Šiandien aš savimi didžiuojuosi, nes man pavyko su visais trim vaikais tip top laiku ir be pykčių nuvažiuoti pas gydytoją!

Viduriniajam reikėjo pas foniatrą – balso stygų specialistą. Jis nuo mažumės turi stiprų balsą, mėgsta muziką, tad praėjusį rudenį užrašiau į ankstyvojo muzikinio ugdymo klasę Liepaitėse. Neprašoviau, dainuot jam tikrai labai patinka. Dar užsispyrė išmokt groti smuiku. Taigi pavasarį dalyvavo Ąžuoliuko stojamuosiuose.

Į Liepaites patekti buvo paprasta, matyt, jie labai norėjo margesnio, ne vien mergaičių kolektyvo. O Ąžuoliuke V. Miškinis į vaiką pasižiūrėjo labai rimtai. Sako, užkimęs, grįžkit su LOR pažyma.

Nuvedžiau pas šeimos gydytoją, sako, gerklė vos vos paraudus, bet šiaip sveikas, negaliu siųst pas LOR. Einam su ta išvada į papildomą perklausą. V. Miškinis sako, paraudus gerklė – laikina, bet balsas džeržgia: arba iš prigimties toks, arba dėl charakterio, iš pasiutimo prarėktas. Ir davė mums trečią šansą rugsėjį.

O taip, iš pasiutimo prarėktas – čia kaip tik apie mano vaiką. Jei jis ko supyksta, tai turbūt visas Vilnius girdi – rauda visu balsu ir specialiai dar užgarsina.

Būtų smagu patekt į Ąžuoliuką ir būtų gerai išspręst balso stygų problemą, kol ji nepadidėjo: kai kalba, nieko nesigirdi, bet kai dainuoja aukštesnėmis natomis – tikrai užkimęs. Kol V. Miškinis nepasakė, nebuvau atkreipus dėmesio.

Liepaičių mokytoja rekomendavo foniatrą H. Ališauską. Galvojau, bus eilės, iki rugsėjo kažin ar prieisim. Bet kai prisiruošiau registruotis, tai tą pačią savaitę patekom.

Tikrai labai fainas gydytojas, vaiką kalbino kaip koks senelis pasakorius, iškamantinėjo, apžiūrėjo, prisakė daugiau liežuvį už dantų laikyt, klausyt mamos ir kalbėti kaip rimtam vyrui pritinka – ramiu balsu. Vaikui įtaigiai papasakojo rėkavimo pasekmes, o ledų valgyt neuždraudė.

Taigi turim naują iššūkį – išmokyti skardžiabalsį emocijas reikšti tyliai. Ir šiandien jis jau didžiavosi, kad pajutęs žaidime neteisybę neužrėkė, bet ramiai išsakė savo nuomonę.