Pradžia ankstesniame įraše.

Veikla. Pirmiausia – zuikizuotis 🙂 Bunny Hop šventės dalyviai puošėsi pririšamomis zuikių uodegėlėmis, o man labiau rūpėjo įtraukti svečius, tad mes

• gaminomės zuikių kepurėles.

Mintį nukosėjau iš vieno darbelių puslapio, tik mes darėm paprasčiau. Iš anksto buvau suruošusi snapelius. Juos piešiau apvedžiodama žiogučio kepurės snapelį ant maždaug 1,5 cm pločio juostelės.

A5 ilgio neužteko, tad dar prikarpiau „pratęsimų“. Ant snapelių nupiešiau nosis ir lūpas, ausų prikarpiau iš to paties popieriaus, akis klijavom iš Lego akių lipdukų, ūsus – iš popierinės dovanų pakavimo juostelės.

Detales jungėme lipalu arba lipnia juosta. Mano sumanyme buvo spalvoti snapeliai ir spalvotos ausys, kaip originale, tačiau neradau gražių spalvų ir tinkamo storio didelių spalvotų lakštų, o tokio craft foam išvis nesu mačiusi.

• Kad būtų ne tik smagu, bet ir naudinga, verta su svečiukais pasikalbėti apie kiškius: kaip jie atrodo, kur gyvena, ką valgo, ką mėgsta veikti. Šnekant smagu pademonstruoti, kokios kiškio ausys stačios, kokios akys plačios, kaip jis šokuoja, kaip bijo vilko ir pan. Su šia dalim man nepavyko, nes buvau menkai pasiruošusi, be to, sunkiai konkuravau su aplinkinėm atrakcijom. Manau, geriau sektųsi, jei svečiai būtų vyrėlesni arba uždaroje patalpoje.
• Pramoginė–šviečiamoji veikla taip pat gali būti eilėraščiai, dainelės apie zuikius, kiškius ir triušius – ką tik vaikai prisimena ar suaugusieji primena. Bandžiau su mažiukais sakyti eilėraštį:

Kiškis piškis ilgaausis (rodom ilgas ausis)

ten po krūmu prausės prausės (rodom pirštu į šoną „ten“ ir kaip prausiam veidelį).

Suka suka jis ūsus (sukam pirštais ūsus),

žada atvažiuot pas mus (vairuojam).

O mano nuostabiąją dainą „Anoj  pusėj miško“ (mano žodžiai truputį kitokie) žiogutis nutraukė kaip „netinkamą“ ir plėšė savos kūrybos giesmę apie triušį, kuris šoko per tvorą „kaip sau nori, kaip sau nori, kaip sau nori, kaip sau nori…“ 🙂

• Vaikams, kurie sutelkia dėmesį ilgėliau, patiktų sekama ar skaitoma pasaka apie kiškį. Lietuvių liaudies lobyne, manau, jų tikrai netrūksta, o komercinės, kurios šauna į galvą – tai V. V. Landsbergio Kiškis Pranciškus ir B. Potter Pasakose yra ne viena.
• Vyresniems galima organizuoti kokią straksėjimo estafetę, o mes apsiribojome
• straksinčiais popieriniais kiškiais.

Šį žaidimą užmačiau nepakartojamame tinklaraštyje Made By Joel. Išsispausdinome jo pateiktą zuikio formą ir šiek tiek kitokį piešinį iš Family Fun.

Į šventę nusinešėme jau iškirptas formas, kurias patys svečiai spalvino, klijavo (lipnia juosta arba lipalu), nepamiršdami į vidų įdėti du stiklinius rutuliukus. Paskui ant medinės čiuožynės pritvirtinome porą virtuvinių rankšluosčių (galėjo medžiaga būti ir minkštesnė, o visai be medžiagos zuikiai tik slysta, nenori verstis) ir žaidėme lenktynes. Gražiausiai leidosi kruopščiausiai sukonstruotas zuikis, o paglamžyti ar kreivi stovėjo vietoj arba slydo žemyn ir tiek. Ši atrakcija buvo smagiausia visame gimtadienyje 🙂

• Galima dar vaikams duoti smulkiąją motoriką ir vaizduotę lavinančią užduotėlę – patiems susimeistrauti saldėsį–zuikį. Tam buvau paruošusi
  • sausainių – pagrindui,
  • purškiamos grietinėlės – kūnui,
  • mėlynių apvalkale – akims / dantims,
  • mažų razinų – akims / nosiai,
  • želė saldainių, supjaustytų šiaudeliais – ūsams,
  • zefyrų, supjaustytų trikampiais – ausims,
  • torto papuošimui naudojamų iš tūtelės spaudžiamų spalvų – tiesiog nupiešti zuikį ant sausainio ar ant grietinėlės.

