„Kieno čia vardelė?“ – tai pats linksmiausias ir labiausiai širdį glostantis mažučių klausimas. Prisimenu kadaise girdėjusi tokį iš Žiogučio, o šį pavasarį baksnodamas užrašus to paklausė ir mažasis Varliukas. Tą klausimą abu parsinešė iš darželio.

Dr. Austėja Landsbergienė tiki, kad vaikai geba anksti išmokti skaityti, o juos paskatina pilna užrašų aplinka, todėl Vaikystės sode visi daiktai „aprašinėti“ – ant kiekvieno objekto užlipdytas atitinkamas užrašas: „STALAS“, „KĖDĖ“, „PALANGĖ“ ir t. t. Turi jie ir visokių su raštu, žodžiais ir raidėmis susijusių užsiėmimų, užduotėlių, kasdien daug laiko skiria knygelėms.

Esu skaičiusi, kad skaityti galima išmokyti ir visišką kūdikį. Jis raidžių kombinaciją įsimena tiesiog kaip paveikslėlį. Ir esu tikra, kad tai visiška tiesa, nes Žiogutis taip įsiminė savo vardą būdamas maždaug dvejų su puse.

Prie darželio klasės durų buvo nupieštas toks medis ir įkaltos vinutės ant šakų. Ant tų šakų reikėdavo užkabinti popierinį pelėdžiuką – ženklą, kad atėjai į darželį. Pelėdžiukai buvo juodai balti, visi vienodi, tik kiekvienas po kojomis dar turėjo ir užrašą – tuo pačiu šriftu, juodai baltą. Ten buvo vaikų vardai. Ir dar trejų metų neturėdami vaikai gebėdavo iš krūvelės išsirinkti pelėdžiuką būtent su savo vardu ir užkabinti ant šakos. Taigi pirmasis išmoktas žodis – tai savo paties vardas. Sako, kad vardas yra žmogui pats gražiausias žodis pasaulyje. O dvimečiui-trimečiui jis ne tik pats gražiausias, bet ir pats svarbiausias. Juk tai jis, savarankiškas asmuo!

Žinoma, viskas prasideda nuo raidės. Vaikas įsimena savo vardo raidę, tada kitų, jam svarbių žmonių, vardo raides. (Tarp jų gali būti ir M – mama, T – tėtė.) Taip J tampa Jonu, B – Barbora ir t. t. Žodžiu, raidė tampriai susisieja su vardu ir tas dar ne visai aiškus žodis „raidelė“ mano berniukų buvo išmoktas kaip „vardelė“. Žavu!

Kol vaikas baksnoja į tekstą klausdamas „vardelių“, jam ir sakau ta raide prasidedančius vardus mums pažįstamų žmonių. Kiek vėliau prie vardų pridedu ir gyvūnų, gerai žinomų daiktų pavadinimus. Taip „vardelė“ pamažu perauga į „raidelę“.

Knygos pavadinime, reklaminiuose užrašuose, iškabose atpažinti „vardeles“ vaikui – beribis džiaugsmas. Prieš keletą metų esu rašiusi apie puikų žaislą – popierinį maišelį su parduotuvės logotipu. Tose didžiosiose raidėse buvo „užšifruoti“ visų artimiausių Žiogučiui žmonių vardai ir kiekvieną vėl ir vėl „perskaityti“ jam buvo pats mieliausias užsiėmimas bent keletą savaičių!

Raidės, kaip ir muzika, turi savyje kažką nepaprasto. Jos tiesiog užburia vaiką. Arba dvejų trejų metų amžiuje tai tiesiog toks atradimas pasaulio suvokimo srityje, kad norisi tik dar ir dar praktikuotis. Atsimenat tuos vystymosi slenksčius, kai kūdikis išmoksta apsiversti ir tada verčiasi vėl ir vėl, net sauskelnių nebegali pakeist. Paskui išmoksta šliaužioti, ropoti ir nė kiek nebepaguli vietoje. O jau kai supranta pajėgiantis perlipti lovytės kraštą, atrodo visą dieną liptų ir liptų iš lovytės, į lovytę, iš lovytės, į lovytę… Lygiai taip su raidėmis. Vos išmoksta kelias, tuoj pagauna pažinimo karštligė: visur rodo užrašus, krykštauja pažįstamų raidžių aptikęs, klausinėja kitų. Nepaleisti to smalsumo momento – štai kas svarbiausia.

