Aš tam buvau visiškai nepasirengusi, kai per pietus grįžau namo ir radau savo aštuonmetį namuose ne vieną. Jis buvo parsivedęs savo svečią ir sėdėjo abu ant sofos, žiūrėjo filmuką. Paruošiau pietus ir skubiai iškūriau į darbą, prisakiusi būtinai pavalgyti.

Kai grįžau vakare, svečiuose jau buvo dviese, pusiau sergantis jaunėlis, namai aukštyn kojom, pilnos grindys sausų pusryčių trupinių, pietūs nepaliesti.

Kai dabar rašau apie tai, viskas atrodo normalu. Ir net šiek tiek juokinga, kad tada baisiausiai įsiutau. Kai svečiai išėjo, ėmiau priekaištauti, kodėl sujaukė namus, kodėl pasikvietė neatsiklausęs, kodėl valgė pusryčius…

„Tai ką, aš dėl kiekvienos smulkmenos turiu skambinti ir klausti?” – tarė jis.

Ir tas klausimas liko manyje tūnoti kelias dienas. Dėl kiekvienos smulkmenos, žinoma, ne, žinoma, kvailystė, žinoma, persistengiau. Nesitikėjau, kad atsidursiu tokioje situacijoje, kurios nevaldau, ir tai išmušė iš vėžių.

Ir tada mes ramiai pasikalbėjom kaip žmogus su žmogum. Aš galiausiai pasakiau:

„Tu esi pakankamai protingas, kad pats nuspręstum, kaip elgtis, kas tinkama ir kas netinkama. Jeigu nežinai, abejoji, tik tada turi skambinti ir klausti tėvų.

Bet taisyklės ir susitarimai galioja visada. Mes kalbėjome, kad kol brolis sirguliuoja, nesivesim svečių, kad pasaugotume ir brolį, ir kitus. Mes turime taisyklę, kad valgome virtuvėje. Mes nevalgom saldumynų nepavalgę normalaus, šilto maisto. Ir tos taisyklės galioja visada, mato tėvai, ar nemato.

Ir jeigu tu taip elgeisi tik dėlto, kad tėvai nemato ir, vadinasi, galima sau tai leisti, tai labai labai blogai. Nes pasekmės nutinka nepriklausomai nuo tėvų. Tavo draugai gali susirgti, namus reikės tvarkyti, nebus sausų pusryčių savaitgaliui. Ir tai nedžiugina, ar ne?

Priimk sprendimus protingai, tą tikrai gali.”