsižioja ir staigiai priglaustas apima didelį plotą aplink spenelį, nesijaučia anei jokio skausmelio, tik vienas malonumas! Malonumas duoti vaikui tai, ką turi geriausio.
„Sėkmingame žindyme” trumpai ir aiškiai nurodoma, koks priglaudimas prie krūties ir koks žindimas yra netaisyklingas. Žinant šiuos požymius tampa labai akivaizdu, kad minėtieji žingsniai – kiekvienas iš jų – yra labai svarbūs.
Mama Natalija aprašo kelis alternatyvius būdus, kaip priglausti kūdikį prie krūties taip, kad jo apatinė lūpa apžiotų kuo daugiau tamsaus laukelio. Šiuos būdus sukūrė žindymo specialistė Barbara Heiser. Pirmas būdas nedaug kuo skiriasi nuo įprastinio – imti krūtį savo delnu kuo arčiau šonkaulių, viršuje laikant nykštį, apačioje – kitus pirštus. Tačiau antras būdas – apžioti lyg diiiidelį obuolį, kur kas įdomesnis. Vis prie progos mėginu, bet dar nelabai išeina. (Geriau būtų pamatyti tai gyvai.) Ko gero, labiau tiktų kai krūtys yra labai didelės arba labai pilnos, išsipūtusios.
Dažnai pasitaikanti problema maitinant krūtimi yra ta, kad kūdikis bevalgydamas užmiega. Arba apskritai ilgai miega ir mama svarsto, ar žadinti jį ar ne. Jeigu miega ilgiau nei 4 val. arba mamos krūtys jau tokios pilnos, kad sprogsta, vienareikšmiškai – žadinti. Čia išvardyta daug būdų, kaip tai padaryti.
Kitas dažnas rūpestis – ką valgyti, arba tiksliau – ko nevalgyti, kad kūdikiui mažiau skaudėtų pilvuką. Žindymo specialistė Rima Kurtinaitienė pateikia keletą pavyzdžių, kokie produktai galėtų blogai atsiliepti kūdikiui, bet kartu sako, kad
…dauguma mamų gali valgyti įvairų maistą, o kūdikiai dėl to nepatiria nepatogumų ar problemų. Daugeliui žindančių mamų nėra jokio reikalo keisti savo dietą.
Nors surašyta, kokių kūdikio reakcijų galima tikėtis, jeigu jam netinka mamos valgomas maistas, nepasakyčiau, kad po šio straipsnio paaiškėja, ką valgyti ir ko ne. Vertingiausia turbūt paskutinė pastraipa, kurioje siūloma žymėtis suvalgytus produktus ir kūdikio reakcijas.
Man asmeniškai šis valgymo / nevalgymo reikalas yra visiška mistika, būrimas iš kavos tirščių (kaip, deja, ir nemažai kitų kūdikių priežiūros aspektų). Aš laikausi tos nuomonės, kad galima valgyti viską, tik nepersistengiant. Ir, žinoma, vengiant tokių produktų, nuo kurių pačiai mamai negerai: pučia pilvą, paleidžia vidurius ir pan., nes kūdikis, nors jau atskiras kūnas, vis dar veikia lyg būtų vienas organizmas su mama. Va, čia geresnis straipsnis ta pačia tema.
Nerimaujate, ar užtenka pieno? Greičiausiai užtenka. Jeigu vis dėlto atrodo, kad pieno trūksta, be liaudiškų priemonių, galima išbandyti specialistų rekomenduojamus pieno gausinimo būdus. Tik kad paskui nebūtų to pieno per daug… Tokiu atveju pravers R. Kurtinaitienės interneto svetainės-blogo Greitosios pagalbos skyrelis. Jeigu pieno tiesiog daugiau nei reikia ar norisi pasidaryti rezervo, kad staiga prireikus kažkur išbėgti tėtis ar kitas kūdikio prižiūrėtojas turėtų kuo jį pamaitinti, nutrauktą pieną galima tiesiog užšaldyti.
Kaip maitinti vaikutį nutrauktu pienu, rašo mama Natalija. Turbūt visos mamos yra girdėję gąsdinimų, kad jeigu duosi kūdikiui buteliuką, paskui nebeims krūties. Tame yra logikos, tačiau mano pažįstami vaikai nespjovė į krūtį nei po buteliuko, nei po mišinuko, tik buteliukais ir mišinukais piktnaudžiaujančioms mamoms pienas paprastai anksčiau baigdavosi nei galėtų.
Visgi, jeigu be buteliuko, tai kaip? Dviračio čia neišrasi – iš puoduko arba šaukšteliu. Esu mačiusi prekyboje Lovi buteliuką, kuris vietoj žinduko turi šaukštelį. Natalija pasakoja apie specialų šaukštelį, o įrašo pabaigoje nurodo kelias taisykles, kurių vertėtų laikytis primaitinant vis dėlto iš įprasto buteliuko. Manau, tai tikrai svarbu, todėl cituoju:
1 Pienas per žinduką turi tekėti lėtai, žindukas turi turėti platų pagrindą, žinduko galiukas turi būti pakankamai ilgas, kad mažylis galėtų jį įtraukti toli į burnytę, panašiai, kaip spenelį žindymo metu.