Yra keletas paprastų dalykų, kurie daro stebuklus. Pavyzdžiui, skaitau knygą. Kai pamatau didžiąją raidę, klausiu, kokia čia raidė. Dvimetis įvardys, tarkim, „Kosto“, trimetis – „katės“, o keturmetis jau gali sakyti „K“, „katė“, „kėdė“. Su trimečiu keturmečiu galima ir ilgiau pažaisti: kokių dar žinai žodelių iš „K“ raidės? Su keturmečiu penkiamečiu galima žaisti netgi taip: abu paeiliui sakote po žodį iš tos raidės, kuris daugiau žodžių prisimins.

Žiogutis labai mėgo raidžių dėlionę su gyvūnais, ant sienų namuose kabo keli plakatai su lietuviška abėcėle (man ypač patiko ši), ties kuriais vaikai vis stabteli ir pabaksnoja į patikusias raides, Pinterest ir kiti angliški internetai pilni veiklų su raidėmis ir žodžiais, daug kas lengvai pritaikoma, yra atsispausdinamų priemonių.

Ko gero, trejų su puse Žiogutis ėmė žaisti su „Geradarių“ magnetinėmis raidėmis – dėlione (fantastiškai sugalvota – balsės ir priebalsės skirtingų spalvų, kiekviena raidė turi po 2 asociatyvinius piešinukus, sukimba tarpusavyje), rudenį sudėdavo žodį ir perrašydavo jį ant popieriaus, žiemą mėgstamu žaidimu tapo „Geradarių“ „Raidžių miestas“ (tada jau be didelio sunkumo sudėdavo žodžio raides reikiama tvarka), Kalėdoms pats rašė (kelias) ir skaitė (sunkiai) advento kalendoriaus užduotėles, pamėgo įvairias skaitymo ir rašymo pratybas tiek darželyje, tiek namie, o sykį grįžau iš darbo, žiūriu sėdi sau lovoj ir skaito pats pasaką prieš miegą! Mažosiomis raidėmis, vidutinio dydžio šriftu, su sudėtingais žodžiais! Žinoma, šlebizavoja, dažnai bando spėti žodį, kol prieina sakinio galą, pamiršta pradžią ir skaito vėl nuo pradžių, o paskui paprašo, kad dar tėtis rišliai perskaitytų tą patį, bet skaito taip uoliai ir su tokiu pasiryžimu, kad kovo mėnesį jau skaitė po daug ir gana rišliai. Taigi skaityti išmoko būdamas 4 metų ir 7 mėnesių. Darželyje skaito dauguma, jei ne visi, bet auklėtojai sako, kad jis dabar skaito geriau nei kai kurie šešiamečiai.

Skaityti mokėmės ne vien žaidimais. Rudeniop pirkau J. Danilavičiaus elementorių keturmečiui „Zylutė“. Pabaigos žodyje autorius nepagailėjo metodinių patarimų. Jie įkvėpė daugelį mūsų mokomųjų žaidybinių veiklų.

Esminiai dalykai, ką sako J. Danilavičius, yra tai, jog maždaug ketverių metų vaikui noras mokytis ir smalsumas raidėms yra tarsi savaiminis. Svarbu nepraleisti to momento, bet ir neperspausti.

„Šiame amžiuje prievarta ypač žalinga. Leiskime vaikui pačiam rinktis, kada mokytis, kada baigti“, teigia jis.

Autorius nurodo, kad prieš pažįstant raides būdingos parengiamosios veiklos: suaugusiojo skaitytų pasakų atpasakojimas, mįslių minimas, eilėraščių, dainelių mokymasis, gamtos garsų mėgdžiojimo mokymasis, mokymasis klausyti ir girdėti, taisyklingai tarti garsus. J. Danilavičius pataria mokytis nuo raidžių A, M, L, S, R, Š. Pamirštame, bet turime „žodžių“ iš vienos raidės: „vėjas pučia SSSSS, žąsinas šnypščia ŠŠŠŠŠ, mama vaikutį supa AAAA AAAA AAAA“ ir t. t., o susipažinus su 6 raidėmis A, M, L, S, R, Š, jau galima perskaityti 8 žodžius: „AŠ, ŠA, MAMA, MALA, SALA, LAŠA, RASA, ALMA“. Susipažinus dar su 4 raidėmis O, Ė, K, T, galima perskaityti jau 42 žodžius!

