Praėjusį savaitgalį nemokamai pramogavome Gedimino prospekte. Turbūt kaip ir dauguma vilniečių, nes žmonių „Sostinės dienose” buvo tikrai nemažai. Derindami valgymus, miegus ir kitokius buitinius reikalus, štai ką pamatėm:

Keistoką atidarymo koncertą su labai ilgomis pauzėmis tarp kiekvienos renginio dalies. Vaikai susipažino su roko muzika ir ji jiems patiko (mano džiaugsmui), tik dainų per daug. O man mūsiškiai „Freaks On Floor” pasirodė pernelyg panašūs į neseniai atrastus amerikiečius „Kings of Leon” ir aš vis nevalingai laukiau pažįstamos melodijos iš pastarųjų repertuaro.

Sužavėjo latvių vandens ir šviesų spektaklis. Ypač šauniai atrodė projekcijos ant bėgančio vandens, o užvis labiausiai širdį paglostė filmukas su Vilniaus vaizdais ir Kernagio daina. Sakyčiau, latviai profesionaliai ir su meile pažvelgė į šį projektą. Ploju katučių.

„Dirty Vegas” – neblogas variantas supažindinti vaikus su elektronine muzika, bet šis stilius nelabai patiko vyresnėliui, o jaunėlis jau lūžinėjo, tad fejerverkus girdėjome namuose, jau užmigdę vaikus. Taip, koks Vilniaus renginys apsiėjo be fejerverkų? 🙂

Šeštadienio priešpiečiui buvom suplanavę akrobatų šou „Kelionė“ ir pradinukų mokytojos dainas, bet akrobatų triukai su striptizo elementais nepasirodė taip jau labai įspūdingi, tad vaikai patraukė prospektu žemyn, paskui aukštyn ir taip neplanuotai perėjom visą dūzgesį ištisai.

Lukiškių aikštėje susipažindinau Žiogutį su pop roko legenda Lenonu. (Jetau, kokia gera idėja! Galėtų jį čia ir palikt. Vilniui taip trūksta ko nors tokio su humoru, tokio lengvo šarmo.) Vaikas vis klausinėjo, ar čia stovėjo tas dėdė ir jį paskui smėliu užkasė? 🙂 Tikiuosi, galiausiai suprato, kad tai tik skulptūra.

Tada nutūpėm į pievą ir paklausėm kelių šiuolaikinio lietuvių bardo Domanto Razausko kūrinių. „Tokia muzika vadinasi dainuojamoji poezija“, – pasakojau Žiogučiui. – „Ar tau patinka?“ „Taip,“ – linksėjo jis ir atidžiai klausėsi dainos. Domas man tinka visur ir visada. Dar negirdėjau prastos jo dainos.

Po pietų miego grįžom į šurmulį klausytis „Kamanių šilelio“. Šis neofolko duetas labai įsiminė per paskutinius „Skamba skamba kanklius“. Originali kūryba su lietuvių liaudies prieskoniu, galybė instrumentų instrumenčiukų (visuomet labai žaviuosi multiinstrumentalistais), jaunatviškas draivas. Tada Žiogučiui jų dainos labai patiko, dabar irgi minėjo, kad iš visų koncertų šis patiko labiausiai. Nors ir vėl neišbuvo iki galo 🙂

Iki galo būtų vaikai išbuvę „Garbanoto bosisto“ koncerte, mat jis puikiai girdėjosi prie Kudirkos paminklo, aplink kurio postamentą buvo smagu lakstyti, o paskui nuo jo laidyti mašinėles 🙂 Toks rokas labiausiai patiko man (atradau šią grupę pernai ir labai nudžiugau, kad Lietuvoje esama tokios kūrybos), kiek mažiau tėtukui, o vaikams tarnavo kaip fonas. Pasyvus geros muzikos klausymasis juk vis tiek yra geros muzikos klausymasis, ar ne? 🙂