  

Tačiau šios užduoties nepateikiau, nes svečiukai buvo per maži, o ant stalo ir taip netrūko saldėsių. Iš tų produktų gaminti zuikius pabandėme kitą dieną, nelabai į zuikius panašūs išėjo 🙂

Beje, jei galvosite daryti kokių zuikiškų sausainių ar keksiukų, internete rasite pačių įvairiausių zuikių pavidalų: įprastų zuikio veidelių; zuikį, pasislėpusį tarp dviejų sausainių; kniūbsčio zuikio; zuikį, „pasislėpusį“ taip, kad kyšo tik uodega ir galinės letenėlės. Žodžiu, laisvę fantazijai 🙂

• Amerikiečiai dar mėgsta užduotį „Priklijuok trūkstamą dalį užmerktom akim“: nupiešiamas plakatas su temos objektu, bet jam trūksta kokios nors dalies, tarkim, matom visą kiškį, bet jam trūksta uodegos. Vaikai tegul pažiūri, atpažįsta, ko trūksta. Tada jiems duodamos iš popieriaus iškirptos uodegėlės su smeigtuku, lipnios juostos gabaliuku ar pan. Ant tų uodegyčių užrašomi vaikų vardai. Vaikai užrištomis akimis (arba tiesiog užsimerkę) apsukami aplink savo ašį, tada turi prieiti prie plakato ir užklijuoti uodegą į tinkamą vietą. Kai paskutinis svečias priklijuoja, visi pasižiūri, kaip kam sekėsi, kas priklijavo teisingiausiai. Turėtų būti daug juoko, bet, manau, šis žaidimas tinka, ko gero, nuo kokių 4 metų.
• Muilo burbulai dar nepakenkė nė vienai vaikų šventei 😉 Gal juos ir prie zuikių galima kaip nors pritempti, bet aš dėl to nesukau galvos. Tiesiog įsimečiau įvairiausių burbulinių priemonių, kokių tik turėjom, o iš esmės užteko tik burbulų leidimo pistoleto, kuriuo vaikai gražiai žaidė paeiliui 🙂

Tortas – vos nepamiršau paminėti 🙂 Pirma mintis – zuikio formos tortas. Bet paskui pagalvojau, kad labai nesmagiai atrodo nupjauti zuikio koją, valgyti akį ir pan. Pagal kainą tikriausiai pigiausiai būtų atsiėjęs paprastas apvalus tortas, papuoštas kokiais zuikiais ar morkomis. Galiausiai sugalvojau, kad pats tortas galėtų būti morka – forma gana paprasta. Bet tortą užsakinėjau jau ne Bijoloj (ten labai brangu), o Elviolėj, kurią sunkiai radau, bet buvo verta. Dar internete išsirinkau jogurtinį su persikais vidų (vis arčiau morkų spalvos 🙂 ), nors man siūlė ir tikrų morkų pritarkuoti 🙂 O visą apipavidalinimą jau konditerės pačios sukūrė ir šį maksi šedevrą pamačiau jau prieš pat gimtadienį.

Efektinga buvo tiek išvaizda, tiek skonis geras, visi gyrė, tad rekomenduoju 🙂

Bendros pastabos. Visada maniau, o ir praktika nepamelavo, kad teminį gimtadienį verta daryt ne anksčiau kaip trimečiams. Idealu, jei svečių amžius sutampa su sukaktuvininko, bet mums taip atsitiko, kad visi svetukai buvo jaunesni ir zuikiškiems dalykams teko konkuruoti su čiuožynėm, laipynėm, supynėm ir kitokiais gerais dalykais. Gal padėtį būtų gelbėję, jei pirmiau būtume skyrę laiko vaikams pasidūkti, apsiprasti, o tik paskui imtis zuikių. Bet tada tų zuikių gal nieks ir nebūtų sulaukęs, nes ir taip svečiukai greit ėmė byrėt po namus pietų miegelio 🙂

Kitaip šventę galima buvo organizuoti, jei būtume darę namuose. Bent jau dėl meniu ir dekoracijų būtume įdėję daugiau triūso. Tačiau vasarą, esant geram orui, tiesiog nuodėmė nulįsti į tvankų butą ar uždarą žaidimų kambarį. Balsuoju už lauką visom keturiom!

Bendrai galiu pasakyti, kad šis gimtadienis buvo žemas startas, bandau-darau variantas. Kitais metais, manau, jau pašvęsime nor-MA-liai 😉