Ar matėte filmą „Šalutinis efektas” (Limitless)? Pastebėjau, kad kaip ir pagrindinis jo veikėjas, kartais esu tiesiog priklausoma nuo naujos informacijos! Viskuo, ką perskaitau, išgirstu, pamatau, pasidalinti turbūt reiktų antros paros, tačiau štai keli įdomūs dalykėliai, kuriuos sužinojau aną savaitę.

1. Angliškas žodis „todler”, pasirodo, turi savo atitikmenį lietuviškai.

Nors realiai mes neturime atskiro žodžio pavadinti vaiką nuo vienų iki trejų metų, medicinoje vartojami tokie terminai:

• 0-28 d. – naujagimis,
• 28 d. – 12 mėn. – kūdikis,
• 1-3 m. – mažylis.

Bingo! Ačiū būsimai LLL vadovei (konsultantei) Švitrigailei.

2. Visi vaikai kandžiojasi / mušasi / spardosi / spjaudosi ir t. t. ir tai tiesiog…. praeina (!!!).

Tokį agresyvų elgesį kitų atžvilgiu daugiausia demonstruoja 1,5 – 4 metų vaikai. Kaip tik darželinis amžius, todėl lyg ir visai teisinga mintis: „tai darželyje išmokai…”. Ją taip pat patvirtina tai, kad dažniausiai vaikai kandžiotis ar spardytis pradeda mėgdžiodami kitus. Visgi tyrimai rodo, kad 70% laiko vaikas praleidžia su savo tėvais, tad nekarkime darželiui visų šunų 😉 Kita vertus, net ir su tėvų auklėjimu toks elgesys nebūtinai susijęs.

Dažnai vaikas kandžiojasi dėl to, kad

• jam dygsta dantys (krūminiai),
• tiria pasaulį visais įmanomais pojūčiais, tarp jų ir skanaudamas,
• eksperimentuoja, kas kieta, kas minkšta, kas atsitinka, kai kur nors suleidi dantis 🙂

Žinoma, toks elgesys, kai nukenčia kiti, nepriimtinas, tad ką daryti?

• Visų pirma – suprasti. Tai natūralu, ir paprastai tai trunka maždaug 2 sav. – 2 mėn.
• Antra – nesijausti kaltais, nesiklijuoti blogų tėvų etiketės. Tai toks vaiko raidos etapas.
• Atgal kąsti / mušti / spirti – griežtai ne. Juk norime, kad nekąstų / nemuštų / nespirtų, tą ir pasakome žodžiu. Veiksmu irgi sakykime tą patį: „taip nedarome”, t. y. taip nedarykime.
• Reaguoti audringai – griežtai ne. Turime suvaldyti visas emocijas: tiek „o siaube, ką tu padarei!!!”, tiek „kaip tu taip galėjai, negi nesupranti?!!” ir pan. Iki 3 metų pamokslai išvis neveikia, o audringa reakcija, nesvarbu, teigiama ar neigiama, veikia visada vienodai: „reikia padaryti tai dar kartą, nes gaunu dėmesio” 🙂
• Reaguoti kaip į juokelį – irgi ne. Kartais atrodo lyg bajeris, kai metinukas įsikimba dantimis iš meilės ar mėgina mušti įpykęs, tačiau ir tokiam vaikui turime parodyti tiek žodžiais, tiek kūno kalba, kad mums tai nemalonu ir toks elgesys nepriimtinas. Tad jokių šypsenų ir jokių „uoj, kas čia man toks kanda, utiutiu…” 😉
• Išsiųsti vaiką į kitą kambarį apmąstyti savo veiksmų neveikia iki 4 metų. Bet ir vyresniam vaikui turime aiškiai pasakyti, kodėl jis gavo „minutės pertraukėlę”, o kai emocijos nuslūgs, aptarti situaciją, o ne šiaip kažkur pasodinti.
• Ignoruoti – ne. Vis dėlto reikia įvardyti, kad toks elgesys nepriimtinas.
• Reaguoti geriausia kuo ramiausiu tonu pasakant „stop, man nepatinka”, „mes elgiamės švelniai”. Kalbėti reikia vaiko akių lygyje, žvelgiant tiesiai į akis, galbūt rankomis laikyti vaiką.
• Didžiausią dėmesį reiktų skirti aukai, t. y. ne pulti barti „neklaužados”, o pulti guosti nuskriaustąjį. Jį raminant, „neklaužadą” puikiai veikia tokios frazės: „Aš labai atsiprašau, kad Petriukas tau įkando / įspyrė / sudavė, jis dar nelabai moka gražiai žaisti, bet greitai jis išmoks elgtis švelniai” ir pan.
• Jokiu būdu nereikia versti „blogiuko” atsiprašyti. Atsiprašymas turi būti nuoširdus, o ne dėl fakto. Galima pasiūlyti kartu padėti nuskriaustajam: atnešti ledo pridėti prie žaizdos ir pan. Bet versti ką nors daryti nereikia.

