Ilgai svarsčiau, ar reikia vaikus mokytis rištis batus, kai nuo batraiščių mus išvadavo stebuklingi velcro lipukai ar kitokios inovacijos? Vis dėlto mokyklinukas jau lyg ir turėtų susidorot su raišteliais, nes jų visgi pasitaiko ne tik batuose. Rišti reikia, kai konstruoji Lego vilkiką ar gaisrinę, kartais rišti reikia šaliką, kepurę ar gobtuvą, rišti reikia, kai žaidi su virvelėmis, ir t. t., žodžiu, progų gyvenime pasitaiko. Be to, tai juk smulkioji motorika, o jos lavinimu užsiimti galima be galo be krašto.

Užrišamų batų, kad jie būtų patrauklūs vaikui žaisti ir dar galėtų mėtytis tarp kitų žaislų, namuose neturėjom. Bet turėjom tokią dėžutę, kurios forma priminė batą. Kelias vietas nukirpau, skylmuša išmušus skyles priklijavau kitur, įvėriau platų batraištį – štai ir žaidimų-treniruočių batelis.

Internete yra ne vienas filmukas, kaip užrišti batą per 1 sekundę. Žiūrėjom ir vaikų, ir suaugusiųjų rišimus, bandėm bandėm, kartais pavykdavo, bet dažniau – ne. Žaidimų batelis buvo kelis mėnesius užmirštas. Paskui pamatėm kino filme, kaip nykštukas mokėsi rišt batus. Bandėm vėl. Iš pradžių ir vėl peržiūrėjom visą youtube, kad prisimintume tuos raištukų fokusus, paskui rišome, bet tai kainavo daug nervų iš serijos „kitiems taip lengvai pavyksta, o man – ne…….“, kol galiausiai parodžiau elementarų būdą iš mūsų vaikystės, taip, kaip rišasi batus turbūt 99% žmonių. Ir visai lengvai pavyko! Rišom dar kelis kartus įgūdžiui įtvirtinti, tai pavykdavo, tai ne, bet bato rišimas netapo įpročiu. Žaidimų batelis vėl liko ilgam užmirštas.

Prasidėjo naujas futbolo sezonas. Reikia užsirišt futbolo batelius. Vat tie tai jau su raištukais, gyvatės… Tyliai vylėmės su tėčiu, kad jeigu mes atsisakysim rišt, tai vaikas bus priverstas tvarkytis savarankiškai ir išmoks. Jis ir užsirišdavo. Dažniausiai. Bet paskui pamatėm, kad čia ne vien rišimo klausimas. Kas kad jis užriša kilputes? Futbolo batelius reikia užrišt tvirtai, taigi – ne šviežio rišėjo darbas.

Kažkurį kartą namuose su vaikais buvo tik tėtis. Mažėlis miegojo, o vyresnėlis zirzė planšetės. Tėtis nenorėjo duot žaisti šiaip sau, malonumą reikia užsidirbt, sako jis. Taigi liepė užrišt batą. Zirzė ir kniaukė vaikas pusę dienos, kad neriš, nes jam nepavyks ir t. t. ir pan. Paskui vis tik buvo priremtas prie sienos, atsinešė tą batelį, op ir užrišo iš pirmo karto! Ir antrą kartą užrišo, ir trečią… O, koks laimingas mane pasitiko – „užrišau batą!“ Na, liuks, bet man regis, tu jau senokai tai moki…

Štai įsibėgėjo mokslo metai ir vaikas pastebėjo, kad kelių klasės draugų batai – su raištukais, ir rišasi jie juos patys. „Ir aš noriu su raištukais,“ – keliskart pareiškė, bet vieną penktadienį grįžęs jau rėžė ultimatumą: „Noriu su raištukais: arba nuperkat, arba eisiu pirkti už savo pinigus“. Kadangi jau planavau pirkti jam rimtesnius rudeninius ir net jau buvau daugmaž nužiūrėjusi, tai nuėjom ir nusipirkom (už mano pinigus). Moka rišt jis tuos batus kuo puikiausiai!

Vakare giriasi tėčiui: „Nusipirkau batus su raištukais! Ir ačiū, tėti, – tu pats geriausias pasaulyje, nes išmokei mane užsirišt batą!“

Įsivaizduojat?…

Vat aš ir sakau, jie niekada neprisimins, kad mama ilgiau pabuvo šalia, kai naktis atrodė baugi, kad padėjo nuslūgti emocijoms, kai siautė baisus įniršis ant viso pasaulio, ar kad išklausė bėdas, bet vat tėtis visada bus geriausias, nes išmokė batą užsirišt, nupirko dviratį (NB: mamos išrinktą) ir pažaidžia šachmatais… Na bet vis tiek esi ta mama iš paskutiniųjų ir augini tą mažą žmogų į didį.