Keistuolių teatro „Geltonų plytų kelias“, Vilniaus mažojo teatro „Mano batai buvo du“ ir Atviro rato „Tėčio pasaka“ – mūsų trijų savaitgalių repertuaras.
Pamaniau, kad vyresnėlis jau pakankamai didelis, kad pradėtų lankyti didesnių vaikų spektaklius, tad patraukėm į „Keistuolius“. Nors gal ne toks ir didelis, jei mudviem vis dar užtenka vieno bilieto. Na nesėdi jis vienas, nors tu ką! O dar ragana atėjo… Gražutė tokia, bet piktai būrė ir dainavo, kaip nekenčia vaikų…
Apie patį „Geltonų plytų kelią“ nelabai yra ką kalbėti. Tai bandymas atkartoti mūsų vaikystėje pastatytą „Keistuolių“ filmą. Jei kas primiršo šį epizodą, pasakojimas yra apie Dorotę, kuriai viskas nusibodo ir atvertusi paslaptingą knygą ji nejučia persikelia į pasakų šalį ir labiau už viską nori grįžti namo. Jai padeda fėja, trukdo ragana, o svarbiausia – ji turi padėti kaliausei įgyti smegenų (nors ji ir taip labai protinga), geležiniam medkirčiui – širdį (nors jis ir taip jautrus), o liūtui – drąsos (nors jis jos nestokoja), taigi visi keturi leidžiasi geltonų plytų keliu į Smaragdo miestą pas burtininką, tačiau tas pasirodo esąs apgavikas. Bet viskas baigiasi laimingai su moralu „visur gerai, bet namie – geriausia”.
Kodėl sakau, bandymas? Visai kiti aktoriai ir kaliausę Agnę Kaktaitę norom nenorom lygini su plastilininiu Andrium Kaniava… Tačiau Žiogučiui šis spektaklis, žinoma, nauja ir įdomu, nors gal per sudėtinga išsyk suprasti visą istoriją, t. y. visas jos prasmes.
Gyvumo sceniniam filmo variantui duoda pasakotojas, vietomis į veiksmą įtraukiantis ir publiką. Bet labiausiai mane „Keistuoliuose“ žavi „gyvas“ muzikinio takelio atlikimas. Vis svarstau, ar į šį teatrą atrenkami žmonės, kurie moka ir gerai kuo nors groti, ar atėję į Keistuolius jie privalo išmokti ne tik tekstus, bet ir groti muzikiniu instrumentu, o geriausiai – keletu jų? Tas grojimo ir vaidinimo sujungimas, instrumentų įpynimas į scenografiją tiesiog užburia.
„Mano batai buvo du“ – pirmas spektaklis, kuriame apsilankėm visi keturi. Visiems patiko (vaikai grįžę tuoj pat užsiprašė dar kartą nueiti), o man – ne. Maždaug prieš 2,5 metų jau buvau jame su Žiogučiu ir nusivyliau, kad aktoriai išvėsę, Jokūbas Bareikis apskritai atrodė kaip po gero gimtadienio, spektaklis visai neatitinka savo reklaminio aprašymo, o ir vaikas buvo prastai emociškai nusiteikęs: iš pradžių išsigando, kai „dėdė“ užsilipo ant aukštų aukštų kopėčių, paskui baisiai nusiminė, kad nesugavo nė vieno popierinio lėktuvėlio, ir pan.
Šįkart abu vaikai veiksmą stebėjo susižavėję. Vyresniojo niekas negąsdino, mažiukas išpūtęs akis ir su plačia šypsena sėdėjo nekrutėdamas, net nepajėgdamas atsakyti į mano komentarus. Šįkart J. Bareikis vaidino gerai, bet apskritai aktoriai vis tiek man pasirodė neįsijautę, viską vežė „mergaitė-žuvis“ (Gintarė Latvėnaitė), o gal taip ir buvo sumanyta, mat ji – ir viso šio vyksmo režisierė?
Mane šis spektaklis labiausiai užkabino tuo, kad sukurtas pagal gerai žinomus eilėraščius, tačiau pirmąsyk žiūrėdama buvau girdėjusi tik kokius 2-3 iš jų. Dabar skaitau, kad aprašyme minima „ir šiek tiek mažiau girdėta” poezija, tad gal ir praskaičiau iš pradžių… Vis dėlto improvizacijos atrodo nelabai nuoširdžios, sunku vieną epizodą sujungti su kitu, galiausiai toks vaizdas, kad režisierė susirinko krūvą vaikiškų eilėraštukų ir sugalvojo iš jų sudėlioti a la istoriją apie dingusį batą (su moralu, kad elkimės gražiai ir vertinkime tai, ką turime), bet kad tie eilėraštukai vienas su kitu nesiriša!..
Trečią savaitgalį į teatrą ėjo vien vyrukai. Negaliu apsakyti, kokie susižavėję grįžo! Tiesa, Varliukui ten buvo šiurpių vietų, tad visai mažučių į šį spektaklį vestis nereikėtų, tačiau supratau, kad apskritai šis projektas – labai labai vykęs.
„Tėčio pasaka“ – tai spektaklis, subalansuotas vaikams ir tėvams. Tėtis neturi laiko vaikui, smarkiai dirba ir prašo netrukdyti. Kai mergaitė išeina netrukdyti, ją pagrobia paslaptingos šalies karalius ir tėtis, neradęs savo mažylės, leidžiasi į kelionę jos vaduoti, o pakeliui turi vėl išmokti šypsotis, žaisti ir daryti visus kitus mielus dalykus, kuriuos per darbus buvo pamiršęs.
Taigi tiek vaikus, tiek tėvus įtraukia lengvai atpažįstama kasdienė situacija, abeji gauna pamoką: tėvai, kad negali apleisti vaikų, nes jie – svarbiausi pasaulyje, vaikai – kad tėvai juos be galo myli ir brangina, kad ir kas beatsitiktų. Pasakų pasaulis žadina vaizduotę ir mintys leidžiasi žaisti su keistais veikėjais bei abstrakčiomis dekoracijomis, kurias sugyvina animuotos vaizdo projekcijos, čia pat paverčiančios sceną tai pasakų pasaulio erdvėmis, tai didžiuliu automobiliu.
Drįstu sakyti, kad tai pirmas toks spektaklis, kuriame vienodai svarbus vaidmuo tenka tiek aktoriams, tiek animacijai, tad yra tikra menų, technologijų ir inžinerijos sintezė, žavinti tiek savo forma, tiek turiniu. Visi, kas buvo ir matė, labai labai rekomenduoja, tad aš ir pati norėčiau dar ištaikyt progų vienąkart pamatyti, nes tai daug geriau, nei šimtąkart išgirsti, ar ne? 🙂
Nuotraukos – iš spektaklių reklaminių puslapių.