Jau kokius pusę metų knygų prekybos vietose galite rasti seriją knygelių apie jausmus: „Kai jaučiuosi piktas„, „Kai jaučiuosi geras„, „Kai jaučiuosi laimingas„, „Kai jaučiu pavydą„. Ar vartėte? Gal ir nepastebėjote, nes jos smulkutės. Tačiau labai mielos ir prasmingos.

Kodėl su vaikais svarbu kalbėti apie jausmus? Tai ugdo jų empatiją ir emocinį intelektą: vaikas gali įvardinti savo jausmus ir nesidrovėti malonius išreikšti smagiai, o nemalonius – taip, kad niekam nepridarytų žalos; vaikas gali atpažinti kito jausmus ir reaguoti atitinkamai, nesielgti taip, kad sukeltų kitam skausmą, pyktį, elgtis taip, kad kitam būtų malonu.

Nelengva apie tai kalbėtis su vaikais ar įvardyti daugiau jausmų nei piktas ar liūdnas, nes retas dabartinis tėvas/mama yra ką nors apie tai girdėję iš savo tėvų ar senelių, tačiau žmonės, matyt, intuityviai pajuto, kad yra kažkas daugiau nei gerai besielgiantis ir neklaužada, ramus ir mušeika. Elgesys priklauso nuo jausenos ir kai imi suvokti savo jausmus, gali valdyti savo elgesį, tada gali pasiekti geresnių rezultatų tiek santykiuose su aplinkiniais, tiek moksluose, tiek darbe. To ėmęsi tyrinėti mokslininkai nustatė, kad emocinio intelekto koeficientas yra kur kas svarbiau už intelekto koeficientą. Ir visi ėmė sukti galvas, kaip jį ugdyti.

Atsirado įvairiausių priemonių. Lietuvoje vis platesnį kelią skinasi kimočiai – ištisa sistema emociniam intelektui ugdyti. Juos mielai renkasi ugdymo įstaigos, bet dažnam tėvui – gerokai per brangu. Tačiau keliolikos puslapių „Educatos“ knygelė įkandama kiekvienai šeimai. Ne tik finansiškai, bet ir laiko, paprastumo požiūriu. Žinoma, rezultatas nebus tas pats, tačiau vis tik tai gana rimtas žingsnis emocinio intelekto ugdymo link.

Taigi išsirenkame šios dienos jausmuką ir skaitome, ką kiškutis jautė, kaip elgėsi, kaip matė pasaulį to jausmo valdomas, kaip įveikė neigiamą jausmą, ką jam davė teigiamas jausmas. Pvz., kai jautė pavydą, kiškutis sau atrodė kaip didelė pabaisa: jis norėjo kitų vaikų žaislų, norėjo, kad tėveliai jį mylėtų labiau nei brolį, norėjo daugiau dėmesio sau, todėl elgėsi bjauriai, bet ir jautėsi bjauriai, lyg nieko gero neturėtų, nieko nemokėtų. Tai supratęs jis ėmė galvoti apie tai, ką turi geriausio ir geriausiai moka, ir pradėjo jaustis geriau, o pasikalbėjęs su šeima ir draugais suprato, kad jie myli jį tokį, koks jis yra, kad kiti mylėtų, nereikia būti -iausiu.

Kai jautėsi geras, kiškutis įsivaizdavo save kaip didelę šiltą širdelę. Tada jam patiko padėti kitiems, jis kitus užjausdavo, buvo geras ir sau – džiaugėsi savo gabumais, rūpinosi sveikata. Kai buvo geras, buvo labai lengva elgtis gražiai ir jis jautėsi gerai.

Kai paprašiau jaunėlio parodyti jo mėgstamiausią šios serijos knygelę, jis bakstelėjo pirštu į vieną, antrą, trečią ir ketvirtą 🙂 Iš tiesų skaitome tai vieną, tai kitą, o skaitydami aptariame, ar ir vaikas taip jaučiasi, kai jį aplanko šis jausmelis, kaip tada elgiasi, kaip galima elgtis, kad kitiems būtų malonu. Maniškiai gana gerai atpažįsta neigiamas emocijas, užtat labai džiaugiuosi knygelėmis „Laimingas“ ir „Geras“, nes apie teigiamas emocijas kalbamės mažai. Ir dar labai laukiu „Kai jaučiu baimę“ pasirodymo. Serijoje iš viso 8 jausmeliai.

Svarbių pastabų rasite paskutiniame puslapyje, kurį rašė psichologai B. Hallamas ir C. Olssonas. Iliustracijų ir turinio autorė – Trace Moroney, vertė D. Litvinskaitė.

Paukštukas pačiulbėjo, kad šiuo metu šių knygelių Maximos tinkluose rasite su nuolaida, nors jos ir taip nebrangios. O norinčius pirmiau su kiškučiu susipažinti dovanai, iki balandžio 16 d. kviečiu rašyti komentarą, kurios knygelės labiausiai norite: „Laimingas“, „Geras“, „Piktas“, „Pavydus“. Gal pavyks kiškučiui atliuoksėti kartu su Velykų bobute 😉