Po Naujųjų metų jaučiuosi truputį užsienyje: pinigai ne tie, kainos kitokios. Pagaunu save nerimastingai skaitančią informacinius užrašus: gal jau pasikeitė jų lietuviški žodžiai į kokius nors užsienietiškus… Ne, vis dar Lietuva, vis dar lietuviškai, tik vis mažiau esam koks nors Dievo užmirštas užkampis. Ir šėlstam savo arenose su Kylie Minogue, Enrique Iglesias, Macy Gray, Robbie Williams, ir žvanginam eurais (su vyčiu kitoj pusėj; smagu bus jų pabarstyt po pasaulį), ir budinam švietimą iš žiemos miego su idėjom ir entuziazmu – lygiai kaip kitose nuolat linksniuojamose šalyse.
Diena konferencijoje TEDxKids@Vilnius. Day in Future School vėl padvelkė tuo pusiau užsienio aromatu. Tai, ką kartkartėm pasižiūri internete kaip VAU!, staiga stebi gyvai tiesiai prieš nosį, o pranešėjo užsidegimas tykšta tiesiai ant tavęs kaip baseino vanduo per delfinų šou. Žmonės yra neįtikėtini tuo, ką jie gali išmokti, sugalvoti, sumeistrauti ir ypač tuo, kaip gali uždegti vien kalbėdami apie tai tinkamai sustyguotoje aplinkoje.
Juk norim, kad mūsų vaiko mokytojas būtų 100% atsidavęs, aistringai pasinėręs į savo sritį, nuolat siurbtų naujas idėjas ir trykštų energija klasėje, dėstė Austėja Landsbergienė, bet jei mūsų baisiai protingas ir nenustygstantis vietoje vaikas ateitų švytinčiomis akimis ir sušuktų: „Mama, aš noriu būti mokytojas!“, juk sakytume: „O varge…“ Kodėl? Jei norime turėti gerus mokytojus, pirmiausia turime pradėti gerai galvoti apie šitą „kastą“.
Anna Bessonova parodė, kaip svarbu žmogui, tiek dideliam, tiek mažam, svajoti, ką mokykla lyg ir atmeta, nes tai nerimta, nėra tam laiko. Jos atstovaujama iniciatyva Dreamdo ragina svajoti metodiškai: pateikia būdus, kaip nuo tokių betikslių mokinių svajonių kaip „kad nebūtų pamokų“, pereiti prie vertingų, pvz., gaminti maistą iš savo ekologiško daržo, ir kaip jas įgyvendinti be didžiulių biudžetų. Iniciatyva jungia begalę klasių iš įvairiausių pasaulio mokyklų, o projektus planuoja ir įgyvendina, žinoma, patys vaikai.
Keturiolikmetis 3D spausdinimo entuziastas Ritik Metha išsakė mintį, kad mokyklinis ugdymas turėtų būti ne ilgiau nei iki 12 metų ir mokykla turėtų ne duoti konkrečių konkretaus dalyko žinių, bet išlavinti gebėjimą mokytis. Panašią mintį įgyvendina Gever Tulley vadovaujama mokykla: vaikas užsiima tuo, kuo nori (ar tai būtų vasaros rogučių trasa ar zefyriukų kepykla, naudojanti saulės energiją), ir išlavina įvairius įgūdžius, tuo pačiu įgyja įvairių mokomųjų dalykų žinių, o svarbiausia – išmoksta turėti tikslą, atsirinkti priemones ir jo siekti.
Pasaulis toks margas ir sulig kiekviena diena darosi tiek margesnis, kad mokykla galbūt aprėpia vos dešimtadalį to, kas jame vyksta. Vadinasi, didžioji dalis žmonių savo laiką ir pastangas skiria ne tiems dalykams, kurie juos traukia, ir galbūt vien dėlto netenkame tūkstančių išradėjų ir kitokių kūrėjų, kurių darbai jau būtų šimteriopai pagerinę pasaulį. Netenkame, nes jie arba per anksti nusivilia mokslu/pasauliu/gyvenimu, arba pasirenka ne tą specialybę, ir gyvena eilinį gyvenimą diena iš dienos burbėdami.
Žmogaus galimybės yra beribės, jei tik sudaromos sąlygos jam skleistis. Štai Ritik Metha – vienas iš diktuojančiųjų 3D spausdinimo ateitį, tuo pačiu dalyvaujantis jaunimo švietimo ir labdaros programose, Giedrė Degutytė lipa ant scenos sujungusi cirką ir šiuolaikinį šokį, a. a. Tomas Dobrovolskis sugalvojo, kad nori būgno, grojančio kaip elektrinė gitara, pasigamino ir išdarinėjo neįtikėčiausią muziką, Peter Madsen užsimanė oro baliono, susikonstravo iš nieko, paskui užsimanė povandeninio laivo, turi net tris, netrukus kils į kosmosą savo susikonstruota raketa. Jis sako, kad galimybes riboja tik per maži troškimai.
Ir ratas apsisuka: jei neribosime savo ir savo vaikų svajonių, nepaisant to, ar jie nori į kosmosą, ar būti mokytoju, ir sudarysim sąlygas (ar bent netrukdysim) jiems skleistis, tai turėsim tokius vaikus, kuriais didžiuosimės iki Mėnulio ir atgal, kad ir kokią specialybę jie būtų pasirinkę. Pasaulis nebeveikia taip, kaip anksčiau. Ieškant laimės žiburio nebereikia kopti į kalną mokinys-> studentas-> darbininkas-> vyr. specialistas-> cecho viršininkas-> fabriko viršininkas-> valdžios žmogus (nors žinoma, galima ir taip). Vietoj to verčiau sekti tik tau žibančia žvaigžde, nes dabartinis pasaulis – ne karjeros piramidė, tai – gaublys, pilnas taškelių. Vieni taškeliai didesni, kiti mažesni, vieni arčiau žemės paviršiaus, kiti aukščiau ir laimės skonis ant jų skirtingas, bet būtent skirtingų skonių ir reikia šiai populiacijos įvairovei, kad ji galėtų toliau sėkmingai vystytis.
Ir lietuvių, ir užsienio pranešėjai kėlė tas pačias problemas, siūlė tuos pačius sprendimo būdus, todėl šviesa tunelio gale matyti: mes – ne vieninteliai nusivylę švietimu, mes – ne vieninteliai mėginame jį transformuoti, visuose kraštuose transformacijos panašios, vadinasi, pokyčiai tikrai netoli. Juos dar labiau artina tai, kad kyla didžiulė banga verslininkų, visuomenės veikėjų, edukologų ir baisiai daug protingo jaunimo, plūstančio į švietimą. Jie mažai reikalauja ir be galo daug daro, ir jų akys švyti, ir jų galvose knibžda dar milijonai šviesių idėjų.