Paskui vaikus grąžinom namo močiutės globai (lyg nujausdamas vyresnėlis nuo pat ryto čiauškėjo, kad labai norėtų pabūti su močiute be mamos ir tėčio 🙂 ), o patys iščiuožėm į elektroninės muzikos „diskoteką“ po atviru dangum. Latvių „Instrumenti“ nematėm, bet į juos ir neskubėjau, nes išgirstas per radiją gabalas nesužavėjo. Jazzu iš pradžių grojo šauniai, bet paskui užliūliavo publiką savo baladėmis. Tada vėl ilga pauzė su tuščiais renginio vedėjų šūkčiojimais ir galiausiai vakaro, o gal ir visų „Sostinės dienų”, vinis – „Chicane„. Jie patys sakė esantys Šikein, bet vedėjai nepaliovė kartoti Čikein. Pradžia nuvylė – klubinės muzika, kai scenoje stovi vienas dėdė su daug kompų, visai netinka didelei scenai. Paskui pasirodė dar ir būgnininkas – jau šis tas. Po kito gabalo – ir vokalistė. Jau neblogai. Tačiau jų groti seni gabalai gyvai skambėjo baisiai keistai ir neatpažįstamai, o labiausiai vežė tiesiog geri ritmai, nors ir negirdėtų dainų.

Sekmadienį jau tik trise nurūkom į „Atviro rato“ „Senelės pasaką“. Seniai nebuvau mačius tokio kokybiško spektaklio. Nekalbant apie pačią idėją (iš vieno eilėraščio išrutulioti ištisą spektaklį – štai kūrybiškumas!), dainuoja ir groja čia tie, kurie geba tai daryti, o juokiamasi iš tikrai juokingų dalykų, o ne kad kažkas kažkam nepasisekė ar kažkas kažką išvadino kvaiša. (Jau žinau, kokio teatro repertuarą žvalgysiu šį sezoną.) Džiaugiausi, kad vyresnėlis jau pasiekė tą amžių, kai įsitraukia į reginį ir atsakinėja į aktorių klausimus, nustebau, kad jaunėlis kuo ramiausiai sėdėjo ir atidžiai sekė veiksmą. Tačiau spektaklio laikas buvo toks slidus mūsų dienotvarkei, kad į pabaigą Varliukas pasiprašė pienuko ir lūžo miegoti, o Žiogučiui prasidėjo priešmieginiai „esu pats nelaimingiausias ir pikčiausias vaikas pasaulyje“ priepuoliai, taigi lietuviškų būgnelių virtuozų nebelaukėm.

Popiet važiuodami pas senelius dar suktelėjom prie Kudirkos aikštės paklausyti „Ball & Chain” (seniai svajojau apie jų koncertą ir še tau – eik ir klausyk nemokamai), bet atidarę mašinos dureles spėjom išgirst tik paskutinius paskutinės dainos akordus. Štai tiek ir sudalyvavom.

Keistokos šios „Sostinės dienos” turėjo pasirodyti tradiciniam jų lankytojui, vyresnei publikai, nes nebuvo jokio popso, o muzika išvis daugiausia totaliai andergroundinė, dėkui „Vilnius Music Week„. Kitaip sakant, visiškai pasikeitė orientacija. Šįkart auditorija – jauni, aukštos kultūros, išsilavinę arba jau pradėję siekti aukštojo išsilavinimo žmonės. Kadangi tokių negali būti dauguma, visai nenuostabu, kad į popsinį TV3 sezono atidarymą sekmadienį susirinko nepalyginamai daugiau publikos.

Beje, vienas šou veikėjas viešai piktinosi, kad Zuokas jam neskyrė skypo, ant kurio būtų iškilus medicinos įstaiga vargingoms šeimoms, bet skyrė pinigų Lenonui ir kitokiems, atseit, niekams. Pasirūpinti tais, kuriems trūksta, graži ir reikalinga mintis, tačiau rūpindamiesi tik buitiniais dalykais prarastume džiaugsmą gyvenimu. Šventės yra reikalingos, tuo labiau tokios kokybiškos šventės, kurios ir vargstantiems, ir turtingesniems nemokamai groja kokybišką muziką, nemokamai rodo kokybiškus spektaklius, nemokamai duoda kūrybinės veiklos, meno parodų ir t. t. Ir šįkart tikrai šventė buvo ne eilinė Kaziuko mugė. Kiekvienas restoranas siekė išsiskirti: kas puošė stalus salotų puokštėmis, kas įsikūrė didžiuliame sunkvežimyje, kas pasistatė vandens malūną. Amatininkai buvo ne tokie patys kaip kasmet ir jų dirbiniai kiekvieno savotiški, o ne kas antram „kioske“ tas pats. Šitiek erdvės paveikslams, knygoms, pramoginiams žaidimams. Nuo tokių švenčių miestas pasikrauna gera nuotaika, smulkieji verslininkai uždirba papildomų pajamų. Ir vienas, ir kitas dalykas verčia miestą judėti, gyvenimą suktis ir tai yra labai labai svarbu.