(Mokydamasi su savo vaikais pastebėjau, kad pirmiausia įsimenami savo inicialai ir A, M, O, o sunkiausiai sekasi su Š, Ž, Ė, Ū, nekalbant jau apie nosines. Tas vaikams paaiškinti dar neatradau logiško būdo.)

„Zylutės“ skaitymo pratybos Žiogučiui nebuvo itin įdomios, bet mes daug sykių aptarinėjom ten esančius piešinius, skaitėm pavienes raides ir tekstus su paveikslėliais vietoj žodžių. Dabar kartais paskaitom pasakėlių ir eilėraštukų iš knygelės galo. Tie tekstai kitokie, nes šriftas didesnis, o sunkesni skiemenys išryškinti kita spalva. Tekstų turiniu panašus yra mano močiutės mokytojavimo laikų elementorius „Saulutė“. Jį kartais skaitom šiaip kaip knygelę, nes paveikslėliai labai šilti. Iš mano vaikystės mama išsaugojo didžiosiomis raidėmis rašytą Violetos Palčinskaitės knygelę „Visi ką nors turi“, bet ji Žiogučio neužkabino. Labai laukiau, kol „Šviesa“ pagaliau išleis skiemenines pasakas (ten tekstas suskirstytas skiemenimis), bet kol sulaukiau, tai ir nebereikia 🙂 Pirmosios knygos, kurias Žiogutis perskaitė savarankiškai, buvo Sam McBratney „Ar žinai, kaip aš tave myliu“, Debi Gliori „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ ir kažkuri „Ledynmečio“ dalis 🙂

Įdomu stebėti vaiko mokymąsi, smagu matyti jo pasitenkinimą savimi, bet neramu nesugebėti laiku ir vietoj suteikti reikiamos pagalbos bei paramos, baisu parodyti savo nekantrumą ir užkeltais reikalavimais atbaidyti nuo skaitymo.

Sunkiausia susiturėti ir išlaukti man buvo tuo momentu, kai jau vaikas tuoj tuoj skaitys. Advento kalendoriaus užduotėlių skaitymą prisimenu kaip rimčiausią savo kantrybės išbandymą. Tuo metu Žiogutis jau gana gerai jungė raides į skiemenis, tačiau visą žodį dar buvo sunku perskaityti. Nors užduotėles formulavau kaip galima trumpiau, tas sakinukas ant lapelio atrodė didžiulis, neįveikiamas. Kas kartą sėdėdavau su Žiogučiu ir laikydama užduoties lapelį uždengdavau visą tekstą, išskyrus vieną skiemenį. Tą skiemenį perskaitydavo, tada parodydavau kitą. Kai tą perskaitydavo, rodydavau jau abu ir jis pradėdavo nuo pradžių lyg pirmą kartą matytų tas raides.

Lygiai taip su žodžiais. Perskaito vieną žodį, tada antrą ir visiškai nebežino, koks buvo pirmasis. Turint minty, kokia gera yra vaikų trumpalaikė atmintis ir kaip jie mėgsta mėgdžioti, toks visiškas neatsiminimas netelpa galvoj ir tiesiog varo iš proto. Kita vertus tenka pripažinti, kad tai ta stadija, kai vaikui didžiausias iššūkis – kringelius iššifruoti į garsus, o ką jie reiškia – tai jau kita dimensija. Nesusiedamas su reikšme, nepajėgia ir atsiminti. J. Danilavičius sako:

„Neskubėkime žingsniuoti dideliais žingsniai. Smalsutis gali žinomas raides užmiršti: vieną dieną jis perskaitys žodžius ir sakinius, kitą dieną jam tai gali jau nepavykti. Padėkime mažyliui – užmiršimas neturi jo žeminti.“

Kai kringeliai Advento užduotėlėse ėmė šifruotis greičiau, tai lengviau tapo sujungti juos į žodžius, žodžius į frazes, frazes į sakinius. Po Kalėdų didžiosios raidės pamažu virto mažosiomis ir pavasarį viena iš mėgstamiausių veiklų tapo skaityti knygas pačiam. Dabar jau galėsim rimčiau imtis rašymo, o mažasis Varliukas, 2 metų ir 7 mėnesių ėmęs pažinti kai kurias raides ir beveik jau perėjęs iš „vardelės“ stadijos į „raidelės“ stadiją, stovi didžiojo skaitymo kelio pradžioje ir didžiuojasi savo naujais atradimais 🙂