Ką daryti, kai vaikas nuolat ką nors apkandžioja / apspardo / aptalžo vaikų kolektyve?

• Stebėti, kokios situacijos jį paskatina, ir užbėgti tam už akių.
• Tuo momentu patraukti vaiką nuo kitų vaikų, kol emocijos nuslūgs.
• Jeigu agresyvus elgesys nesiliauja, laikyti jį mažose grupėse, greta auklėtojos, nepalikti be veiklos.
• Blogiausiu atveju – pakeisti ugdymo įstaigą.

Dažniausiai vaikas išsirenka vieną auką, kuriai visada ir kliūna. Ką daryti, kai vaiko auka – kiemo draugas, draugų vaikas, pusbrolis ar pan.?

• Jeigu situacijos neina suvaldyti, neina užbėgti įvykiams už akių ir pan., geriausia – apie porą mėnesių (tiek maksimum trunka kandžiojimosi / mušimosi / spardymosi banga) nesimatyti.

Ką daryti, kai vaiko auka – tėvai, o vaikas juos skriaudžia tarsi piktybiškai?

• Neprarasti kantrybės bei savitvardos ir po kiekvieno įkandimo / smūgio / spyrio ramiai ir aiškiai, tiesiai į akis pasakyti „man skauda”, „man nepatinka”, „mes elgiamės švelniai”, kol vaikas pradės girdėti.

Ką daryti, kai vaiko auka – seneliai, o jie juk taip myli anūką, negi pyks, bet širdelėj tai skaudu?

• Nuraminti senelius, kad tai nėra kokia nors nemeilės išraiška, o toks elgesys greitai liausis.
• Paprašyti senelių į agresyvius vaiko veiksmus reaguoti adekvačiai.
• Kalbėtis su vaiku, koks elgesys yra priimtinas, koks nepriimtinas.

Dėkui dr. Austėjai Landsbergienei už paskaitą darželio tėvams!

3. Jei naudojate medžiagines sauskelnes ar vystyklus, norint, kad nesušlaptų viršutiniai drabužiai, reikalingas vilnonis sluoksnis.

Su trejų metų vystyklystės stažu nuėjusi į „Mano vystyklų” klubo susitikimą, be abejo, sužinojau ir šį tą naujo. Apie vilnos nepralaidumą žinojau ir anksčiau, tačiau po kelių bandymų man tos kalbos buvo panašios į bobučių skiedalus. Pasirodo, aš per mažai bandžiau. Pirktinės vilnonės kelnytės turi gerokai pasidėvėti, apsivelti, kad pradėtų nepraleisti skysčių. Taip pat galima naudoti vilnonius įklotus, pvz., iš paltinės medžiagos atraižų, dedant juos prieš paskutinį vystyklo sluoksnį. Su vilna galima apsaugoti netgi lovą! Tinka senas megztinis, senas vilnonės medžiagos paltas ar specialiai nuveltas patiesalas. Taip pat būna vilnonių antčiužinių (bet ne visi 100% neperšlampa, reikia ieškoti spec.). Ant tokio sluoksnio tiesiame paklodę ir vuolia – jauku, malonu ir čiužinys sausas!

Prie vilnonių kelnyčių pamėginsim dar grįžti, kai orai visai subjurs, o kas moka nuvelti patiesalą, tai užsisakau! Jei nebrangiai 🙂

Dar sužinojau, kad kai kurios medžiaginių sauskelnių medžiagos dyla nuo koncentruoto šlapimo. Pas mus rytą jis visada būna oranžinis ir tikriausiai taip sugadinome keletą puikių sauskelnių… Ateityje žinosim, kad nakčiai verčiau mautis ką nors ne taip brangaus (morališkai) 🙂

Ačiū vystyklinei mamai ir pravadyrei Astai bei patyrusioms bendramintėms!