2 Minkštas žindukas yra geriau negu kietas
3 Paimkit mažylį ant rankų, gerai paremkit kūdikį maitinant. Kai kurie ekspertai pataria laikyti mažyli žindymo padėtyje, kiti pataria pakelti vaikiuką kiek aukščiau, beveik pasodinti.
4 Maitinimo pradžioje nekiškit buteliuką į burnytę, pradėkit maitinti panašiai kaip žindant:
a) Palieskite žinduku lūpytes
b) Palaukit, kol jis plačiai atvers burnytę
c) Leiskit kūdikiui pačiam įtraukti žinduką, panašiai kaip krūtį
d) Venkit maitinti, kai mažiukas čiulpia tik guminį žinduko galiuką, o jo lupas suspaustas
e) Kuo labiau mažylio primaitinimas yra panašus į žindymą, tuo geriau
Kai perskaičiau šias taisykles, apsidžiaugiau, kad naudojam Avent buteliuką, nes jo žindukas ilgas, o pagrindas platus, nėra vien tik „papas”, kaip daugelio kitų firmų, pvz., standartiniai Dr. Brown`s.
Žindymo specialistė Rima Kurtinaitienė primena, kad sėkmingam žindymui taip pat trukdo ir čiulptukas:
Australijos Joanna Briggs Instituto informaciniame lape sveikatos priežiūros sistemos profesionalams apžvelgus 10 tyrimų teigiama, kad devyni tyrimai rodo, jog čiulptuko naudojimas yra susijęs su trumpesniu žindymu ar ankstesniu papildomo maisto įvedimu. Tyrimai rodo, kad ypatingai retas čiulptuko naudojimas neturi įtakos žindymo rezultatams. Spėjama, kad čiuptuko naudojimas patenkina įgimtą kūdikio čiulpimo refleksą, dėl to kūdikis žinda krūtį rečiau. Taip pat čiulptukas gali būti demografinės, socialinės – ekonominės, psichosocialines ir kultūrines aplinkos išraiška, o ši aplinka daro įtaką tiek čiulptuko naudojimui, tiek žindymo išskirtinumui ir trukmei.
Aš dar spėčiau, kad čiulptukas savo forma neprimena krūties (analogija su buteliukų žindukais). Dėl to taip pat gali atpratinti vaiką nuo krūties. Tačiau visa tai yra tik spėjimai, nors ir paremti tyrimais… Dar man kyla toks klausimas: dr. A. Vingras pataria esant reikalui duoti „natūralų čiulptuką” – švarų mamos arba tėčio pirštą. Ar toks „čiulptukas” irgi neigiamai veikia žindymą?
Kas, mano požiūriu, iš tiesų trukdo sėkmingam žindymui?
- Mamos baimės (kad nemokės, jai nieko neišeis, kūdikis vis alkanas ir t. t.). Pieno fabrikėlio variklis iš tiesų yra mūsų galvoje. Pozityvios mintys jį užveda, o negatyvios – stabdo.
- Aplinkinių „visažinių” aiškinimas, kad mama neturi pieno. Tai tiesiog išmuša iš vėžių. Kai nėra palaikymo, o vien tik „varymas” „tu marini vaiką badu”, iš kur gali būti pozityvių minčių fabrikėlio darbui?
- Lengvai pasiekiami mišinukai ir gausi jų reklama. Mama jaučiasi rami – jeigu neišeis žindyti, visada bus, kuo vaikelį maitinti. Ir kartais (o gal dažnai?) nusipirkti mišinuko yra lengviau nei išspręsti kilusią žindymo problemą.
Šiuos trukdžius taip pat mini dr. B. Spokas, žindymo specialistai. O kas svarbu sėkmingam žindymui? Tai vengti tų blogų dalykų, kuriuos suminėjau, kūdikį prie krūties glausti dažnai ir taisyklingai, o visų svarbiausia – daryti tai nuo pat pradžių. R. Kurtinaitienė pateikia 10 žingsnelių gerai pradžiai užtikrinti. Na, o po geros pradžios kažkada ateina ir gera pabaiga. Paprastai rekomenduojama kūdikį maitinti krūtimi bent 6 mėnesius, bet kuo ilgiau pavyksta ištęsti šį laiką, tuo geriau (sveikatos prasme) tiek mamai, tiek vaikui. Lietuvoje įprasta nujunkyti vaiką neilgai trukus po pirmojo gimtadienio. Ar žinojote, kad nujunkymas – tai nebūtinai skausmingas reikalas? Jis gali būti kelių rūšių.
Straipsnių įvairiausiomis temomis, susijusiomis su žindymu, nuolat pateikiama svetainėje zindyk.lt. Tik nepatingėkite vis spustelti „Senesni straipsniai” ir atrasite daug įdomių ir vertingų dalykų. Veikia ir diskusijų platforma, kur galima iš karto išsiaiškinti rūpimus klausimus. Mamų savitarpio grupes ir žindymo konsultantes galima rasti Pradžių pradžioje ir LIC „Už gyvybę” Mamos mokykloje. (Esu tikra, kad tai ne vienintelės vietos.) Išsamius žindymo kursus veda Prieraišiosios tėvystės centras. (Irgi tikiu, kad ne vienintelis.) Skaitančioms angliškai turėtų patikti šie La Leche League žurnalai.
Nuotrauka iš Medicinos naujienų archyvo.
Pingback: Dar kartą apie žindymą: „nėra pieno…“ | Dirbu Mama