Kai verčiau šią knygą, net kelios man pažįstamos moterys viešai pasiskundė, kaip yra apsėstos telefono, kompiuterio ir visokių reikaliukų – niekaip negali atsitraukti ir pabūti tiesiog čia ir dabar, atidžiai išklausyti savo vaiko, apkabinti vyro.

Tą patį juto Rachel Macy Stafford. Ji bėgo bėgo, sukos sukos ir vis svajojo, kad kada nors turės tuščių laukelių dienotvarkėje ir tada tai jau pailsės, pašėlios su dukromis, pasimėgaus laiku su vyru. Deja, suprato, kad gyvenimas eina pro šalį, o tas „kada nors“ taip niekad ir neateis, jeigu ji pati nesikeis.

Užuot rankoje nuolat laikiusi tai telefoną, tai darbo knygą, o vaikams sakiusi „mama užsiėmusi“, Rachel nusprendė nubrėžti ribą, kada viską pasideda, jos rankos lieka laisvos, akys pasirengusios užmegzti kontaktą, o širdis atvira išklausyti. Savo patirtį ji aprašė knygoje „Hands free mama“, kurios niekaip kitaip nesugalvojau išversti tik „Mama neužsiėmusi“, nes būtent toks atsakymas būtų priešingas tam, ką dažniausiai girdi vaikai.

Knygą autorė suskirstė į 12 skyrių su paantraštėmis, kurių kiekviena skelbia kokį nors laimingo gyvenimo aspektą nuo įsisąmoninimo iki dėkingumo. Tie dvylika skyrių labai parankūs ir toms, kurios tiek įsisukusios į žiurkių ratą, kad negalės knygos perskaityti vienu ypu. Štai – vienas skyrius per mėnesį. Ir tai nėra teoriniai išvedžiojimai, bet istorijos iš autorės gyvenimo, taigi skaitai lyg draugės dienoraštį ar kokios įžymybės instagramą. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra tai temai skirta intencija – pateikiami konkretūs patarimai, kaip pagerinti gyvenimą būtent toje srityje, kaip atsisakyti būtent to trikdžio, jaukiančio gyvenimą ir santykius su artimaisiais.

Kaip rašo viena mama:

„Puiki knyga, padėsianti sulėtinti tempą ir pradėti džiaugtis buvimu kartu su vaikais. Tikrai verta paskaityti ir iš naujo „atrasti“ save bei savo šeimą. Jūsų namiškiams jūsų reikia!“

Tai štai, jei jaučiate, kad esate nuolat užsiėmusi ir niekaip nepavyksta atsigręžti į tai, kas iš tiesų svarbu, parašykite komentaruose, kas labiausiai vagia jūsų dėmesį, ir pirmadienį vienai „nelaimingajai“ padovanosiu šią knygą.

(Tinka komentuoti ir čia, ir feisbuke, bet šansai nesidvigubins, jei komentuosite ir čia, ir ten. Komentuodamos čia, nepamirškite įvesti el. pašto, kitaip negalėsiu susisiekti, jei laimėtumėte knygą.)

O man iš Rachel Macy Stafford knygos „Mama neužsiėmusi“ labiausiai įsiminė mintis, kad vaikai jau niekada nebus kaip šią akimirką. Užaugs mums nė nemirktelėjus. Bus didžiausia dovana sau, jeigu stabtelsime ir pasidžiaugsime jų mažomis rankelėmis, jų šveplais žodeliais, jų juokingais „nusikalbėjimais“, ir didžiausia dovana jiems, jei parodysime, kad jų mintys, jų rūpesčiai, jų džiaugsmai mums yra svarbūs.

Dar patiko, kad autorė kalba ne tik apie išorinius, daiktiškus trikdžius, kaip telefonas ar kompiuteris, bet ir vidinius, neapčiuopiamus, tokius kaip perfekcionizmas, „ką kiti pagalvos“ ir pan. Ji kviečia į nesvarbius dalykus žiūrėti paprasčiau: nieko tokio iš gimtadienio vaikus pasiimti vilkint treningais, o jei neišsiplovei galvos – užsidėk skrybėlę!