Mano vaikai – tfu tfu tfu – mažai serga. Žinoma, slogų tikrai pasitaiko, bet peržengus 1 m. ribą jau drąsiai sakau, „sloga – ne liga“. Esam sirgę bronchitais, vėjaraupiais, pūlinga angina, o pastarąjį kartą – plaučių uždegimu.

Prieš keletą savaičių mažasis kaip „už Tėvynę“ išmatavo visas balas. Su manim išėjęs įgriuvo į tokį „ežerą“, kad liko sausa tik kepurė ir šalikas. Visa kita, net kelnaitės – gręžiama (buvo su lietaus kelnėm, bet per juosmenį pribėgo). Nurengiau visa, kas šlapia, ir parsinešiau nuogutį susuktą savo striukėj.

Kitą dieną keliavo su tėčiu parko balų išbandyti ir grįžo šaltas kaip ledas. Taip ir įveikė jį tas virusas, kuris ne vieną pažįstamą vaiką tuo laikotarpiu buvo paguldęs: vieną dieną šiokia tokia slogelė, kitą dieną – kosulys, trečią – 39C.

Per 4,5 motinystės metų jaučiuosi perskaičiusi pakankamai literatūros ir išklausiusi seminarų apie vaikų ligas, tad natūraliai buvau apsisprendusi gydyti Varliuką savarankiškai. Tik keista, kad ankstesni metodai nedavė jokio poveikio, o ir pats kosulys buvo gana neįprastas. Po paros balansavimo tarp 38,5C ir 40,5C tėtukas prispaudė keliauti į polikliniką, nors žinojau, kad kreiptis į medikus reikia tada, kai temperatūra nekrinta 3 paras iš eilės (kūdikiams tai negalioja), kitaip gydytoja net nelabai ką gali pasakyti, nes ligos eiga dar neišryškėjusi.

Jaunėlis gerai pakelia karštį, su 39C jis čiauška be sustojimo ir veržiasi žaisti su broliu. Tokį jį nusivežiau į polikliniką (pasirinkimas: kviestis gydytoją į namus, kuri pusiau „akluoju būdu“ skirs kažkokį gydymą; važiuoti į Santariškes, kur greičiausiai paguldys; atvykti į polikliniką, kur apžiūrės sava gydytoja ir čia pat ištirs visa, ko reikia, todėl mieliausiai renkuosi polikliniką). Paklausiusi plaučius gydytoja apsiniaukė. Bronchitas arba uždegimas, sako. Skubiai nusiuntė tirtis kraujo. CRB – 11. Tai ne uždegimas, atsiduso. Bet skyrė ganėtinai rimtų vaistų – Brontex, Ventolin ir dar antibiotikų.

Brontex – ok, kosulys išties bjaurus. Ventolin? Jis labai vargina širdelę ir anksčiau mums buvo skiriamas tik labai kritiniais atvejais, kai darosi sunku kvėpuoti. Antibiotikai? Jei tai – bronchitas, antibiotikų nereikia. Be to, CRB žemas, o antibiotikai paprastai skiriami, kai jis aukštas. Tiesa, juos gerti liepė tik jei padėtis nesikeis dar parą.

Šiaip mūsų gydytoja esu labai patenkinta. Ji nespaudžia skiepytis, gydyti pirmiausia pradeda nuo fitoterapinių preparatų, bet dažniausiai taip ir neįvardija diagnozės, susako tik simptomus, kuriuos reikia gydyti, ir sykį yra ištarus frazę, dėl kurios dažna mama papurkštaus: „Tai čia kažkoks virusiukas, duosiu antibiotikų“ 🙂 Tiesa, kaip minėjau, rimtų ligų per abu vaikus ne tiek daug ir buvo ir tik kartą skirti antibiotikai nepadėjo. Bet šįkart iškart gavus pluoštą receptų tokiems rimtiems vaistams, suglumau.

Pirmą parą davėm Brontex ir Ventolin, bet padėtis nesikeitė. Antros paros rytą perlėkiau visas vaistines, kol gavau antibiotikų, sudavėm pirmą dozę. Tą vakarą darželyje sutikau mamytę, kurios vaikas irgi sirgo tuo pačiu virusu. Išsišnekom ir ji mane paprotino, kad tikrai rimtesnių vaistų reikia imtis tik tada, jei tris paras nekrinta temperatūra, antibiotikų tikrai nereikia, kai bronchitas ir mažas CRB. Man taip palengvėjo, taip sustiprėjo pasitikėjimas savimi! Jaučiausi jai be galo dėkinga.

Antibiotikų vakare nesudavėm. Kaip tik tą naktį Varliuko temperatūra nukrito. Kitą dieną nedavėm ir Ventolino. Taip praėjo dar keletas dienų, bet kosulys vis nesikeitė, nors vaikas gėrė tikrai daug skysčių. Nuėjom dar kartą pas gydytoją. Ji paklausė plaučius, nieko gero. Švelniai pyktelėjo, kad negėrėm antibiotikų. Nusiuntė į rentgeną. Taip, sako, teisingai išgirdau, dešiniajame plautyje uždegimas. Gavom Fluditex ir stipresnių antibiotikų. Po kelių dienų kosulys pasidarė šlapias ir ėmė retėti. Dar po kelių dienų vaikas visiškai pasveiko. Nuėjom pas gydytoją, sako, neturiu ko prikišti: ir plaučiai švarūs, ir nosis neteka, absoliučiai sveikas!

Žinoma, per tą laiką tuo pačiu apsirgo ir didysis, tačiau jo kosulys buvo ganėtinai šlapias, tad pas gydytoją pasitikrinti atvykom pasibaigus karščiavimo epizodui. Plaučiuose nieko, apsiėjom su tais rimtesniais sirupukais ir nei bronchito, nei plaučių uždegimo nebeužgyvenom.

Moralas: nereikia būti gudresnei už gydytoją. Aš tik 4,5 metų mačiau 2 vaikus ir kelias jų ligas, o ji tūkstančius vaikų gydo jau bent 20 metų, geriau mato ir jaučia.

P. S. Visas porą savaičių, kol sirgo vienas, paskui abu vaikai, juos slaugė seneliai. Esu labai jiems dėkinga.