Kadangi žiogučio gimtadienio savaitė man buvo itin užimta, šventei suruošti turėjau praktiškai vieną pusdienį, tad apie pusė idėjų liko neįgyvendinta, tačiau džiaugiuosi, kad nesiplėšiau, nes mažiesiems svečiukams ir to, kas suruošta, buvo užtektinai 🙂

Erdvei puošti buvo balionų su kiškiais, kurių specialiai ieškojau ir įsigijau ankstėliau, bet niekas jų taip ir nepripūtė, anei pasigedo. Stalą dengėme balta staltiese su gėlėmis, gėrėme iš žalių ir oranžinių puodelių, o daugiau dėmesio serviravimui ir neskyriau, nes staliukas toks mažas, kad ant jo vos telpa visa, kas reikia. Kokie nors dekoro elementai sukurtų tik daugiau netvarkos.

O šventėme mes jau tradicine tapusioje vietoje – žaidimų aikštelėje Žvėryne prie pėsčiųjų tilto į Vingio parką. Ten sūpynių, laipynių, karstynių, čiuožynių, didelė pieva ir stalas su suolais, gal tik kokio medžio prie jo trūksta pavėsiui. Ir visa tai švaru, gražu, tvarkinga ir nemokamai.

Pirmus du gimtadienius minėjome paprastoje, medinėje žaidimų aikštelėje, o šįmet jos stalas, per žiemą suklypęs, buvo išardytas, tad persikėlėme į tvora aptvertą, kažkurio darželio finansuotą spalvotą žaidimų aikštelę. Lyginant abu variantus, galiu pasakyti, kad tvora ribojo laisvę ir ypač ankšta pasidarė prisirinkus „svetimų“ vaikų, ko anais metais niekuomet nejusdavome, kita vertus, buvo lengviau išlaikyti svečius draugėje ir gauti deramą kiekį jų dėmesio.

Bet, nors svečius ėmiau kalbinti ankstėliau, pavyko surinkti tik jaunesnių už sukaktuvininką bičiulių būrį, tad ne viskas 100% pavyko. Visgi dariau beveik viską, ką buvau numačiusi, tikėdama, kad mažiukams padės tėveliai arba patys tėveliai mielai dalyvaus. Panašiai taip ir buvo 🙂

Negaištant daug laiko, vos susirinkę pasidarėme zuikių kaukes:

Kai visi zuikizavosi, kalbėjomės, kaip atrodo zuikiai, kur jie gyvena, ką valgo, bandėm dainuoti zuikiškas dainas ir deklamuoti zuikiškus eilėraščius. Šitame dalyvavo praktiškai tik jubiliatas, nes kitiems reikštis buvo per sunku arba nedrąsu, arba nėr kada, nes reikėjo čiuožti, vartelius darinėti ir pan. 🙂

Paskui vaišinomės nezuikiškais sumuštinukais, užkąsdami juos beveik zuikiškais daržovių (agurkų, paprikų, morkų) šiaudeliais, gardžiavomės keksiukais-zuikiais:

Veiklai paįvairinti pūtėme muilo burbulus iš specialaus pistoleto (turbūt viena geriausių visos šventės akimirkų 🙂 ), o paskui rengėme popierinių kiškių lenktynes – tai buvo bene smagiausia gimtadienio dalis, patikusi tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Tuos kiškius irgi gaminomės patys, vietoje, ir paaiškėjo, kad geriausias lenktynininkas – tas kiškis, kuris kruopščiausiai suklijuotas 🙂 Na, be klijavimo, dar reikėjo ir gražiai tą kiškį paimti, kas vėlgi ne visiems dalyviams pavyko 🙂

O baigėsi lenktynės, kaip buvo konstatuota, labai triušiškai – kai visi kiškiai susispietė vienon krūvon ir sugriuvo viens ant kito 😀

Palenktyniavę gavom pasmaližiauti tikrų tikriausių morkų 🙂

Jos atrodė tikrai efektingai, o ir vidus nenuvylė – ar yra kas nemėgsta kukurūzų? 🙂

Galiausiai visi zuikiai ir zuikiukai dalinosi vieną didelę didelę morką:

Ištvermingiausi vėliau persikėlė į „pikniką“ kitapus tvoros, po medžio šešėliu, o mažieji zuikučiai po torto, žinoma, taip įsidūko, kad teko organizuoti ir zuikių lenktynes savomis kojomis 🙂

Susirinkę likučius, šiukšles ir dovanas skubėjome namo, pakavomės daiktus ir išmovėme prie jūros. Tikrąją gimtadienio dieną tradiciškai fotografavomės su Mindaugu, šėliodami po Palangos botanikos parką su tomis pačiomis kukurūzinėmis morkomis ir zuikių keksiukais (gerai, kad nei vienų, nei kitų nenumažinome 😉 ), valgėme tortą ant jūros kranto, o vakare į jo likučius žiogutis susmeigė visas žvakutes, kiek tik buvo, ir dar kartą paminėjome sukaktį 🙂